Čia, Šilo Pavėžupyje, buvo Povilo Višinskio kviečiami slapti suvažiavimai ir susirinkimai. Čia jis susieidavo su reikalin­gais žmonėmis ir konspiracinio darbo draugais. Paskirtu laiku iš tolo sueidavo pradedą rašyti jo „sakalėliai" su savo rank­raščiais... Čia, Šilo Pavėžupyje, pradėjo švytėti Žemaitės talen­tas. Netoliese, Užvenčio dvare, jauna bajoraitė Marija Pečkauskaitė, Povilo Višinskio įtakoje, pradėjo virsti Šatrijos Ragana. Tai buvo didysis Žemaitijos švytėjimas, kėlęs ir žadinęs švie­tėjiškas ir akademines šio krašto ambicijas. Per Šiaulius, grafui V. Zubovui pritariant, šelpiant ir globojant, kūrėsi konspiraci­nis lietuviškos spaudos gabeni­mo tinklas. Per P. Višinskį atei­davo lietuviškos literatūros są­rašai bei užsakymai. Putvinskių atsakomybei buvo pavestas traktas iš Tilžės į Šiaulius.

Į kny­gų   platinimo darbą Putvinskis įsitraukė, paskatintas studento Augustino Janulaičio, bet  jau nuo 1900 metų knygų gabeni­mas buvo sutvarkytas profe­sionaliai ir reguliariai. Iš Vi­šinskio gauti literatūros sąrašai būdavo siunčiami į Tilžę Mortai Zauniūtei, o iš ten knygų ryšu­lius per sieną pergabendavo Šilo Pavėžupio valstietis Penikas, turėjęs savo agentų tinklą. Surinktus šiapus sienos ryšulius Penikas vėl surinkdavo į vežimą ir atveždavo į Graužikų dvarą prie Kelmės. Iš čia Putvinskis arba jo žmona parsiveždavo knygas į Šilo Pavėžupį. Prasi­dėdavo pats įdomiausias, bet kartu ir pavojingiausias darbas: literatūrą reikėdavo išskirstyti ir sudėti į pundelius, pridėti smulkias sąskaitas. Putvinskis prisimena, koks jaudinantis kvapas sklisdavęs iš naujų spaudinių: įvairių spalvų vinjetės ir laikraščių pavadinimai, atsišaukimai. Jam tai atrodė esąs mažas, dar ir sapne nesap­nuotas „lietuviškas seimas": „Varpai", „Ūkininkai" — vidu­ryje, „Tėvynės Sargai"—iš deši­nės, „Darbininkų Balsai" — iš kairės. Buvo elementorių, ka­lendorių, maldaknygių ir kt. Atsimena buvus ir po kelis eg­zempliorius rusiškos literatū­ros — „Osvoboždenije".

Jeigu tuo metu, kai buvo skirstoma draudžiamoji litera­tūra, būtų užklupę žandarai, „paštui" būtų buvęs galas. At­sakingais momentais miške bu­vo išstatomi žvalgai: pastebėjus žandarus, visa slaptoji spauda buvo skubiai nešama į mišką ir sodą, kur Putvinskio buvo įruoš­tos slėptuvės. Į cinkuotos skardos dėžes, nepraleidžiančias drėg­mės, buvo įdedamos  medinės dėžes su dvigubu viršum, ant jų būdavo auginama velėna. Vienintelis Putvinskių patikė­tinis šiuose reikaluose buvo jų vežėjas Kazys Račkauskas, vie­nas pirmųjų dvare tautiškai susipratusių lietuvių.

Putvinskių vaikų atmintyje dar išlikę spaudos draudimo pa­vojų prisiminimai, užrašyti vė­liau: po kambarį bėgioja suau­gusieji, savi ir „dėdės", kurių dažnai būdavi pilni namai. Išsigandusiems vaikams ar ne po­nia Žymantienė sako: „Vilkai užpuolė". Supuolę į savo kam­barį, vaikai susispietė į kampą ant lo­vos, kad jų vilkai nepasiektų. Tokius apsiverkusius ir rado Mamatė. Vėliau paaiškėjo, kad tai tikrai būta „vilkų" aliarmo: miške buvo pasirodę žandarai, o tuo metu vyko „Varpo" re­dakcijos posėdis. Bet Putvinskių dvare buvo laikomasi griežtos konspiracijos, žandarai griežė dantimis, bet įrodymų negalėjo gauti. Ir vis dėlto 1905 metais V. Putvinskį pasodina į Šiaulių kalėjimą už knygų „paštą", tie­sa, tik pusmečiui. Vėliau jam uždraudžia gyventi Lietuvoje ir Kurše. 1914 metais vėl nepa­tikimo politinio veikėjo areš­tas, tremtis į Nižnij Novgorodo guberniją, į Voskresenską. Tik 1918  metais  grįžta  į  Lietuvą.

Putvinskio suorganizuotas knygų platinimo traktas veikė iki pat spaudos atgavimo. Kurį laiką tas pats traktas pasitarnavo pergabenant 1905 metų revo­liucionierius per sieną; tai buvo ir Kapsukas, ir latvių būrys, ir vienas kitas rusas, bėgęs nuo carinės reakcijos.

Šilo Pavėžupis gyveno savo pilnakraujį gyvenimą iki pat 1940 metų. Putvinskių iškasti tvenkiniai teikė žuvį, ūkinin­kaujama buvo moksliniais pag­rindais. Spaudos draudimo lai­kais Putvinskiai išlaikė dvi slap­tąsias mokyklas, vėliau 1936 metais jų pastangomis pastatytai mokyklai buvo suteiktas V. Putvinskio vardas.

Kai 1940 metų pavasarį Kau­ne  buvo svarstoma, kaip pagerbti spaudos draudimo lai­kų knygnešius ir knygų sklei­dimo organizatorius, į antrąją knygnešių atminimo lentą įrašė ir Vlado Putvinskio pavardę. Jis to nusipelnė.

Įdomus faktas iš Knygnešių sienelės bylos: komisijos buvo sumanyta surasti ir atgabenti į Kauno istorijos muziejaus kie­melį akmenis, po kuriais buvo slepiamos knygos. Buvo kreip­tasi į visus žinomus, dar gyvus knygnešius nurodyti tokius akmenis ar kitas knygnešys­tės relikvijas. Byloje išliko Emi­lijos Putvinskienės rašytas at­sakymas:

„Atsakydama į Tamstų raš­tą dėl paminklinės knygnešių lentos, turiu pranešti, kad man nėra žinomi akmenys, po ku­riais būtų buvusios slepiamos knygos. Mano vyras Vladas Pūtvis-Putvinskis laikydavo knygas skardinėse dėžėse, ku­rių dvi dar yra likusios pas ma­ne. Dėžes užkasdavo miške ir sodne toliau nuo bet kokio ak­mens ar kitos žymesnės vietos, kad nekiltų įtarimas. Em. Pūtvienė".

1941-ieji metai negailestin­gai išrovė Putvinskių vardą iš Šilo Pavėžupio. Apie šios šei­mos tremčių odisėją būtų galima parašyti visą knygą, lygiai kaip ir apie tą Šilo Pavėžupį, kuris išliko gyvas čia užaugusių at­mintyje. Reikia tik priminti, kad Emilija Gruzdytė—Putvinskienė, 1941 metais išvežta į Si­birą, iš koncentracijos stovyk­los perkelta į kalėjimą ir nu­teista sušaudyti: atėję ekzekucijai budeliai rado ją mirusią celėje.

Liko jos sielos švytėjimas... Ji buvo visų lietuviškos knygos skleidimo darbų organizatorė ir talkininkė.

                                    Iš straipsnio „Bičiulyje“ (Kelmė), 1989 Nr.80

Antkapio paminklo istorija 

Pasakoja Julija Daniliauskienė, V.Putvinskio vaikaitė:

 

Mano senelis Vladas Putvinskis buvo pasakęs, kad jam mirus ant kapo paminklo nestatytų, tik antkapis būtų šaulių ženklo formos. Sakė, kas norės, ir taip mano kapą susiras. Jo žmona Emilija to priesako ir laikėsi. Kapas buvo aptvertas, apsodintas liepaitėmis. Ta pati tvorelė stovi ir dabar.

Laikai keitėsi. Senelė Emilija 1941 metais su sūnaus Vytauto šeima buvo ištremta į Komi respubliką, ten ir žuvo. Lietuvoje gyveno Vlado Putvinskio sesuo Marija Žmuidzinavičienė, kuri nenorėjo, kad kapas tarybinėjė Lietuvoje išnyktų be pėdsako. Šeima nutarė pastatyti paminklą „nuo sesers“.

Paminklas buvo užsakytas kaune pas paminklus dirbantį meistrą (pavardės nežinau). Akmenyje iškaltas kuklus užrašas:                 Vladas Pūtvis-

                                                                     Putvinskis

                                                                    1873 – 1929

Paminklo darbai užsitęsė ir ant kapo buvo pastatytas jau Marijai Žmuidzinavičienei mirus. Mirė ji 1959 m.pavasarį, o ant mano senelio paminklo taip ir liko užrašas „nuo sesers“.

                                                           

                                                Specialiai šiam leidiniui, 2008 rugpjūtis

 

 

LOBIS, PATIKĖTAS GIMTINĖS ŽEMEI

 

1995 m. Šiaulių "Aušros" muziejus išlei­do Emilijos Putvinskienės knygą "Atsiminimai". Kartu paminėtos ir autorės 120-osios gimimo metinės. Ta proga į muziejų atvažiavo dide­lis būrys Emilijos ir Vlado Putvins­kių vaikaičių, giminių.

Emilija Gruzdytė-Putvinskienė (1875-1942) buvo Šaulių sąjungos moterų garbės pir­mininkė ir garbės vadė. Ir, aišku, -Vlado Putvinskio bendražygė, pa­galbininkė, gyvenimo draugė. Jos atsiminimai, surašyti į du storus są­siuvinius, pradedami nuo 1889 metų, kai ji susitiko su Vladu, o baigiami 1929-aisiais, kai Vladas Putvinskis-Pūtvis mirė.

Tačiau "Atsiminimų" negalė­tume laikyti vien šeimos istorija. Juose gausu XX amžiaus pradžios Lietuvos įvykių, susitikimų aprašy­mų, atskleista visuomeninių ir kul­tūrinių įvykių panorama. Emilijos ir Vlado Putvinskių dvaras Šilo Pavėžupyje buvo savotiškas kultūros centras.  Jų šeimoje gražiai susipynė asmeninis ir visuomeni­nis gyvenimas.

Atskiros knygos verta ir Vlado Putvinskio-Pūtvio archyvo istorija. Ilgus metus jis buvo be pėdsakų dingęs.  Šeimos relikvijos ir archyvas buvo slepiamas du kartus: prasidėjus bolševikų okupacijai (1940 m.) ir artėjant karo pabaigai (1944 metų liepos 13 d.).

1944-aisiais namiškiai, padedami dvaro ūkvedžio Kazio Dudėno, su­dėjo daiktus, dokumentus, ran­kraščius į pieno bidoną, metalinę dėžę ir užkasė. O prieš tai, liepos 9 dieną, svečių knygon įrašė: "Prieš išvykdami vėl pavedame Graužikų žemelės apsaugai nors likučius ar­chyvų (...) Kai vėl atgis Nepriklau­soma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarėtų Tautoje Vlado Pūtvio idėjos".

 

1989 metais į Graužikus (Kel­mės raj.) buvo atvykusi ekspedici­ja ieškoti Putvinskių šeimos archy­vo. Pagal JAV gyvenančio V. Putvins­kio-Pūtvio vaikaičio Vaidievučio Andriaus Mantauto nubraižytą pla­ną, nors jis tiksliai neprisiminė, kur paslėptas senelio archyvas, ekspedicijos dalyviai rado tą vietą, kur turėjo būti užkasta dalis archyvo. Kaip "Atsiminimų" įžan­goje rašo "Aušros" muziejaus dar­buotoja Irena Nekrašienė,  tąsyk ekspe­dicijos paieškos buvo nesėkmingos, nes vietinis gyventojas neleido raus­ti savo daržo. Tačiau po kurio lai­ko tas pats gyventojas pastebėjo, jog daržas išraustas: duobėse mėtėsi degtukai, nuorūkos, prožektoriaus elementai...

O ar archyvas iškastas, niekas gal nebūtų sužinojęs, jei vienas jo perpardavėjas nebūtų   kreipęsis į Šiaulių "Auš­ros" muziejų, norėdamas sužino­ti, kokia kai kurių relikvijų vertė. Aiškėjo, kad dalis dokumentų ir dvylika sidabru inkrustuotų senovinių ginklų kolekcija paslėpta buvusio Graužikų dvaro mokyklos daržinėje.

Vidaus reikalų ministerijos kri­minalistų pastangomis vieną archyvo dalį pa­sisekė sugrąžinti. Jis pateko į Šiau­lių "Aušros" muziejų. Šiek tiek ki­toks likimas ištiko kitą archyvo dalį, kuri buvo užkasta 1940 metų liepos 19 dieną. Apie šį archyvą suži­nota, kai į policijos rankas pateko dokumentai iš pavogto archyvo.  V.Putvinskio-Pūtvio muziejaus sve­čių knygoje buvo nurodyta vieta, kur yra kita archyvo dalis. Iškasti lobį 1992 m. ėmėsi kriminalinės policijos darbuotojai. Ieškoti teko pedagogų Idalijos ir Antano Šilgalių, gyvenančių Graužikuose, dar­žinėje. Vienas užkastas bidonas su­rastas viename daržinės kampe, ki­tas - kitame. Viename bidone ir buvo du stori sąsiuviniai - Emilijos Putvinskienės "Atsiminimai". Pen­kiasdešimt metų jie pragulėjo že­mėje. Tačiau nedingo, nesunyko, o tapo knyga, prie kurios rankraščių kantriai dirbo "Aušros" muzie­jaus darbuotojai.

"Aušros" muziejaus darbuotojai ne tik knygą išleido, bet ir iš mu­ziejaus fondų surengė parodą, skir­tą Emilijos Putvinskienės 120-osioms metinėms. Gentainiai prisiminė ir susitikimų su senute (taip vadindavo Emiliją)  akimirkas, jos žodžius, patarimus. "Daug ko mus mokė močiutė, - pasakojo Aleksandra Kulnienė, - bet vienas priesakas liko vi­sam gyvenimui: „Niekada nebūk susiraukusi, nes greitai pasensi". O Julija Daniliauskienė prisimena, jog senutė buvo "per vidurį perskirtais plaukais, visada žvali, visada greita, visada maloniai nusiteikusi; jos akys buvo labai mėlynos, žiburiuodavo jose  maloni šiluma".

        Penkis dešimtmečius žemėje kantriai tylėję,  rankraščiai prakal­bo, pasakodami ne tik apie autorę, bet ir apie  XX a. pradžios gyvenimą.

                                        Parengta    (I.K.)  pagal Vyt.Kirkučio straipsnį     „Ne tik šeimos istorija“ „Literatūroje ir mene“, 1995 Nr.46  ir  Rem.Barausko straipsnį „Ar pavyks susigrąžinti V.Putvinskio archyvą?“   „Respublikoje", 1992 vasario 1 d.