- Kovo 16-oji - knygnešio diena.
Kokio knygnešio? To, kuris XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje
dirbo lietuvybės labui. Dirbo nepalankiomis, itin sunkiomis
sąlygomis ir aplinkybėmis. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos
valdžia siekė nušluoti lietuvių tautą nuo žemės paviršiaus. To
sumanymo pirmasis žingsnis buvo rusiško raidyno įvedimas į
lietuvių raštiją. Anuomet lietuvių raštija buvo negausi.
Daugiausia buvo leidžiama religinio turinio knygų. Tos knygos nuo
1864 m. turėjo būti su rusišku raidynu. Nemažai būta tokios
nuostatos šalininkų. Net kai kurie filologai manė, kad rusiškas
raidynas geriausiai tinka lietuvių raštijai. Todėl Rusijos
administracijos pareigūnai tikėjosi lengvai įgyvendinti savo
planus. Po kurio laiko tapo aišku, kad tos iliuzijos subliuško, nes
į kovą už lietuvių tautos gyvybingumą stojo nemažai dvasininkų,
inteligentų, paprastų kaimo ir miesto žmonių. Juos kai kas
šiandien vadina pirmosios mūsų tautos rezistencijos dalyviais. Tai
knygnešiai, lietuvių literatūros, XIX a. pabaigos ir XX a.
pradžios periodinės spaudos autoriai, leidėjai.
- Spaudos draudimo dešimtmečiais knygos,
periodinė spauda į Lietuvą buvo gabenama slapčia. Kas tą
spaudą gabeno? Knygnešiai. Nelengvas, dažnai pavojingas, duobėtas
buvo jų kelias. Knygnešių tykojo Rusijos pasienio pareigūnai. Ne
vienas knygnešys pateko į jiems paspęstas pinkles.
- Kai kurie istorikai mano, kad reikėtų
tyrinėti knygnešio, kaip žmogaus, problemą. Siūloma vartoti tris
sąvokas: knygnešys, knygų platintojas ir knygų bičiulis,
skaitytojas. Knygnešys slapta gabeno knygas per sieną, knygų
platintojas legalią veiklą derino su knygų platinimu, knygų
skaitytojas ir skaitė, ir platino knygas.
- Dažnas paklausiame, o mūsų mieste,
rajone ar buvo knygnešių? Buvo! Ir ne vienas!Videniškių
seniūnijos Druskių kaime gyveno Juozas Paliukėnas, 1904-1906 m. jis
knygas gabeno iš Prūsijos į Vilniją ir kitus Lietuvos miestus. J.
Paliukėnas gerai pažinojo knygnešį Juozą Kanclerį. Jį žandarai
persekiojo, tad J. Paliukėnas turėjo slapstytis. Įsikūrė
Suvalkijoje. 1898 m. Alantos valsčiuje, Mokylių kaime gimė Juozapas
Juodis. Būdamas 18-20 m. amžiaus, jis tapo knygnešiu. Knygų
parnešti eidavo į Tilžę. Visą laiką keliaudavo pėsčias.
Daugiausia nešė maldynėlius, mažo formato knygeles, laikraščius.
Knygas paslėpdavo pas savo kaimynę Oną Leščienę.
- Iš Tilžės lietuviškas knygas nešė
ir Stacijavos kaime gyvenusi Juzė Munkevičienė, iš Perkalių
kilęs P. Šlekys. Pakryžės kaime (Luokesos seniūnija) atneštas
knygas paslėpdavo ir toliau platindavo iš Kaližų kaimo kilę
knygnešiai broliai Petras ir Laurynas Laurinavičiai.
- Didelių rūpesčių, bėdų turėjo ir
knygų platintojai. 1898 m. Vilniaus teismo rūmuose buvo iškelta
byla Aukštosios Alantos kaimo valstiečiams broliams Antanui ir
Motiejui Jakučioniams. Kažkoks jaunuolis brolius įskundė. Po
įskundimo 1898 m. liepos 26 d. pas Jakučionius buvo padaryta krata.
Pristavas jų sodybos klėtyje surado 25 leidinius lietuvių kalba.
Visų leidinių buvo po vieną egzempliorių. Tai rodo, kad leidiniai
nebuvo skirti platinimui. Giedraičiuose gyvenęs valstietis Juozas
Savelevičius (1883 m.) uriadnikui sakė, kad lietuviškų knygų
gavęs iš Giedraičių kunigo J. Piktumos.
- 1894 m. žandarai Alantos valsčiaus
Adomiškio kaimo gyventojo Adolfo Laurinavičiaus namuose surado kelis
lietuviškus laikraščius ir knygeles.
- Lietuviškas knygas XIX a. pabaigoje
platino Vastapų kaimo žemdirbys Domininkas Kemėšis.
- Knygų platintojai buvo ir Molėtų
krašte dirbę kunigai: Inturkės ir Joniškio parapijų klebonai
Stasys Šlamas ir Alfonsas Petrulis.
- Kai kurie iš jų sugebėjo išvengti
žandarų pinklių.
- Būta ir ne visai sąžiningų
lietuviškos spaudos platintojų. Apie spekuliantus knygomis 1879
m..rašė P. Vileišis, J. Šliupas. J. Tumo-Vaižganto raštuose apie
lietuviškos spaudos platintojus vartojamos sąvokos „biznierius“,
„apskurus biznierius“ ir panašiai.
- Garbingiems žmonėms už jų atliktus
žygdarbius statomi paminklai. „Švietimo ministerijos žiniose“
1932 m. sudarytame „Nusipelniusių knygnešių ir šiaip tautiškos
sąmonės žadintojų pensijų bylos“ sąraše yra ir dvi Molėtų
krašto knygnešių pavardės: Tai Alantos valsčiaus Gruodžių kaime
gyvenusio Povilo Apanavičiaus ir Giedraičių valsčiaus Latvių
kaimo žemdirbio Jono Zarembos.
- 1904 m. balandžio 3 d. panaikintas
draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus
leidinius lotyniškomis raidėmis. Pasirašyti tokį kapituliacijos
aktą carą privertė atkaklūs lietuvybės gynėjai. Yra manančių,
kad lietuviškos spaudos išsaugojimas ir atgavimas lietuviams buvo ne
menkesnės reikšmės laimėjimas negu Žalgirio mūšis. Be
knygnešių šis mūšis nebūtų laimėtas.
