1995 metų  pabaigo­je suėjo 120 metų, kai Pane­vėžyje gimė pasižymėjęs knygnešys Juozas Stankevičius.

Juozas augo didelėje, še­šių brolių ir vienos sesers šei­moje, kuri, ieškodama pragy­venimo šaltinių, išsiskirstė pla­čiai - po Lietuvą ir Lenkiją. Septyniolikmetis Juozas 1891 metais, dirbdamas Gasčiūnų malūne, buvo traumuotas - jam amputuota dešinioji ranka.

Vėliau jis susipažino su Garšvių draugijos knygnešiais ir buvo Jurgio Bielinio įtrauk­tas į veiklą. Savo atsiminimuo­se kraštotyrininkams 1976 me­tais Juozas Stankevičius sakė: „Rusiškom raidėm atspausdin­tų knygų lūžo parduotuvės, ta­čiau jų niekas nepirko. O jei nebūtų atneštos lietuviškos kny­gos, būtų užgesusi Lietuva".

Juozas Stankevičius, va­dinamas Berankiu, neturėda­mas nuolatinės gyvenamosios vietos, prisiglausdamas pas brolius, pažįstamus, padėjo gabenti draudžiamą literatū­rą iš Prūsijos ir aktyviai ją pla­tino Krekenavos, Ramygalos, Panevėžio, Upytės, Taujėnų, Vadoklių parapijose. Pasiek­davo ir Kauną, Kėdainius, Maišiagalą, Ukmergę, Šiau­lius. Didžiausią paklausą tu­rėjo maldaknygės, kalendo­riai, elementoriai, laikraščiai „Aušra", „Šaltinis", „Tėvynės sargas". Už draudžiamos literatūros platinimą Krekenavo­je buvo sulaikytas, tačiau, kaip invalidas, nebuvo teisiamas.

Panaikinus lietuviškosios spaudos draudimą, Juozas Stankevičius pradėjo sėslų gy­venimą. Nusipirko vėjinį ma­lūną Šventupyje, kuris rekonst­ruotas ir dabar dar dirba, prie malūno pasistatė gyvenamąjį namą, kuriame buvo atidaryta Šventupio pradinė mokykla. Sukūrė šeimą, tačiau žmona po gimdymo ir naujagimis mi­rė. Po antrųjų vedybų, kartu pragyvenus 11 metų, nuo šilti­nės mirė antroji žmona. Jis li­ko našlys su trimis vaikais. Ve­dęs trečią kartą, užaugino vi­sus tris ir dar sūnų Česlovą bei dukrą Janiną. Dabar yra pul­kas jo anūkų.

        Klausimai pastabiems skaitytojams:

1. Kokie leidiniai  turėjo didžiausią paklausą ir kodėl?

2. Ką galite pridurti apie jo kilmę? Kodėl jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos?

3. Ar sutinkate, kad kirilica atspausdintų knygų niekas nepirko? Kodėl? 

4. Paaiškinkite knygnešio žodžius ...“būtų užgesusi Lietuva“.    

            1928-aisiais metais Stan­kevičius iškeitė vėjinį malūną į 10-ies ha Valmuniškių kai­mo vienkiemį prie Lokaušos upelio. Gyveno čia iki 1964-ųjų metų, kol melioracijos lai­kais buvo nukelta sodyba, ta­da su žmona persikėlė gyventi į Panevėžį pas vaikus. Jo bu­vusioje žemėje yra lygus lau­kas, kuriame įrengtas aerod­romas nusileisti ir pakilti lėk­tuvams, barstantiems trąšas.

Knygnešio Juozo Stanke­vičiaus atminimas yra įamžin­tas kraštotyrininkų pastatytu paminklu iš girnų. Ant pa­minklo užrašyta: „Nusilenki­me knygnešiams, išsaugoju­siems mūsų protėvių kalbą. Jonas Pakėnas, Juozas Stan­kevičius, Kostas Stiklius".

Knygnešio jubiliejaus iš­vakarėse dar kartą lankėmės pas jo sūnų Česlovą Stankevi­čių. Prisiminėme, koks buvo jis - darbštus, pareigingas, žva­lus, nerūkęs ir nepiktnaudžia­vęs alkoholiu. Buvęs linksmo būdo žmogus, ir jo mėgstama daina buvo „Ant ežerėlio ry­mojau".

Paskutinysis Lietuvos knygnešys Juozas Stankevičius mirė Panevėžyje 1977-ųjų me­tų kovo 23 dieną, eidamas 103-iuosius metus, ant sūnaus Čes­lovo rankų.

 

Iš Vytauto VYŠNIAUSKO  straipsnio „Paskutinysis mūsų Lietuvos knygnešys buvo linksmo būdo“ , Panevėžio rytas.-1995 sausio 6 d.