Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Greitai dauginosi nariai "Sietyno". Pasidarė reikalas kur nors turėti vietą suveiti, susirinkti. Sumetėm pinigų -atidarėm krautuvę dėl sietyniečių patogioje vietoje, kur buvo patogu suveiti, aptarti reikalus, pasidalyti spauda 1892 metais. Krautuvės vedėjas pirmutinis buvo Josiukas. Jojo vardu oficialiai ir buvo krautuvė. Tai buvo pirmutinė lietuvio krautuvė Marijampolėje.

Taip mes pragyvenome ramiai iki 1896 metų. Viršininkas žandarų buvo ramus žmogus - vakmistras žandarų Fiodorovas. Kad ir ką nujautė, tylėjo, mane ir kitus pažino. Tuom laiku pakeitė žandarų viršininką, atsiuntė "dejatelnį" Vonsiackį. Prasidėjo pas karabelnikus ieškoti lietuviškų maldaknygių, kalendorių.

Kada keliai pabjurdavo pavasarį, rudenį, kontrabandininkai, knygnešiai naudodavosi plentais. Marijampolės pačtorius parveždavo iš Vilkaviškio ir mums lietuviškų knygų. Nekuris kontrabandistas Marcinkų Ožkasvilių, norėdamas užimti jojo vietą, apskundė žandarams tą pačtorių, kad jisai veža lietuviškas knygas. Darant kratą pas tą pačtorių rado laišką (iš Tifliso) nuo daktaro Prano Matulaičio, kuriame rašoma: "Dėkavoju už prisiųstas lietuviškas knygas. Duok labas dienas draugams "Sietyno": Jonui Čėsnai, Vitkauskui, Feliksui Bielskui, Juozui Bliūdžiui, Šlekiui ir kitiems". Daktaras Matulaitis žinojo apie "Sietyną": būdamas studentas, atostogų metu parvažiavęs į Marijampolę, mus suveidavo ir gaudavo lietuviškos literatūros. Tas pačtorius, tarnaudamas pačte, siųsdavo per pačtą (į Tiflisą) lietuviškos literatūros daktarui Matulaičiui.

Žandarai, per kratą pas pačtorių radę tokį laišką sujudo. Prasidėjo kratos, areštai, tardymai ir kalėjimas. Pas nekuriuos rado ir knygų. Tardant nurodė žandarams nuo ko gavo knygas. Pakliuvo ir sietyniečiai.

Aš sužinojau, kad per tardymus klausinėja Felikso Bielskaus, o mano vardas Vincas. Už kiek laiko ir pas mane ir kaimyną atvažiavo ant kratos trys vežimai - daugiau dešimts žmonių. Mane pasodino bute. Klausė vardo, pavardės, pasakiau Vincas Bielskus, pasižiūrėjo į mane, nieko nesakė. Krėtė ne tik gyvenamam name, bet ir kitose trobose, net šunų būdose. Nieko nerado. Da nebaigus kratą pas viršininką atvedė mano darbininką, kuris tą patį viršininką parsivežė. Viršininkas klausė manęs, kokiu būdu mano darbininkas juos parvežė. Aš paaiškinau, kad iš valsčiaus gavau pakvietimą prisiųsti padvadą dėl važiavimo načalstvos. Aš ir pasiunčiau. Tuomet viršininkas liepia toliau neieškoti, nes čia sužinojo, kad bus krata, jeigu buvo kas, pravalyta, nieko nerasim! Išvažiavo. Liepė, gavus pakvietimą, pribūti į kanceliariją žandarų.

Už kelių dienų gavau pakvietimą pribūti į žandarų kanceliariją. Mane kaltino, kad aš priguliu prie draugystės "Sietyno", platinu uždraustas lietuviškas knygas. Liepė sakyti teisybę, kitaip būsi sunkiai baudžiamas.

Aš išsigyniau, kad prie draugystės "Sietyno" nepriguliu, lietuviškų knygų neplatinu, gyvenu ūkyje ant kaimo. Toliau klausinėjo, apie daugybę žmonių, man pažįstamų ir nepažįstamų - tarpe kurių daktarą Pranį Matulaitį, ar aš su juomi nesusirašinėju, daktarą Grinių, daktarą Pavalkį.

Daktarą Pranį Matulaitį pažinau, kartu mokėmės gimnazijoj vienoj klasėj. Atostogoms parvažiuojant iš universiteto, suveidavom Marijampolėj. Kaip stojo daktaru, nesuveinu ir nesusirašinėju. Pas daktarus Grinių, Pavalkį kreipiuosi sveikatos reikalais.

Toliau klausinėjo apie narius "Sietyno": Joną Čėsną, Bliūdžių, Vincą Šlekį, Sirutį, Vitkauską, kuris tuomet buvo krautuvės vedėjas. Klausė apie kitus asmenis, kuriuos pažinau ir kurių nepažinau. Joną Čėsną, Bliūdžių, Šlekį, Vitkauską, Sirutį pažinau nuo gimnazijos laikų, būdamas Marijampolėj. Kaip kada suveinu, apie "Sietyną" nieko nežinau, lietuviškų knygų neturiu ir neplatinu. Šiuom reikalu aš nekaltas, gyvenu su motina ūkyje, kaime.

Viršininkas, pasitaręs su vakmistru, pareikalavo užstato tris tūkstančius (3000) rublių arba (kas) laidotų iš šalies savo turtu, kitaip būsi areštuotas. Dabar žinioje vakmistro, ieškok pinigų arba laidos turtu. Savo turtas nepriimamas.

Netoli Marijampolės gyveno mano giminė ūkininkas Petras Popiera, pažįstamas vakmistro. Radau aš jį mieste. Nuėjom kartu su vakmistru į kanceliariją, padavė aktą Popierai, kad laidoja savo turtą 3000 rublių, jeigu aš prasišalinu. Tokiu būdu nebuvau areštuotas (ko nesulauksiu savo gyvenime).

Apie Marijampolę ieškojimai, kratos vis ėjo. Buvo areštuoti Jonas Čėsna, Feliksas Vitkauskas, krautuvės pardavėjas, Bliūdžius, nusiųsti į Kalvarijos kalėjimą. Buvo girdėti, kad kratos, tardymai, areštai eina apie Vilkaviškį, Pilviškius, Kalvariją.

Vėliau paaiškėjo, kad knygnešys Kancleris nudavė pamaišymą proto, nesukalbamas. IŠ Suvalkų kalėjimo buvo pasiųstas i Lomžą, tenai gydomas. Paskui išsiųstas. Iš Lomžos kalėjimo Kancleris buvo išsiųstas į Novogeorgevsko kalėjimą, kur ilgiau buvo gydomas. Tenai sutiko daktarą lietuvį, su jojo pagalba buvo pripažintas neišgydomas, etapu grąžintas į Kalvariją ir paleistas ant laisvės. Kiek pailsėjęs dirbo savo darbą. Kalėjimuose prabuvo porą metų.

1900 metais žandarų viršininką Vonsiackį iš Marijampolės perkėlė į Petrakovą. Tenai prasidėjo darbininkų judėjimas. Kaip girdėti, buvo nušautas tenai.

Naują Žandarą viršininką atkėlė jauną. Jau buvo apstoję kratos. Už kiek laiko suvėjau žandarų vakmistrą. Jisai man pranešė, kad mano byla (ir kitų) siunčiama per Varšuvą į Peterburgą per kanceliariją, generalgubernatoriaus sprendimui. Tuom laiku į Varšuvą važiavo Žmuidina Keturvalakių. Mes turėjom Varšuvoje pažįstamą iš mūs krašto, moteriškų rūbų siuvėją Stankevičių - Drinbį, kuris buvo siuvėjas generalgubernatoriaus rūmų. Jisai buvo pervažia-vęs, žinojo apie "Sietyną" ir apie areštus. Aš jam parašiau, kad mano byla (ir kitų) dabar siunčiama į Peterburgą per kanceliariją generalgubernatoriaus. Turėdamas tenai pažintį, gauni iš mano bylos kaltinimo nuorašą, įduosi parvežti Žmuidinai. Parvažiuodamas Žmuidina parvežė mano kaltinimą (nuorašą), advokatas Civinskas pagal nuorašą parašė pasiteisinimą - skundą. Maniau pasiųsti "na Visočaišeje imia". Buvo parvažiavęs iš Peterburgo mano giminaitis (jisai tarnavo saugumo departamente) Natkevičius, apsiėmė pridėti prie bylos ir duoti eigą. Aš jam ir padaviau skundą.

Už kiek laiko gaunu pakvietimą iš kanceliarijos žandarų. Paduoda raštą iš departamento saugumo Peterburgo. Skundas mano gautas, paduotas išsiaiškinti, grąžinti su parašu Bielskaus. Vakmistras mane klausinėjo, kaip aš padaviau skundą. Pasakiau: "Na Visočaišeje imia", nes aš nekaltas, o mane kaltina. Jisai man sako: "Tu turi gerą pažįstamą Peterburge". Už kokio mėnesio kviečia mane į kanceliariją, naujai apklausinėja apie'Sietyną", jojo narius, platinimą lietuviškų knygų, Feliksą Bielskų ir kitus asmenis. Aš vėl išsigyniau, kad "Sietyno" ir jojo narių nežinau, knygų neplatinau ir šiame reikale nekaltas. Klausinėjo švelniai, nesikabinėjo, kaip sakiau, taip ir parašė. Pasirašiau.

Kaip mane apklausinėjo antrą kartą pagal paduotą skundą 1902 m., administraciniu būdu buvo išspręsta byla sietiniečių ir kitų asmenų už lietuviškas knygas. Mano tuom laiku buvo išimta iš bendros bylos dėl naujo apklausinėjimo pagal paduotą mano skundą. Administratyviniai buvo nubausti: Jonas Čėsna, Juozas Bliūdžius, Vincas Šlekys, Sirutis, Miežlaiškis keturiems metams į poseleniją, į Sibirą. Feliksas Vitkauskas, Petras Šmulkštys, Stasys Natkevičius, Jonas Matulevičius ir kiti - į Viatkos rėdybą trims metams i poseleniją. Juozas Rimša, Kudirka - į Odesą trims metams į poseleniją, kiti po policijos priežiūra vietoje du tris metus; kiti visai pateisinti. Aš likau šalyje, nes tardymas neužbaigtas, padavus skundą, tardymas naujai buvo pradėtas.

Po sprendimo "Sietyno" bylos mane porą kartų da viršininkas apklausinėjo ir visai man nepažįstamus asmenis rusus, tardė švelniai. Vakmistras prikišdavo; kad "tu turi gerus pečius Peterburge". Baigiantis karui su japonais 1903-1904 metais, buvo grąžinta lietuviams spauda lotyniškomis raidėmis, amnestija visiems nusikal-tėliams už platinimą ir gabenimą iš užsienio lietuviškų knygų ir laikraščių. Paleido iš kalėjimo ir ištrėmimo sietiniečius ir kitus asmenis. Tokiu būdu ir mano byla nustojo veikus.

Nuo lenkmečio 1863 metų iki japonų karui 1904 m. buvo uždrausta lietuvių spauda, knygos, laikraščiai buvo spausdinamos užsieny, daugiausia Tilžėje, slaptu būdu gabenamos ir platinamos. Per tuos keturiasdešimt metų neturinti laisvos spaudos lietuvių tauta daug nustojo Švietimo, kultūros, ekonomikos srity. Mūsų tautos patriotai nenuleido rankų, nebijodami kalėjimo, ištrėmimo dirbo tautišką darbą. Taip daktaras Basanavičius, Tautos Patriarchas, daktaras Kudirka ir kiti Tilžėje 1883 m. atspausdino tautišką periodišką laikraštį "Aušra". Prasidėjo jo aktyvus darbas - patriotiškų, tautiškų ir kitokios pakraipos spausdintų raštų Tilžėje slaptas gabenimas per sieną knygnešiais ir platinimas po visą Lietuvą.

Nepajėgdama caro valdžia sustabdyti lietuvių patriotų tautiško judėjimo, priversta buvo grąžinti lietuviams uždraustą spaudą, amnestuoti nusikaltėlius šioje srityje. Bet kas atpildys tautai už tą priespaudą ir vargus?

1950 m. sausio 15 d. Vincas Bielskus

Tomsko oblast, Parbigo rajonas, Parbig

Iš Lietuvos knygnešio draugijos ir Marijampolės kraštotyros draugijos išleistos knygelės „Knygnešys Vincas Bielskus ir „Sietynas“, 1991

BALSUPIŲ SODYBOS PASLAPTIS

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, Didžiojoje g. Nr. 30 Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Pasak spaudos, buvo pasirašyti mažiausiai du Nepriklausomybės akto egzemplioriai. Vienas jų liko pas Tarybos pirmininką Joną Basanavičių ir dingo greičiausiai po šio mirties 1927 m. vasario 16-ąją. (Ši diena bus lemtinga dar vienam pasakojimo veikėjui).

Kitas Akto egzempliorius buvo saugomas atskirai ir po metų atsidūrė Respublikos Prezidento kanceliarijos viršininko žinioje. Kanceliarijai vadovavo Pijus Bielskus, gimęs 1880 m. Marijampolės apskrities ir valsčiaus Balsupių kaime, mokęsis Marijampolės apskrities gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1903 m. įšventintas kunigu. 1904-1910 m. jis dar studijavo Friburgo ir Louvaino universitetuose. Gavęs filosofijos daktaro laipsnį, 1910 m. grįžo Lietuvon ir iki 1914 m. profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje. 1915 m. evakuotas į Tambovą, vadovavo "Žiburio" draugijos mergaičių gimnazijai. 1918-1919 m. P. Bielskus vėl profesoriauja Seinuose, o 1919 m. birželio 16 dieną išvyksta į Paryžiaus taikos konferenciją kaip Lietuvos delegacijos narys. Nuo 1920 m. kovo 1 dienos jis- Lietuvos užsienio reikalų ministro patarėjas, delegacijos sienoms su Latvija nustatyti narys. Nuo 1921-ųjų balandžio 10 d. - Prezidento kanceliarijos viršininkas.

Pridėję, kad tiek studijuodamas, tiek dirbdamas Pijus Bielskus dar bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, kad mokėjo bent 7 kalbas, prieš akis turėsime tipišką to meto inteligento ir valstybės veikėjo biografiją. Netipiška ji pasidarė 1940-jų birželio 15 dieną Lietuvon plūstelėjus Raudonajai armijai.

Zuzana Rutkauskienė prisiminė, kad tą dieną kunigas Pijus Bielskus dalyvavo primicijose Plutiškėse. Grįžęs į sukrėstą Kauną, pasigedo ne tik daugelio savo kanceliarijos darbuotojų, bet ir paties Prezidento.

Tų pačių metų rugpjūčio 1 dieną datuotuose prisiminimuose Marija Valušienė rašo, kad birželio 15d. Marijampolėje kartu su kitais besitraukiančiais ji laukė "dr. Bielskaus su pasais". Jos vyro liudijimu, apie 18 val. šie pasai jau buvo štampuojami.

Šios smulkmenos kažin ar būtų vertos dėmesio, jei ne viena aplinkybė: gabendamas bėgliams užsienio pasus, Pijus Bielskus iš seifo ištraukė ir Nepriklausomybės aktą. Kas bėgo - išbėgo, o vyriausiasis Prezidento raštvedys iš Marijampolės pasuka į netolimą nuo čia tėviškę, kurioje šeimininkauja vyresnysis brolis, buvęs knygnešys Vincas.

Pasitarę broliai paslepia brangų dokumentą, ir Pijus vėl grįžta į Kauną: naujasis prezidentas Justas Paleckis neužmiršo kadaise jam pagelbėjusio Kanceliarijos viršininko ir pasiūlė toliau dirbti įprastą darbą. Bent jau kol bus prezidentas ir jo kanceliarija.

Balsupiuose likęs brolis tokio aukšto globėjo neturi ir 1941-ai-siais su visa šeima atsiduria gyvuliniame vagone.

Tą patį birželį tiktai kitu ešelonu iš Kėdainių išvežama ir jo duktės Zuzanos šeimyna. Po mėnesio kelionės neįtikėtino atsitiktinumo dėka šeimos susitiko Novosibirske ir toliau gyveno kartu - kiek kam buvo lemta. "Paleidimo " nesulaukė senasis knygnešys ir jo žmona, po tais pačiais kedrais atgulė jų sūnus ir žentas.

Grįžo duktė. Tai jai, šiuo metu devintą dešimtį pradėjusiai, Tėvynė turi būti dėkinga už sugrąžintus knygnešio palaikus ir už žinią apie Aktą.

- Sibire tėvas dažnai apie jį pasakojo, - prisimena moteris. -Sakė: vaikai, jei grįšit - neužmirškit!

Tuo tarpu tremties ir kitokių laikotarpio kataklizmų išvengęs Pijus Bielskus Kaune pradėjo lankytis pas tolimą savo giminaitį Kazį Rėklaitį. Dabar jau sunku atsekti, kada buvęs valstybininkas patikėjo bičiuliui Akto paslaptį. Pagaliau tai nesvarbu. Svarbu kita: 1956-ųjų pradžioje paslaptį iš tėvo sužinojo šešiolik-metis sūnus Vytautas. Tuo metu jis dar nesuvokė išgirstos žinios svarbumo. Tų pačių metų vasario 16-ąją Kazys Rėklaitis mirė. Į laidotuves atskubėjo Pijus Bielskus, bet šešiolikmetis praleido ir šią progą patirti Akto paslėpimo smulkmenas. Daugiau progų nepasitaikė.

Taigi, praėjus 30-čiai metų nuo paslėpimo, Akto paslaptį vėl žinojo dviese: Mykolo Žilinsko paveikslų galerijos darbuotoja Zuzana Bielskutė -Rutkauskienė ir KPI dėstytojas Vytautas Rėklaitis. Tarkime, kad dviese, nes tuo metu slaptavietę žinojo dar viena knygnešio duktė, dar viena buvusi 1941-ųjų tremtinė - Adelė Rėklaitienė, tačiau iki pat savo mirties 1988 m. ji niekam apie tai neprasitarė. Kaip tas trečiasis biblinis tarnas, ši moteris be naudos laikė paslėpusi jai patikėtą lobį. Tarnas už tai buvo grįžusio šeimininko pasmerktas. Tauta –šeimininke,ar tu taip pat pasmerksi pernelyg įbaugintą savo dukrą?

1971 metais Z. Rutkauskienė ir V. Rėklaitis susitiko, išsišnekėjo. Abiejų žinios apie Akto paslėpimo aplinkybes ir vietą sutapo. Sutarė: reikia važiuoti į Balsupius.

Šioje vietoje knietėte knieti pasamprotauti neišsemiama tema ""kas būtų, jeigu... ". Tuščias darbas! Gyvenimas nepripažįsta variacijų, tik faktus, ir tik juos apmąstydami galime aitrinti sau širdį dėl praradimų ar, priešingai, džiaugtis radiniais.

Balsupiuose Vytautas Rėklaitis pasirodė 1989-ųjų liepą. Drauge atvažiavo KPI darbuotojai Kęstutis Pocius, Rytis Indrašius, Vytautas Muraška, Eimutis Karčiauskas bei jaunieji Rėklaičiai - Kęstutis ir Vilgaudas. Šiek tiek pavėlavęs prie jų prisijungė Z. Rutkauskienės anūkas Vytautas Janulionis.

Kolūkio vadovybė geranoriškai sutiko ieškotojus, davė jiems traktorių. Daug negaišuodama grupė patraukė į laukus, kuriuose tarp pelkės, vietinių vadinamos Galubaliu, ir trumputės Juodupės kadaise kabinosi kalnelin Bielskų vienkiemis.

Namo nebuvo.

Dar 1970-aisiais jis liko be gyventojų, o kitais metais melioratoriai sodybą sulygino su žeme. Buldozeriai pasidarbavo taip smagiai, kad išnyko ne tik namas ir kalnelis, ant kurio jis stovėjo, bet suiro dargi patys namo pamatai. Griuvenos, kaip vėliau paiškėjo, buvo sužertos į upelį.

Dabar ant sodybos griuvėsių vėl sukiojosi traktorius. Traktorininkas, jaunas vyrukas, rytoj turėsiąs šeimyninę šventę, skubėjo rasti tai, ko buvo prašomas, bet sodybos – nė žymės. Paieškos grėsė baigtis anksčiau, nei norėta.

Nesibaigė. Sužinojęs, kas čia vyksta, kaimyninės sodybos gyventojas atnešė Bielskynės nuotrauką, darytą prieš pat nugriovimą. Pasinaudojus šia fotografija, jos negatyvu, bei radus kadaise pakiemėj augusios liepos kelmą, pavyko išsiaiškinti, į kurią pusę buvo nustumtos žemės, kur stovėjo namas, ūkiniai pastatai.

Gyvenamojo namo būta didelio, dviem galais. Po grindimis – du rūsiai: didesnis, maždaug 3x4 m ploto ir mažesnis, į kurį nusileidus, pasak Z.Rutkauskienės, „nebuvo kur apsisukti“. Į šį, mažesnįjį, buvo įlipama iš priengio. Tarp rūsių namo centre stovėjo krosnis.

Brolių Bielskų liudijimu Nepriklausomybės aktas buvo pakastas rūsyje po šitos krosnies kaminu.

Darbuodamiesi kastuvais ir traktoriumi, vyrai pirmiausiai aptiko mažąjį rūsį, „sklepuką“, vietine tarme. Jo sienų tebuvo menki likučiai, nesiekiantys žmogaus kelių. Iki pietų " sklepukas "buvo išvalytas ir ištirtas. Jokio dokumento žymių jame nebuvo aptikta. Po pietų traktorininką pakeitė ekskavatorininkas, vėliau, rizikuodamas užsitraukti giminės rūstį, grįžo ir traktorininkas. Darbas paspartėjo. Po valandos kitos buvo atkasti ir didžiojo rūsio pamatai, teisingiau - jų žymės. Pasiekę ir išvalę betonines rūsio grindis, vyrai nustatė minėtos krosnies bei kamino vietą. Šitą plotą kastuvais perkasė iki nejudintos žemės. Deja, to, ko ieškojo, nerado nė čia.

Kas dabar pasakys, kur buvo suklysta? Koks buvo tas Vienintelis Teisingas Veiksmas, po kurio šiandien turėtume Nepriklausomybės akto, reikšmingiausio mūsų moderniosios istorijos dokumento, orgi-nalą? Pagaliau ar tas Veiksmas buvo įmanomas? Po karo Bielskynėje gyveno net 7 šeimos, kurios savo varganą būvį ne kartą paįvairindavo pasakojimais apie sodyboje viešėjusius ponus ir generolus. Kuris nors "vietinis " galėjo nuo žodžių pereiti prie darbų, juo labiau, kad 1940-aisiais Aktas buvo slepiamas paskubom, taigi - negiliai.

Neabejotina, kad Aktas buvo paslėptas sodyboje.

Pijus Bielskus, gyvenimo pabaigoje įdarbintas Kauno Domaševičiaus tub. dispanseryje sodininku, vasaromis atvažiuodavo į tėviškę, ilgai stoviniuodavo prie Galubalio, žvelgdamas į kaskart labiau nykstančius trobesius. Galime tik spėlioti, ar šie atsilankymai tebuvo gražūs sentimentai, ar šis tas daugiau.

Paskutinį kartą jis atvažiavo 1958 metų gegužę ir prisispyręs prašė namo gyventojų, kad leistų bent vieną naktį praleisti po gimtu stogu. Neįsiprašė. Po dviejų mėnesių, liepos 14-tą, buvęs Prezidento kanceliarijos viršininkas ir Nepriklausomybės akto saugotojas mirė ir buvo nulydėtas į Kauno Panemunės kapines.

Prabėgs metai. Tėviškėn, kaip dainuojama dainoj, sugrįš visi "gyvi ir numirę seniai", tik nė vienas jau neatskleis čia buvusios sodybos paskutinės paslapties.

O gal taip geriau? Gal tikrai geriau, kad Aktą, kaip tą jotvingių žodynėlį, nesudegins fanatikas, kad kaip Lietuvos Metrika jis nebus svetimųjų pasisavintas ir išvežtas, bet amžiams liks čia, knygnešių žemėje, idant pavasariais prasikaltų žole ar kelio dulke nusklęstų praeiviui ant skruosto?

Būdamas Sūduvoje, Skaitytojau, būtinai prisimink kaimą prie Balsės. Balsupiai - toks gražus vardas!

Visai kaip Lietuva.

Iš: Justinas Sajauskas. „Še tau, barsukai“, Marijampolė, 2005