Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Kažkas iš lietuvių patarė kreiptis į generolą užtarimo ir paramos (skolon): reikėjo ir vieno, ir kito, ypatingai pinigų Vonsiackiui dėl Gabrieliaus Landsbergio išlaisvinimo. Tokia misija Motušei buvo nepakeliama (Motušė Frankams buvo visai svetima), tad pasišovė tai misijai teta Vikcė. Paėmusi su savim drauge Jagutę (mano seserį), nukeliavo į svečius pas Frankus, (atsimenu, Frankai gyveno Astoženskos gatvėj puikioje viloje). Ciocia Mania svečius pasitiko nuoširdžiai su džiaugsmu. Jagutei davė paveiksliukus žiūrėti, o pati ėmėsi ruošti vaišes. Teta Vikcė nuėjo kalbėtis su generolu. Pasikalbėjimas vyko jo kabinete. Išklausęs tetos Vikcės pasakojimo ir prašymo, generolas sušuko: „Takich kak Gabriel viešatj nado, a nie pomogatj i vygoražyvatjl" (Tokius kaip Gabrielis karti reikia, o ne padėti ir užtarinėti!). Po to pasakymo teta Vikcė kaip įgelta pašoko, trenkė kabineto durimis, stvėrė išsigandusią Jagutę už rankos, paskubom aprengė ir, neatsisveikinusi su ciocia Mania, paskubom dūmė namo...

Atrodė lyg reikalas buvo sužlugdytas, tačiau, rasi, Apveizda padėtį sutvarkė. Grįžusi namo, sužinojo, kad ką tik iš inžinieriaus Vitkausko, iš tolimos Rusijos užkampio atėjo stambios sumos perlaida Gabrieliui gelbėti — kyšis Vonsiackiui. (Turiu kiek plačiau apibūdinti studento, vėliau inžinieriaus Vitkausko asmenį: iš Maskvos studentų jis mus lankydavo dažniausiai. Apsirengęs kukliai, šaltai. Atsimenu, kartą žiemą atbėgo pas mus lengvu apsiaustėliu, sušalęs, bepūsdamas sušalusius pirštus. Tą kartą pro duris jį buvo įleidusi močiutė Rozalija, kuri nustebusi paklausė „O kur pirštinės?"... Vitkauskas, rodydamas savo menkučio apsiaustėlio kišenaites, atsakė: „O kam tada yra kišenės?" Močiutė dar tą pačią dieną ėmė megzti šiltas vilnones pirštines ir įsakė studentui kitą vakarą jai pasirodyti.

Vitkauskas labai sėkmingai 1897 metais baigė inžinerijos institutą ir gavo darbą Rusijos gilumoje, o gal net Sibire, gerai apmokamą darbą ar vietą, Ten vedė rusę ir netrukus praturtėjo. Po pirmojo pasaulinino karo p. Vitkauskienė, jau našlė, atvažiavo Lietuvon, pramoko lietuviškai ir nuolatos apsigyveno Marijampolėje, kur susipažino su mano vyresniąja seserim Stanislava Landsbergaite (Rygiškių Jono gimnazijos mokytoja). Susipažinusios bendravo, dažnai prisimindamos Maskvos laikus ir „Vonsiackio bylą".

Motušė tuoj išvyko j Liepoją, ir jai pavyko įduoti Vonsiackiui stambų kyšį. Netrukus tėtušis buvo paleistas iš kalėjimo ir grįžo Maskvon „į policijos priežiūrą". Suprantama, kad būdamas politiškai nepatikimas, tėtušis negalėjo likti tarnyboje ligoninėje. Reikėjo iš ligoninės su visa šeima kraustytis ir ieškoti darbo. Butas atsirado, tačiau lėšų pragyvenimui nebuvo.

Netrukus tėtušis rado globą pas Maskvos prekybininkus, alaus pramonininkus Karniejevą ir Goršanovą — gavo darbą ir butą. Šeimos gyvenimas šiaip taip susitvarkė.

Nespėjome įsikurti, kai mus ištiko antras smūgis — trims metams tėtušis ištremiamas Smolenskan. Motina lieka su ketvertu vaikų, kurių dvi, Stasė ir Zosė, jau 8-oje klasėje III Maskvos mergaičių gimnazijoje. Mokosi jos labai gerai, ir jau yra vilčių, kad gaus pamokų (repeticijų su atsiliekančiais mokiniais) ir materialiai padės Motušei. Gabutė buvo jau 5 klasėje, o aš nuo 1901 metų pradėjau mokytis Miedviednikovų vardo 9-ojoje Maskvos gimnazijoje. Ar nenuostabu, kad gimnazija, tiksliau, tėvų komitetas, dėl sunkios mūsų šeimos materialinės, podraug ir politinės padėties (tėvas — politinis tremtinys) paskyrė man stipendiją?..

Puikūs buvo anų laikų maskviečiai, suprantantys, užjaučiantys... o ką bekalbėti apie mūsiškius lietuvių studentus — susibūrę studentai tuoj aptarė mūsų šeimos padėtį ir ėmėsi ją tvarkyti. Išnuomavo Motušės penkių kambarių butą. Trijuose patys apsigyveno kaip nuomininkai. Jų tarpe, Jeronimas Ralys, Šlapelis, Jonas Valtys, Augustinas Janulaitis ir Liudas Ciplijauskas. Motušė aptarnavo visą butą, ruošė visiems maistą, skalbė... Taip ir gyvenome. Šitaip susitvarkius, vyresniosios seserys Stasytė ir Zosytė galėjo baigti gimnaziją — baigė abi su aukso medaliais.

Sunkūs buvo Motušei laikai, tačiau visada buvo rami ir, kaip man atrodė, gerai nusiteikusi, nesiskųsdavo ir neaimanuodavo (...)

Smolenske mūsų materialinė padėtis susitvarkė pakenčiamai. Tėtušis gavo pastovią tarnybą Smolensko gubernijos valdyboje. Atsigavo ir Motušė, bet ir Smolenske mūsų šeimos Rūpintojėlė Motušė turėjo nemažų rūpesčių. Sekmadieniais mes, tremtiniai, eidavom į bažnyčią, kad lietuviškai sugiedotume „Pulkim ant kelių".

Gerokai vėliau man aiškėjo, kokio poveikio Motušei, lietuvybės atžvilgiu, turėjo Smolensko metai.

Kunigo Janulaičio gražūs pasisakymai dėl Lietuvos ne vien tik per pamokslus, bet ir paprastam gyvenime, veikė Motušę. Per Kalėdų šventes ji su visais susirinkusiais pas mus tremtiniais giedodavo kalėdines giesmes (tėtušio ypatingai mėgiamas); tiksliau pasakius, Motušė lietuviškai niūniuodavo, nes nebuvo nei dainininkė, nei giesmininkė. Patriotiški kun. Janulaičio pamokslai ragino „keltis" iš miego, būti tokiais kaip Dievas sutvėrė, mylėti tėvus ir tėvų kalbą. Tėtušis praplėsdavo tą pamokslą; pridurdamas, kad nereikia bijoti pajuokos, persekiojimo, kančių: pats Kristus kentėjo, bet neišsigynė savosios kalbos... (tie žodžiai man krisdavo į širdj, atrodė, lyg Kristus tik lietuviškai tekalbėjo).

„Mes, sakydavo tėtušis, turime savo kalbą, mes jos neapleisim ir joje garbinsime savo Viešpatį, ir Dievas mums padės... Jei patys neapsileisime, augindami lietuviškai vaikų vaikus, jei patys drąsiai ir atvirai lietuviškai šnekėsime, tai visi mūsų niekintojai bus sugėdinti ir neišdrįs iš mūsų tyčiotis"... ( cit. „Naujienos", 03. Nr. 10).

Iš Vytauto Žemkalnio rankraščio perrašė
Irena Kubilienė

Knygnešių krivulė No 3 ir 4 („Šviesa“ 1989 rugsėjo 30 ir gruodžio 21)