Lietuviškas žodis. Spauda. Knygų leidybos pradžia Lietuvoje

Periodinės spaudos arba daugelio įsivaizduojamos ttikrosios žurnalistikos” pradininke reikėtų laikyti knygų leidybą. Prasidėjusi piešiniais uolose ir įrašais akmenyje, knygų gamyba reiškėsi molinėse plytelėse, palmių lapuose, bambuko lentelėse, kai žmonės išmoko pritaikyti raštui papirusą, gaminti pergamentą, o vėliau ir popierių.

Organizuotos knygų leidybos ištakų reikėtų ieškoti egiptiečių, šumerų, kinų bei indų valdovų rūmuose. Šiose šalyse dar gerokai prieš mūsų erą; imta steigti knygų perrašinėjimo dirbtuves. Ypač plačiai organizuotas knygų perrašinėjimas, pasiskirsčius atskirais darbais (vienas diktuoja tekstą, kiti rašo, dar kiti - rubrikatoriai - piešia inicialines raides, iliustracijas), paplito Romos valstybėje mūsų eros pradžioje. Kai kuriose perrašinėtojų dirbtuvėse dirbo po šimtą ir daugiau žmonių. VII-IX amžiuje knygų perrašinėjimu garsėjo Airijos vienuolynai, o nuo XII amžiaus - Vakarų Europos universitetai.

Nauja pakopa knygų leidybai plėtoti buvo spaudos išradimas 1444 m. Pirmieji spaustuvininkai (J. Gutenbergas ir kiti) knygų tematiką pasirinkdavo savo nuožiūra, o XV a. pabaigoje knygų leidyba įgavo organizuotą mastą. Ypač aukštai iškil italas Aldo Manuciju. Įžymusis Renesanso spaustuvininkas 1500 m. Venecijoje subūrė mokytų vyrų ratelį, pavadinęs jį Naująja akademija, kurios nariai atrinkdavo geriausius Antikos rankraščius ir, juos kruopščiai suredagavę, spausdindavo knygas. Taip A. Manucijaus firma išleido apie 1000 knygų.

Pavyzdingu knygų turinio parengimu ir jų poligrafiniu apipavidalinimu taip pat garsėjo XVI-XVII a. Paryžiuje ir Žnevoje veikusi Etjenų, Paryžiuje ir Antverpene XVI a. veikusi Plantenų ir ypač Elzevyrų leidybinės spaustuvinės firmos. Pastaroji XVII a. veikė Leidene, Hagoje, Amsterdame ir kitose vietose, Jose Elzevyrų šeimos
nariai išspausdino apie 2200 knygų ir apie 3000 disertacijų.

Knygų leidybai Lietuvoje, kaip ir kituose pasaulio kraštuose, turėjo pribręsti tam tikros socialinės ekonominės ir kultūrinės sąlygos. Pirmiausia turėjo iškilti poreikis knygai, susidaryti pakankamas skaičius skaitančių žmonių. Pradinį išsilavinimą turtingųjų vaikai gaudavo namuose, o nuo XIV a. pabaigos jie mokydavosi jvairių Europos šalių universitetuose, tad, grjžę į tėvynę, paprasčiausiai nebegalėdavo apsieiti be knygų.

Neabejotinos įtakos turėjo ir įvairiomis kalbomis rašomi istorinio pobūdžio dokumentai, kuriuos reikėjo paskleisti didesniais tiražais. Tokie susirašinėjimo dokumentai, kaip Mindaugo ir Gedimino laiškai, suprantama, buvo žinomi tik siauram didikų ratui, tačiau įvairūs Lietuvos metraščiai dažnai turėjo jau po kelias redakcijas arba bent po keletą vienodų egzempliorių. Ypač pažymėtinas teisynas - Lietuvos statutas, kurio pirmosios redakcijos 1529 m. ir 1566 m. buvo rankraštinės. Šitokių, nors ir rankraštinių, dokumentų dauginimas jau turėjo tam tikrų leidybinių užuomazgų.

1522 m. Pranciškui Skorinai išspausdinus Vilniuje „Mažąją kelionių knygelę”, Lietuvoje prasidėjo naujas poligrafiniu būdu dauginamų knygų leidybos etapas. Po trejų metų pasirodė antroji to paties spaustuvininko pagaminta knyga „Apaštalas”. Šioms baltarusių kalba išspausdintoms knygoms tekstus rengė greičiausiai pats Skorina, tad jis atliko ir mūsiškai suprantamus leidybinius darbus.

Karaliaučiuje 1547 m. išspausdintas M. Mažvydo „Katekizmas“, o vėliau ir kitos lietuviškos maldų knygos buvo tik pirmosios kregždės, nesukėlusios poleminės kovos. Tik po trisdešimties metų išaugusi knygų leidyba įgijo konkurencijos bruožų ir ėmė plėtotis labai sparčiai.

XVI a. pabaigos Lietuvoje, ypač jos sostinėje Vilniuje, išsiplėtojo nesutarimai kelių tarpusavyje prieštaraujančių religijų, kurių kiekviena savo tikslams pradėjo naudoti spausdintą žodį. Tai katalikų, reformatų ir stačiatikių religinės institucijos, kurios, aršiai konkuruodamos tarpusavyje, ėmė formuoti knygų leidybą Lietuvoje.

Stipriausioji knygų leidybos organizacija, Lietuvoje dominavusi nuo 1575 m., buvo katalikiškosios Vilniaus akademijos spaustuvė. Ji sugebėjo parengti ir išleisti daugumą knygų lotynų, lenkų ir kitomis kalbomis. Čia buvo išleistos ir pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos žemėje. Katalikų knygų leidybą organizavo ir ją plėtojo Vilniaus akademijos rektorius P. Skarga ir jo mokmiai.

Reformatų stovykla, vadovaujama žymaus Vilniaus pamokslininko ir publicisto A. Volano, leido nemažai poleminių bei protestantų religinių knygų, kurios dažnai buvo nukreiptos prieš jėzuitų ideologiją.

Stačiatikių knygų leidyba organizavo tikybinius reikalus ginanti brolija. Čia po religijos priedanga išryškėdavo ir politiniai motyvai. Kadangi katalikų tikėjimas po Liublino unijos (1569 m.) kaskart labiau įgavo valstybinės religijos reikšmę, rytinių Lietuvos - Lenkijos valstybės sričių gyventojai jautėsi pažeminti ir skriaudžiami. Brolijos nariai ėmė kovoti prieš katalikybę ir prieš polonizavima.

Plėtodamos tarpusavio konkurenciją, knygų leidybos organizacijos XVI a. pabaigoje pasiekė neregėtų rezultatų. Tuo metu Vilniuje buvo spausdinama maždaug pusė visų knygų, leistų visoje Lietuvos - Lenkijos valstybėje. Tačiau po ryškaus leidybos suklestėjimo prasidėjo ne toks vaisingas periodas. Tam turėjo įtakos karai, ligos, stichinės nelaimės, taip pat leidybinių organizacijų nesutarimai. Iš trijų bemaž vienareikšmių knygų leidybos krypčių - katalikų, reformatų ir stačiatikių - pamažu įsitvirtino tik viena.

Reformatai iš Vilniaus miesio buvo išguiti XVIl a. pradžioje ir savo bendruomenės įstaigas pasistatė už miesto sienos. Stačiatikiai - brolijų atstovai - savo spaustuvę taip pat iškėlė iš Vilniaus į Vievį.

Akademijos spaustuvė, pradėjusi leisti lietuviškas knygas Vilniuje XVI a. pabaigoje, pagrindine jų spausdintoja išliko ir vėliau. Būtent ji išleido ir pirmuosius lietuviškus elementorius. Tai „Mokslas Skaytima Raszta Lękiszko Del Mazu waykialu” (apie 1759 - 1761 m. ir vėlesni leidimai) ir ypač didelį pasisekimą turėjęs „Mokslas skaytima rašta lietuviška” (apie 1766-1776 m. ir kelios dešimtys vėlesnių leidimų).

XVII - XVIII a. knygų leidybą pradėjo organizuoti ir kitos katalikiškos religinės institucijos. Tai Bazilijonų, Pranciškonų ir Pijorų spaustuvės, kurios buvo įkurtos prie tų pačių pavadinimų vienuolynų.

Knygos liėtuvių kalba taip pat buvo leidžiamos Rytų Prūsijoje.
Daugiausia jų išspausdinta Karaliaučiuje J. Roisnerio ir J. H. Hartungo spaustuvėse. Rytų Prūsijos spaustuves kontroliavo arba, kitaip sakant, organizavo leidybos darbą Karaliaučiaus universitetas. Kadangi universitetas buvo reformacijos propagavimo centras, tai ir lietuviškos knygos galėjo išeiti tik reformacinio pobūdžio. Nemažai
leista katekizmų, maldaknygių, giesmynų. Po kelių nesėkmingų bandymų 1735 m. buvo išspausdintas visas lietuviškos Biblijos vertimas.

Karaliaučiuje išleistos ir kelios lietuvių kalbos gramatikos - D. Kleino „Gramatica Litvanica” (1653 m.), K. Sapūno „Compendium grammaticae Lithvanicae” (1673 m.) ir kt. Čia taip pat išspausdintas F. V. Hako Lietuvių-vokiečių ir vokiečių - lietuvių kalbų žodynas (1730 m.), keletas lietuviškų elementorių, pirmoji grožinės literatūros knyga - J. Sulco išverstos Ezopo pasakėčios (1706 m.).

XIX a. įnešė į Lietuvos istoriją, o kartu ir į knygų leidybą, daugybę permainų, pakilimų ir atoslūgių. Po trečiojo Lietuvos - Lenkijos padalijimo (1795 m.) pamažu Lietuvoje pradėjo įsigalėti Rusijos imperijos įstatymai, kurtis naujos valstybinės institucijos. Knygų leidybai įtakos turėjo ir Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m., o
vėliau daugelio profesorių bei kitų mokslo darbuotojų išblaškymas iš Vilniaus. Labai sukrėtė Lietuvą 1831 ir 1863 m. sukilimai ir ypač leidybos darbą paveikęs carinės valdžios įvykdytas lietuviškosios spaudos uždraudimas 1864 metais. Šitokios aplinkybės labai sunkino tolesnį knygų leidimą Lietuvoje.

Bene didžiausią leidybos veiklą Vilniuje išplėtojo Juozapas Zavadskis. Vroclave ir Leipcige įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, 1803 m. jis atvyko į Vilnių, o 1805 m. Vilniaus universiteto vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose. Taip prasidėjo Zavadskių dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla, trukusi iki pat 1940 metų.

Sutvarkęs ir naujais įrengimais papildęs spaustuvę, J. Zavadskis su jam būdinga energija pradėjo organizuoti knygų leidybą. Spaudiniams apipavidalinti jis pasitelkė knyginės grafikos specialistus, „kovoti su klaidomis” pasamdė pirmąjį Vilniaus spaudos istorijoje etatinį korektorių, kurio pareigas daugiau kaip 40 metų ėjo žinomas lenkų ir rusų gramatikų autorius, Lietuvos bajorijos herbų rinkinio sudarytojas J. Bogdanovičius. Net Napoleono įsiveržimo metais, kai kitas poligrafijos įmones buvo apėmusi krizė, energingojo Zavadskio vadovaujama spaustuvė dirbo be didesnių nuostolių.

Išradingai vadovaudamas poligrafijos įmonei, J. Zavadskis sugebėjo ne tik nepriekaištingai patenkinti universiteto poreikius, bet nemažai knygų pradėjo leisti ir savo nuožiūra. Ypač J. Zavadskis mėgo spausdinti Vilniaus universiteto profesorių bei dėstytojų kūrinius. Iš jo spaustuvės išėjo nemaža T. Cadzkio, J. Lelevelio, G. A. Grodeko, Euzebijaus Slovackio, J. Potockio, brolių A. ir J. Sniadeckių ir kitų žymių vilniečių knygų. Nemažai užsakymų buvo imama „iš šalies” - iš įvairių Varšuvos bei kitų miestų užsakovų.

Juozapui Zavadskiui mirus (1838 m.), spaustuvę ėmė valdyti jo sūnus Adomas Zavadskis, kuris ypač daug padėjo lietuviškos knygos plėtotei - vis didesnį svorį Zavadskių knyginėje produkcijoje ėmė sudaryti lietuviški spaudiniai. Adomas Zavadskis palaikė glaudžius ryšius su S. Daukantu, D. Poška, L. Ivinskiu, M. Valančiumi, M. Akelaičiu, broliais T. ir V. Juzumais, K. ir O. Praniauskais ir kitais lietuviško žodžio skleidėjais. Pradėjusi lietuviškas knygas leisti 1806 m., Zavadskių spaustuvė iki lietuvių spaudos uždraudimo išieido bemaž pusantro šimto lietuviškų knygų.

Iš Adomo Zavadskio įmonę perėmė jo jaunesnysis brolis Feliksas, o iš šio - jaunesnieji Zavadskių giminės atstovai. Tačiau tiek leidybinė spaustuvinė firma, tiek jos knygynas iki pat 1940 m, nacionalizacijos vadinosi Juozapo Zavadskio vardu.

Atgavus lietuvišką spaudą, Zavadskių leidykla vėl ėmėsi leisti lietuviškas knygas, brošiūras, periodinius leidinius. Iki 1920 m. jų išleido arti dviejų šimtų. Tačiau vis labiau įsigalinti nacionalistinė lenkomanų reakcija stabdė lietuviško žodžio plitimą Vilniuje. Lietuviškų knygų leidyba buvo nutraukta, uždarytas ir iki 1930 m. veikęs
lietuviškų knygų skyrius Zavadskių knygyne.

Viena iš veilklesnių leidybinių-spaustuvinių įstaigų buvo ir Adomo Honorio Kirkoro akcinės bendrovės pagrindais įkurta leidybinė organizacija, veikusi Vilniuje 1859 - 1867 metais. Nors jos veikla buvo gana trumpa, tačiau paliko ryškų pėdsaką.

1850 - 1854 m. A. H. Kirkoras rengė ir redagavo kasmetinį periodinį leidinį „Pamiatnaja knižka Vilenskoj guberniji”, kartu su P. Kukolniku 1854 m. išleido knygą „Lietuvių istorijos ir gyvenimo bruožai”, spausdino įvairiuose rinkiniuose straipsnius apie Lietuvos monetas, valstiečių papročius ir kt.

A. H. Kirkoras parengė ir 1856 m. išleido pirmąjį vadovą po Vilnių ir jo apylinkes, o dar po poros metų - Vilniaus senienų katalogą. Jo plunksnai priklauso daug straipsnių lenkų ir rusų kalbomis apie Lieiuvos istoriją, archeologiją, buitį ir pan. (A. H. Kirkoro leidiniais remdamasis bei juos laisvai išversdamas P. Vileišis parašė ir Nėries slapyvardžiu 1893 m. Bitėnuose išleido knygelę „Praeitė Vilniaus ir jo pirmbuvusios akademijos.)

Suprasdamas spausdinto žodžio galią sunkiais carinės reakcijos metais, A. H. Kirkoras nutarė išplėsti leidybos veiklą ir ėmėsi organizuoti dvarininkų leidybinę bendrovę. Tačiau to meto dvarininkai į knygų leidybą žiūrėjo labai skeptiškai, tad pirmykščio plano teko atsisakyti. Tuomet energingasis A. H. Kirkoras ėmėsi organizuoti akcinės bendrovės spaustuvę. Svarbiausieji fundatoriai buvo I. Oginskis, M. Čapskis, J. Liubanskis, M. Tukala, J. Syška, Z. Cechovičius, L. Sulistrovskis ir Z. Salmonovičius.

Nors firmai vadovavo pagrindinis jos kūrėjas ir fundatorius A. H. Kirkoras, drauge buvo organizuotas ir Leidybos komitetas, į kurį įėjo žymiausieji Vilniaus intelektualiosios visuomenės atstovai - E. Tiškevičius, M. Malinovskis, A. Adomavičius, A. Odyncevas, V. Pšibilskis, M. Krupovičius, K. Paškovskis, A. Bandzkevičius ir J. Horainas. Kaip laisvi patarėjai į Leidybos komitetą buvo pakviesti ir žymūs istorikai - Mykolas Balinskis ir Ignas Chodzka.

Pirmosios knygos lietuvių kalba išėjo iš A. H. Kirkoro spaustuvės 1860 m. Viena jų - didaktinė apysaka „Kviestorius, po Lietuvą važinėdamas, žmonis bemokinąsis”. Nors knygelės tiražas nenurodytas, bet pagal likusių egzempliorių skaičių manoma, kad jos buvo išspausdinta apie penkis tūkstančius.

A. H. Kirkoras 1860 m. net du kartus išieido „Lietuviškąjį elementorių”. Pagal bibliografų aprašymus, tai buvo mažos apimties knygelės, teikiančios elementarių lietuvių kalbos ir gramatikos žinių.
Prieš pat lietuviškos spaudos uždraudimą 1864 m. A. H. Kirkoro spaustuvė suspėjo išleisti V. Juzumo (Tamulio) „Naują žemaitišką elementorių”. Jis jau didesnės apimties (80 psl.).

Nepakeldamas nuožmių M. Muravjovo persekiojimų, A. H. Kirkoras 1867 m. pabaigoje leidybinę spaustuvinę firmą uždarė ir persikėlė į Peterburgą. Spaustuvė buvo užantspauduota ir išparduota - taip patenkintos kreditorių pretenzijos.

XIX a. aktyvią leidybinę veiklą plėtojo Diecezijos (Misionierių) spaustuvė (1799 - 1843 m.). Be gausiai leistos religinės literatūros, joje buvo organizuota ir kalendorių bei mokslinės literatūros leidyba. Nemažai čia išleista ir lietuviškų knygų, kurių bendras skaičius viršija 60. Diecezijos spaustuvė 1814 m. išleido pirmąjį originalų grožinės literatūros leidinį lietuvių kalba - A. Strazdo „Giesmes svietiškas ir švintas”.

Įvairiakalbes knygas XIX a. leido Bazilijonų spaustuvė, veikusi 1628-1839 m. Apie trečdalį visos produkcijos čia sudarė lietuviškos knygos. Šiuo laikotarpiu tęsė savo veiklą ir Pijorų spaustuvė (1754 - 1840 m.), tačiau lietuviškų leidinių čia teišėjo vos keletas. Paminėtina ir Vilniaus gubernijos valdybos spaustuvė, veikusi 1816 - 1915 metais. Joje 1861 m. buvo išspausdintas lietuvių kalba manifestas apie baudžiavos panaikinimą. Tačiau šios spaustuvės produkciją sudarė daugiausia valstybinių įstaigų užsakymai ir kai kurie periodiniai leidiniai: „Vilenskije gubernskije vedomosti”, „Pamiatnaja knižka Vilenskoj guberniji”, „Vilenskij vestnik” ir kiti. Panašios paskirties literatūrą leido ir Kauno gubernijos valdybos spaustuvė, veikusi 1843 - 1915 m. Kaune kasmet ėjo „Kovenskije gubernskije vedomosti” ir „Pamiatnaja knižka Kovenskoj giiberniji”.

Prie stambesnių spaustuvių, leidusių knygas bemaž visomis pagrindinėmis Europos tautų kalbomis, tektų priskirti A. Marcinovskio įmonę (1818 - 1863 m.), kurioje taip pat buvo spausdinami periodiniai leidiniai „Kurjer Litevski”, „Kurjer V/ilenski” (nuo 1840 m.), „Wiadomosci brukove” ir kt. Čia išėjo ir T. Narbuto devyniatomė Lietuvos istorija (1835 - 1841 m.). Lietuviškų knygų A. Marcinovskis išleido vos keliolika.

Daugiakalbę literatūrą leido ir N. Gliuksbergo spaustuvė, veikusi 1828 - 1859 m. Joje, be knygų, buvo spausdinama J. Kraševskio „Athenaeum” bei A. Kirkoro „Teka Wilenska”, taip pat Lenkų enciklopedija.

Kalbant apie knygų spausdinimą Lietuvoje XIX amžiuje, minėtina ir savitą kryptį turėjusi žydų knygų leidyba. Dar 1799 m. Lietuvos sostinėje buvo įkurta pirmoji žydų (Borucho Romo) spaustuvė. Ši ir kitos privačių savininkų spaustuvės (Z. Tipografo, A. Dvoržeco, A. Rozenkranco ir kt.) gausiai leido knygas žydų ir hebrajų kalbomis.

Knygų leidybą skatino aktyvus kultūrinis judėjimas. Jau šimtmečio pradžioje Vilniuje veikė įvairios žydų religinės brolijos ir rateliai iešibotai, kuriuose buvo ne tik nagrinėjamas Talmudas, bet plečiamas pasaulietinių žinių akiratis, aptariami įvairūs literatūros kūriniai. 1847 m. Vilniuje atidaryta viena didžiausių Rusijos imperijoje
rabinų mokykla, prie didžiosios miesto sinagogos veikė turtinga biblioteka. Vilniuje gyveno talentingų žydų rašytojų, poetų, mokslininkų. Tai A. Dikas, J. Dinezonas, M. Vinčevskis ir kiti. Net tarp žydų vartojamas žodis „a Wilner” tapo mokyto, išmintingo žmogaus pseudonimu ne tik visoje šiaurės - vakarų Rusijoje, bet ir kitose šalyse.

Esant šitokioms sąlygoms, nereikia stebėtis, kad Vilniaus Romų spaustuvė kurį laiką buvo vienintelė Rusijos imperijoje, turėjusi teisę spausdinti Talmudą ir kitas religinės tematikos knygas. Iš gero spaustuvės įrengimo ir darbininkų skaičiaus, kartais siekusio iki 200 žmonių, galima daryti išvadą, kad knygų čia buvo spausdinama gana daug.