(.... ) Įkvėpimo valandomis žmogus tampa pranašas, augštybių žmogus; paprastomis valandomis — toks pat minios narys, kaip ir kiti, su visais trūkumais ir neigiamumais.  

 (....) Norėjosi tematyti anąjį 22 metų klierikėlį, nuo kurio „linksmo giedojimo sienos plyšdavo, kurs vis naujų dalykėlių parveždavo linksmajai savo kompanijai. Ir nenorėjosi matyti paskesnės gyvenimo prozos, kuri jei buvo admiruojama, tai vien tik už seniai padarytuosius nuopelnus, kurie tebėra veiklūs ir tebegaubia jų padarytoją garso apsiaustu.

(.....) lr pasiryžau visa dėti, nusviręs ta puse, jog tokiam vyrui, koks buvo Antanas Vienažindys, paveldėtieji ar savieji neigiamumai tegali vien padidinti  ir paskaidrinti, kas buvo jame teigiamo. Tas yr didis žmogus, kuriame žmoniškumai  negavo   viršaus ant dvasios.   Iš visų gyvenimo katastrofų ir nepasisekimų Vienažindys išėjo nepalaužtas,   nors gerokai apstumdytas. Ne iš gerumo griebės alkolio, bet netapo alkolikas....... Daug daug Vienažindys paklojo Laižuvos bažnyčiai savo susirinktųjų pinigėlių; be jo parapija nebūtų ištesėjusi tiek visa ko pristatyti. 

(.....)  Man rodos, lietuvių literatūroje nėra ir nebus didesnio autoriaus už Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Vytautą, kurs į lietuvių kalbą išvertęs poterius: per penkis šimtus metų juos diena dienon vartoja du milionu žmonių, jais nusistatydami savo etiką, santykį su Dievu ir artimu.

Mūsų kultūros istorijoje XIX šimtmetyje didieji autoriai buvo ne Duonelaitis, ne Simanas Daukantas, net ne Motiejus Valančius, bet trys Antanai, kurie po labai nedaug tebuvo parašę: Strazdas, Baranauskas, ir Vienažindys.  Strazdo: Pulkim ant kelių, Siratos giesmė: „Ei, dienos mano klapatų, kur pasidėsiu be turtų" ir „Oi, tu tu tu Strazdeli^“ ;  Baranausko: „Sudiev, Lietuva"! „Tu Lietuva, tu — mieliausia mūsų motinėle", „Oi, su malda dūšiai saldu",  „Dainu dainelę   apie   klapatus   vargelius",   „Ko skauda man širdelę, kogi man  nuobodu",  „Sveik Marija, Dangaus Lelija"; Vienažindžio: „Linksminkimės, linksminkimės, kolei jauni esam", „Kaip gražus,gražus rūtelių darželis", „Ilgu ilgu man ant svieto“, „Pasakyki, ponaitėle, ar tu mane myli", „Oi dainos dainelės, jūs mano patieka", „Sudiev, kvietkeli", „Kur prapuolė tas kelelis, kurs pro kryžių ėjo“, „Žirgeliai sukinkyti", „Karvelėli, paukštužėli", „Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo", „Oi gi gražus gražus tolimasis dangus" ir k.

NERIMTAI — RIMTI klausimai po Vaižganto paskaitos:

 

1. Ar tikrai Vytautas Didysis  išvertė poterius į lietuvių kalbą?

2. Ar tikrai minimų poetų eilės nebuvo meno dalyku vergaujančiai tautai?

Kodėl?

3. Ar sutinkate su Vaižgantu, kad „tas yra didis žmogus, kuriame

žmoniškumai negavo viršaus ant dvasios“? Kuo galima pakeisti žodį

„žmoniškumai“? 

4. Ar tikrai XIX šimtmetyje didieji autoriai buvo ne Donelaitis, ne Daukantas ir

ne Valančius? Ką pasakytų šių dienų mokytojas? O jūs?

Visų šitų autorių reikšmė vergaujančiai lietuvių tautai buvo ne meno dalyku daroma.(............)

Didžiausia reikšmė visų šių trijų Antanų, kad jie turėjo širdies ir mokėjo kitiems žiūrėti į širdį. Jie buvo  tikri poetai, jautriosios tautos stygos.(....)   Dideli poetai tie, kurie tampa   visuomenei reikalingi, kurių kūriniai patenka į bet kurią bakužę ir esti dažnai vartojami. Po „Tėve mūsų", kažin ar buvo kuris kalbos dalykas taip dažnai kartojamas, kaip ši ar ta Vienužio daina.  Jos tapo — liaudies dainomis;  (....)

 

Iš: J.Tumo „Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. Aušrininkų grupė", K.,1924