-
- GIMTOJI KALBA
- Ilgai, mano žeme, letarge miegojai,
- Kai žodis lietuviškas baudžiavą ėjo
- Pabudo iš miego šalelė gimtoji,
- Ir niūrios padangės palengva giedrėjo
- Daug metų kentėjai nuo lenkiškų
ponų,
- Tave nemadinga vadino - vyžota
- Ir peikė tave iš dvarų ir ambonų -
- Lietuviškai vien tik varge aimanuota
-
- Išlaikė tave tasai užguitas sodžius,
- Kaip žaliąją rūtą, kaip žydrąjį
liną
- Šiaudinėj pastogėj lietuviško
žodžio
- Motulės vaikus prie ratelio mokino.
- Pamilo vaikai tave dūminių pirkių -
- Iš sodžių toli išsinešę:
- Daugiau nedejavo tais žodžiais, nei
verkė, -
- Dainas tik dainavo, eilėraščius
rašė.
- Graži tu esi, kalba mano gimtine,
- Skambi, kaip srovė mėlynųjų upelių.
- Miela, kaip lakštutės daina vakarinė,
- Atskridus iš gimtojo pagirio žalio.
-
-
- DEGANČIOS KNYGOS
- Kalbėjusios tautą ir tiesą jos
pasmerktos buvo be teismo
- (jų gyvybė keisti negali jų sušaudyt
partrenkti nagano smūgiu).
- Knygos kilo iš laužo pelenais sparnais
pamojavo
- ir lyg paukščiai pietuosna į amžinas
lėkė dausas.
- Knygos kilo aukštyn pelenines jų
šviesiosios mintys
- su dangum susiliejo ir amžina tapo
tiesa,
- tu viena prismeigta prie krūtinės
pražilusio baltų
- išminčiaus
- nusidažė raudona - lyg mirštančios
Saulės spalva
-
-
- KNYGNEŠIAMS
- Bet nemiega seklys ir suklumpa bėglys,
- švininės mirties parklupdytas
- Guli jaunas, stiprus, bet negyvas
žmogus,
- Pasirinkęs sau knygnešio kelią.
- Teka kraujas tamsus per knygelių lapus
- Ir užlieja lietuvišką žodį
- Iš ko mokys vaikus vargdienėlis
skurdus,
- Gal beraščių kentės jie nedaliąė
- Bet žandarai antai plėšo knygą
piktai
- Ir negyvąjį kojomis spardo -
- O jis guli ramus, Prometėjas taurus,
- Bevardžiu pasilikt panorėjęs.
-
-
- AR PAREIS KNYGNEŠYSTĖ
- Klausia kelias žvaigždėtas tylos,
- Kuomet rūkas taku nuvingiuos,
- Ar pareis žilagalvis žmogus,
- Žiburėlį uždegti languosė
- Aš menu jį, tai buvo seniai,
- Akys jo kaip pražydę linai.
- Kaip varpelis - dainelė liūdna,
- Jo viltis - tik paguoda viena,
- Kad Tėvynė ištvers, iškentės,
- Gimtas žodis sulauks pilnaties.
- Puošis saule pakrantės takai.
- Vėlei krykštaus prie pirkios vaikai.
- Buvo šaltas skausmingas ruduo,
- Lapus nešė, skandino vanduo.
- Žilagalvį senelį nakčia
- Į vergiją išvarė slapčia.
- Klausia kelias žvaigždėtos tylos.
- Švintant laisvei gimtuos pamariuos:
- Knygnešys - žilagalvis žmogus -
- Ar pareis įžiebt šviesą languos?
- 1991.IX.10
-
-
- Mano prosenelis buvo knygnešys.
- Jis nešė knygas per lietus,
- sniegą ir pūgas
- Nors kojos jau neina, Nors linksta
nugara,
- Bet ten, kur žybsi žiburėlis,
- Ten dar gyva lietuviška kalba.
- Močiutė ir mama,
- Senelis ir tėvelis,
- Šalia jų ir vaikelis
- Vis žiūri pro langelį.
- Ar dar nėra, ar dar nėra
- Knygnešio su knygomis ant pečiųė
- Ir štai iš tolimų tolių
- Sušmėkščioja žmogus.
- Tai knygnešys ateina
- Per pievas ir miškkus.
- Jau žiba žiburėlis -
- Ir linksmas, ir jaukus.
- Nėra visam pasauly tokio
- Kaip knygnešys narsus.
-
-
- LIETUVIŠKAJAM ŽODŽIUI
- Iš prigimties laisvamanis bedievis
- dar vaikas parduotas nupirktas
- pasaulinėj mugėj
- patyręs istorijos apgavystes
- žmonijos beprotystę
- ideologijų religijų kraujomaišą
- išėjęs politechnikos mokslus
- berijų akademijas
- tikiu vienatinį dievą
- gimtąjį žodį
- pačios gamtos sutvertą mūsų
senoliams
- tėvų paveldėtą išsaugotą
- nužengusį į mano lūpas
- širdį ir kraują
- tikiu lietuvišką žodį
- ištikimybės ištvermės tarną
- slapta prasismelkdavusį
- pro caro kaizerio imperijų sienas
- muštą badytą šaudytą
- karuose sukilimuose revoliucijose
- kalėjusį lukiškėse butyrkose
presniose
- šalusį alkusį tremtyse
- krauju prakaitavusį emigracijose
- vis išeinantį ir vis grįžtantį
- prie savojo lopšio
- į motinos Lietuvos įsčias
- tikiu kasdieniškąjį stebuklą
- teikiantį vardus
- mano artimiesiems ir svetimiesiems
- žolėms ir medžiams
- gyvasčiams ir daiktams
- mintims ir lūkesčiams
- tikiu tave žodi
- neturėjusį rašto
- draudžiamą rašyti
- žūstančiojo rėktą
- mylinčiojo kuždėtą
- melagingai prisaikdintą
- pražūtingai atsivėrusį
- tikiu žodį
- mirštantį su karšinčium
- prisikeliantį su naujagimiu
- smurtu užtrenkiamą burnoje
- bet išliekantį sąžinėje.
-
-
- LAIKO ŽYMĖS
- Mano kely - ugninio laiko žymės,
- Stoviu į Tėvynę tvirtai atsirėmęs
- Oi, kaip kvepia rupios duonos riekės,
- Nesupilto kapo verksmas Miško broliams.
- Per tamsą ėjo knygnešiai į šviesą,
- Pasvirusios į tylą budėjo ievos
- Knygnešius teisė caro satrapai,
- Ateinu nusilenkt knygnešio kapui.
- Čia partizanai - plačių girių
broliai,
- Jie krauju aplaistė dobilienų žolę.
- Girios pelkėj guli jauni vyrai,
- Rankom apkabinę šventą bočių girią
...
-
-
- ŽMOGAUS KELIAS
- Kai užsimerki, -
- plaukia ir plaukia:
- Japonų karas, totorių chanas,
- Alkos kalnelis, Platelių mugė,
- knygnešiai dėdės, rekrūtai sūnūs,
- vilkai dar tąso kūnus per marą
- po Donelaičio Romintės girią,
- Šimonis eina iš Prūsų žemės,
- gieda Strazdelis mužikams giesmę,
- lėktuvai skrenda, laivai išplaukia,
- Vienažindys vis dar laukia Roželės,
- miškuos dar pokši, - dar šaudos
vyrai,
- garsiai girdėti, toli matyti - - -
- - - viską kartoji, lyg suktum rylą,
- kai atsimerki, - gražu ir keista, -
- kur tavo būta, - pasėjo rūtą - - -
-
-
- KNYGNEŠIAI
- Širdys - pilnos lietuviškų žodžių,
- Nesudegusių amžių ugny.
- Jie iš tolimo sodžiaus į sodžių
- Ėjo žodžiais šitais nešini.
- Baltose lankose - juodos avys
- Prie naktigonės laužo blausos
- Kaimo bernas maldaknygę gavęs,
- Dievo vardą pernakt slabizuos.
- Kai raides tarsi stacijas keliais
- Jis apeis, kai visas prisišauks,
- Prie Valančiaus klūpos lyg smūtkelis
- Ir ilgėsis pasaulio gražaus.
- Prie Žemaitės rymos, apžavėtas
- Savo brolių alpiais sopuliais
- Knygnešiai - tarsi dūšios be vietos -
- Eis per Lietuvą vargo keliais.
- Tų kelių tolumoj - ne palaima:
- Baltos meškos urzgės, pūgos slaugę.
- Ten sapnuos jie lietuvišką kaimą
- Ir grįžimo dienos nesulauks
-
- Šitaip ėjo sermėgiai vyžočiai
- Su pasaulio šviesa širdyje.
- Paprasti kaip lietuviški žodžiai,
- Ir per amžius neramūs kaip jie.
-
-
- KNYGNEŠIŲ MIESTAS
- Kur prie Nemuno didingi
- ošia ant kalvų šilai.
- Mituvos ir Imsrės vingiuos
- jaučiam Jurbarką giliai.
- Kur bebūtum bekeliautum,
- neš mums Nemunas gilus
- po dangaus žydriaisias skliautais
- Jurbarko žalius šilus.
- Jurbarkas per amžius glaudžias
- čia prie Nemuno krantų.
- Ir šilai vis ošia graudžiai
- ant piliakalnių šventų.
- Kyla rūmai daugiaaukščiai
- mėlyno dangaus erdvėn.
- Čiulba čia skrajūnai paukščiai -
- širdžiai miela taip išvien.
- Skaidrios upių bangos žvilga
- žmonės žvalūs ir linksmi.
- Nemunas platus ir ilgas -
- grožio amžino versmė.
- Tai šilai vis paslaptingi
- čia, ties Nemunu šviesiu.
- Kaip mūs upių vingių vingiai,
- Kaip ir grožis mūs visų.
- Knygnešių keliai kryžiavos
- per kančias, kad būt šviesu.
- Kai Lietuva spaudą savo
- gynė sunkiai iš tiesų.
- Šaunūs knygnešiai keliavo -
- nešė spaudą Lietuvos,
- vardą knygnešio įgavęs,
- amžiais Jurbarkas gyvuos.
-
-
- KNYGNEŠIŲ
DVASIA
- Knygnešiu tau lėmė būti,
- Knygnešių dvasia šventa.
- Ir gaivina kaip šaltinis,
- Kaip versmė srauni, tyra.
- Tylios naktys graudžiai verkė
- Šalto Sibiro glėby.
- Išsūpavot mums po raidę
- Begaliniam ilgesy.
- Knygnešių dvasia šventa
- Gyslomis mūs teka.
- Vėlei mūsų širdyse
- Šventą dvasią kelia.
-
-
- Martynui Sederavičiui, kunigu ir
knygnešiui (1829 - 1907)
-
- Atleisk, kunige,
- vaikaičiai
- pamiršo Tavo vardą.
- Jie nemoka žegnotis
- Motinos žodžio skiemeniu
- ir Tėvo duonos rieke.
- Jie nenumano, kurioje pusėje
- yra Sudargas -
- Tavo knygos ir žodžio gimtinė.
- 1993.IX.18.
-
-
- MOTKA IR REIKALAS
MOKSLO VAIKAMS
- Susirinkę daugis vyrų
- Pasisamdė jau Pipirą.
- Mokyt turia mūsų vaikus, -
- Testa dievas lailo sveikus, -
- Pakiemiais: pas Petrą - viena,
- Jurgio - dvi ir Jono - diena.
- Mokyt turia visą žiemą, -
- Apsilenkia mūsų kiemą.
- Mes negaliam už anytos:
- - Knygos, -sako, - pramanytos, -
- Keikia mane , vyrą peikia: -
- Kam čia mokslo vaikams reikia.
- Anie metai , -sako, - dėdė
- Savo vaikais gan daėdė.
- B,c,d,em,em - kai šunes loja,
- Ko čia akli begraboja.
- Man be vaikų jūsų ūko
- Galva, - sako -išsidūko.-
- Dieverės trys pas anytą,
- Kai keltuvės, kas tarytų,
- Miega lig[I] dienai gryčioj,
- Snaudžia nuėję bažnyčioj.
- Nedėlia, šventė ir šiokia diena -
- Visa čia lieka kaip ir už viena.
- Kai aš buvau dar mergaitė,
- Tėvelis ant knygos skaitė.
- Mes rožančių giedam gryčioj,
- Pagiedoję - vėl bažnyčioj,
- Mūsų namai stačiai nuo to
- Loskoj dievo prabagoto.
- Prie tam buvo mūsų duona
- Balta, graži kaip aguona.
- Daugį vaikų jis išmokė
- Ir mirdamas šitaip sakė:
- - Klėtyj turtus ir patieką
- Knygoj vaikams aš palieku.-
- Ir priglaudęs burna savo
- Triskart knygą pabučiavo.
- O! Lietuvos tikras žmogus
- Meilus buvo ir patogus.
- Būdavo, jo poteriuose
- Maldas naujas dvi tris rasi.
- Duona ,sako, bus nejuoda,
- Kas ant procės atsiduoda.
- Šventas Jurgi, visi šventi,
- Kad batviniai būt užtrinti.
- Dėkavojam už kasdienę,
- Ganyk karvę daugiapienę.
- Numirėliai jau teisingi
- Sapnuojasi, kol užmingi.
- Anoj naktyj ant lovose
- Man tėvelis sapnavosi.
- Mačiau - knygą rankoj turia
- Ir ant Raštą Šventą žiūria.
- Vaikų daugis aplink sėdi,
- Visi dailiai apsirėdę.
- Šviesi tapo mūsų gryčia
- Kaip ir šventa ta bažnyčia.
- Kai taip buvo ir taip darė,
- Man tėvelis ėmęs tarė:
- --Sapnis tavo bus malonės.
- Klausia, kodėl miega žmonės
- Arba snaudžia ir apkurto.
- Kiti laukia mokslams turto.
- Tau apvaizda datirt davė:
- Mokyk vaikus , bus ir šlovė.
- Bus tau šlovė ir danguose,
- Atilsį tėveliams duosi.
-
-
- Aušra, suplasnojus skaisčiais
spinduliais,
- Prižadino tautiš slėgiamo karsto
- Ir veda ją laisvą, gražybės keliais,
- Kur rytas išaušęs svajones mums
žarsto,
-
- Kur meilė, brolybė ir saulės sapnai,
- Kur laisvės šaltinis srovena bedugnis,
- Kur laimė ir džiaugsmas drauge
amžinai,
- Kur bundančių amžių kūrenasi ugnys
-
- Į priekį! Pirmyn ir pirmyn!
- Vis - ženkim ir ženkim, ir ženkim!
- Aušra nenustos mums plasnojus!
- Į priekį! O galvas aukštyn!
- Mes patys likimą sau lenkim!
- Mus laukia dar žygių rytojus!
-
-
- KNYGNEŠYS
- Kad lapai nuo medžių nugeltę byrėjo,
- O vėjas lingavo šakas,
- Kai vargšas žmogelis su knygomis ėjo,
- Sunkumas kankino rankas
-
- Bet eidams sutiko uriadniką seną:
- Surišo žmogelį kietai
- Ir vargšą į baltąją vežė, gabeno
- Ir ten jį uždarė šaltai
- 1907.VI.24
-
-
- JOVARUI
-
- Poetas iš Kalniškių kaimo
- į Rūtos fabriką
veždavo pieną.
-
- Kai į Šiaulius važiuoti lemta,
- Meti skersai vežėčių lentą.
- Sartukas prie Kairių sužvengia.
- Už nugaros bidonai žvanga.
- Laikai botagą nusitvėręs
- Tarp pirštų kaip plunksnakotį.
- Šalikelėje žydi svėrės -
- Tik savo pozos nekeiti:
- Ant kelių knygą atsivertęs,
- Į priekį kiek palinkęs
- Linksmai sužvengia Sartis.
- Ar tu laimingasė
-
-
- KNYGA
- Žiūri į mus.
- Į visa, ką mes tveriam.
- Į gėrį, blogį,
- Viltį, į nemeilę.
- Ar šviesios tau atrodo
- Mūsų akysė
- Ar mūsų rankos
- Tau jau nebeskaudžios?
- O mūsų mintys,
- Klausimai, spėlionės -
- Kai ieškome savęs tavy.
- Ir kai nerandamė
- Kantrioji!
- Laužų kvapu
- Ir knygnešio dvasia
- Tebealsuoji.
- Įskaudinta, apkaltinta
- Tremta.
- Dar tebesi
- Greta.
- Tylėdama žiūri
- Iš savo tolių.
- Ir tavo žvilgsnis -
- Amžina mįslė
