Atsiprašome! Puslapis kuriamas
Praūžus Pirmajam
pasauliniam karui, knygų leidybą teko organizuoti iš naujo. Tam
laikotarpiui būdinga tai, kad Vilnius buvo okupuotas lenkų ir kaip
knygų leidybos centras prarado savo prioritetą. Net ir lenkiškos
literatūros čia mažai buvo leidžiama. Vilnius buvo Lenkijos
užkampyje, okupuotų žemių pleištu įsirėžęs tarp Lietuvos ir
Sovietų sąjungos. Turbūt pati valdžia nelabai tikėjo ilgaamže jo
priklausomybe Lenkijai. Antra vertus, Lenkijos valdytame Vilniuje buvo
labai silpna poligrafijos bazė, daugybė smulkių spaustuvėlių
netiko masinei knygų gamybai. Vilniaus knygynai daugiausia prekiavo
Varšuvos leidyklų knygomis. Kiek aktyviau knygas leido Vilniaus
universitetas (tuomet vadintas Stepono Batoro vardu), Zavadskių
leidykla-spaustuvė (toli gražu nebepasiekianti XIX a. šlovės bei
darbų apimties), spaustuvės „Znič”, „Zorza” ir kt. Knygas
žydų ir hebrajų kaibomis vis dar leido Romų ir kitos spaustuvės,
tačiau darbų apimtis ir čia buvo kritusi. Kiek intensyviau buvo
leidžiami periodiniai leidiniai lenkų ir žydų kalbomis.
Lietuviškos knygų
leidyklos Vilniuje ėmė kurtis 1918 metais, Lietuvai paskelbus
neprikiausomybę. Tais metais viena pirmųjų įsikūrė knygų
leidimo akcinė bendrovė „Švyturys”. Jos steigėjai M. Kukta, J.
Rinkevičius, J. Dusevičius, J. Strazdas norėjo padaryti „Švyturį”
reprezentacine lietuviškų knygų leidykla. Iš pradžių „Švyturio”
bendrovė ėmė leisti Lietuvių mokslo draugijos parengtus
vadovėlius ir kitas knygas. Vilnių okupavus lenkų legionieriams,
1919 m. „Švyturys” atidarė skyrių Kaune. Čia ir buvo
plėtojama tolesnė šios leidyklos veikla.
Pagrindinė „Švyturio”
produkcija - vadovėliai pradinėms ir vidurinėms mokykloms, tačiau
čia buvo išleidžiama ir grožinės literatūros knygų. „Švyturiui”
priklauso pirmųjų J. Tumo-Vaižganto, Lazdynų Pelėdos, V.
Krėvės, V. Mykolaičio-Putino ir kai kurių kitų iškilių
lietuvių autorių knygų leidimai. „Švyturys” taip pat leido S.
Čiurlionienės-Kymantaitės, P. Vaičaičio, P. Vaičiūno kūrinius,
A. Čechovo, A. Ost-
rovskio dramos veikalų vertimus bei verstinę nuotykių literatūrą
- Ž. Verno, V. Skoto, A. Diuma knygas. Dauguma jų įėjo į „Švyturio”
seriją „Jaunimo biblioteka”.
„Švyturio” vadovai,
norėdami išplėsti savo bendrovės veiklą, pradėjo statyti naujus
rūmus, kuriuose buvo numatę įrengti nuosavą spaustuvę. 1928 m.
neatlaikęs poligrafijos įmones turinčių leidyklų konkurencijos,
„Švyturys” bankrutavo, spėjęs išleisti apie 300 pavadinimų
knygų. Bendrovės rūmus ir inventorių perėmė naujai įsikūrusi
„Spindulio” spaustuvinė leidybinė bendrovė.
Leidykla „Dirva”
(tuomet vadinta „Dirvos” bendrove knygoms leisti”), įsikūrusi
Vilniuje 1918 m. pabaigoje, po kurio laiko išsikėlė į
Marijampolę, kur atidarė knygyną, kanceliarinių prekių
parduotuvę ir įsirengė primityvią spaustuvėlę.
1921 m. „Dirvos”
knygynas ir jos leidyklos bei spaustuvės kontora buvo atidaryta
Kaune. Bendrovės įkūrėjai ir vadovai pasiskirstė darbo vietomis -
B. Sirutis liko Marijampolėje, o A. Dundzila ėmėsi vadovauti Kauno
filialui.
„Dirvos” leidinių
kryptis labai įvairi. Tai mokykliniai vadovėliai bei mokslinio
turinio populiarios knygelės pasiskaitymui, populiarių užsienio
rašytojų kūrinių vertimai, lietuvių autorių grožinė
literatūra, taip pat įvairios natos, kūrinėliai scenai.
„Dirva” leido ir
periodinius leidinius - literatūrinį žurnalą „Sėjos baras”,
savaitraštį „Suvalkų kraštas”, žurnalą vaikams „Saulutė”.
Taip pat buvo leidžiami muzikiniai leidiniai, meno kūrinių
reprodukcijos, atvirukai, gaminamos įvairios mokslo priemonės.
Už spaudos darbus „Dirva”
1922 m. buvo apdovanota Žemės ūkio ir pramonės pasiekimų parodos
sidabro medaliu, o 1930 m. tos pačios parodos aukso medaliu.
1940 m. liepos 31 d. „Dirvos”
bendrovė buvo bolševikų nacionalizuota ir nutraukė savo
egzistavimą.
Daugiau kaip 500 knygų
nepriklausomojoje Lietuvoje išleido Švietimo ministerijos knygų
leidimo komisija, kurioje įvairiais laikotarpiais darbavosi P.
Mašiotas, A. Vireliūnas, L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius ir kiti.
Komisija daugiausia parengė mokyklinių vadovėlių, taip pat leido
ir mokslinę, mokslo populiarinimo literatūrą bei literatūros
klasikų kūrinius.
Švietimo ministerijos
darbuotojai, patys sudarinėdami pradinių ir vidurinių mokyklų
programas, numatydavo leidinių, ypač vadovėlių, tematiką ir
pasiūlydavo juos parašyti geriausiems tos srities specialistams.
Gavę pavyzdingai (pagal tą metą) parengtą rankraštį, tuoj pat
galėdavo įteikti jį spaustuvei be kokio nors papildomo leidybinio
parengimo.
Švietimo ministerija
tarp kitų knygų išleido K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno”
pirmuosius sąsiuvinius, J. Jablonskio „Raštus”, A. Janulaičio
istorinės tematikos knygų, T. Ivanausko populiarų leidinį „Mūsų
paukščiai ir mokykla”, A. Keturakio, V. Krėvės, Maironio
kūrinių, taip pat Homero „0disėją”, kitų verstinių
leidinių, įvairių
natų, žemėiapių.
Knygas Švietimo
ministerija dažniausiai spausdino Valstybės spaustuvėje, o nuo 1928
m. - „Spindulyje”.
Akcinė bendrovė „Varpas”
knygoms ir laikraščiams leisti veikė Kaune 1920 - 1940 m. Tai buvo
valstiečių liaudininkų žinioje esanti organizacija, kurios
įkūrimo iniciatoriai F. Bortkevičienė, K. Grinius, M.
Sleževičius ir kiti. Per dvidešimtį veiklos metų „Varpas”
išleido daugiau nei 100 knygų, kurių dauguma valstietiškos
tematikos - patarimai, kaip auginti vieną ar kitą žemės ūkio
kultūrą, kaip skiepyti vaismedžius, gerinti pievas, prižiūrėti
naminius gyvulius, įsirengti trobesius ir pan. Be knygų, „Varpas”
leido dienraštį „Lietuvos žinios”, savaitraštį „Lietuvos
ūkininkas”, kitą periodiką.
Knygų leidimo bendrovė
„Vytis” veikė Kaune 1920 - 1940 metais. Jos įkūrimo
iniciatorius K. Daunoras, kuris ilgą laika leidyklai vadovavo. Iš jo
šias pareigas perėmė M. Marcišauskaitė.
„Vytis” turėjo savo
knygyną, kuriame prekiavo daugiausia kitų leidyklų knygomis. Mat
šios leidyklos veikla, nepaisant ilgo jos egzistavimo, nebuvo
produktyvi. „Vytis” išleido keletą vadovėlių, V. Tamulaičio
„Kiškelio užrašus”, T. Brazio „Muzikos teoriją”, šio ir
kitų lietuvių kompozitorių harmonizuotų liaudies dainų.
Stambiausia ir
reprezentaciškiausia leidybinė įstaiga, veikusi nepriklausomoje
Lietuvoje buvo „Spaudos fondas”. Šios leidyklos įkūrimo
iniciatorius - Balys Žygelis. Jis, 1908 m. Peterburge įgijęs
mokytojo teises, mokytojavo įvairiose Lietuvos pradinėse mokyklose,
o 1919 - 1920 m. buvo Joniškio progimnazijos direktorius. Dar 1919 m.
Lietuvos mokytojų suvažiavime jis iškėlė mintį įkurti mokytojų
leidyklą ir knygyną. Tai buvo realizuota 1921 m., o nuo 1924 m.
bendrovę imta vadinti Kooperacine sąjunga „Spaudos fondas”.
Leidyklos valdybą sudarė J. Geniušas, V. Kvieska (pirmininkas), V.
Lašas, V. Ruzgas, B. Žygelis (reikalų vedėjas, nuo 1930 m. -
direktorius) ir J. Žiugž-
da (vicepirmininkas).
Iš pradžių buvo
atidarytas knygynas Kaune, o kiek vėliau Lietuvos mokytojų
profesinės sąjungos skyriai atidarė savo knygynėlius Alytuje,
Kėdainiuose, Kupiškyje, Marijampolėje, Radviliškyje, Raseiniuose,
Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje ir kitur.
1924 m. pradėjo veikti
nedidelės mokslo priemonių dirbtuvės. Jos vis plėtėsi -
įsikūrė knygrišykla, litografija, spaustuvėlė. „Spaudos fondas”
gamino sąsiuvinius, žemėlapius, paveikslų reprodukcijas, knygoms
viršelius, segtuvus, plakatus ir t. t. „Spaudos fondo” knygynai
prekiauvo ne tik savo, bet ir kitų leidėjų - Kauno universiteto,
Žemės ūkio akademijos, Švieiimo ministerijos - knygomis.
1938 m. „Spaudos
fondas” įsigijo sklypą, kuriame netrukus pastatė gana erdvius
rūmus. Juose įsikūrė didmeninių prekių sandėlis, mokslo
priemonių bei popieriaus gaminių dirbtuvės, knygrišykla,
litografija ir fotolaboratorija. Tuo metu čia dirbo 293 darbininkai.
Ypač intensyviai „Spaudos
fondas” plėtojo leidybinę veiklą. 1921 - 1940 m. čia buvo
išleisti net 857 leidiniai. Tai daugiau kaip septyni šimtai
grožinės literatūros bei mokslo populiarinimo knygų ir
bemaž pusantro šimto vadovėlių. Bendras „Spaudos fondo”
leidinių tiražas viršija tris milijonus egzempliorių.
Kai kurios knygos
būdavo skirstomos į serijas - „Lietuvių klasikai”, „Literatūros
panteonas”, „Jaunimo skaitymai”, „Įžymiųjų žmonių
biografijos”, „Pigioji technikos biblioteka” ir kitas.
Didelis „Spaudos fondo”
nuopelnas - „Lietuviškosios enciklopedijos” leidimas. Nelengva
buvo suburti autorių kolektyvą, ypač organizuoti prenumeratos
platinimą. Enciklopedijai straipsnius rašė daugiausia Kauno
universiteto profesoriai, kiti inteligentai, kurie prisidėti prie
enciklopedijos leidimo laikė garbės reikalu ir pasitenkino
minimaliais honorarais.
„Spaudos fondas”
organizuodavo įvairiausius knygų platinimo renginius: pardavinėdavo
papigintai knygynėlių komplektus, rengdavo knygų loterijas. Taip
pat čia buvo skiriamos literatūrinės premijos už geriausius metų
kūrinius.
;,Spaudos fondas”
egzistavo iki 1940 m. liepos mėn. 31 d., kai sovietų valdžios buvo
nacionalizuotas.
Leidykla „Vaiva”
įsikūrė Kaune 1922 metais. Tai buvo kooperatinė knygų leidimo
bendrovė, tuomet vadinta „Spaudos bendrove”. „Vaivos”
įkūrimo entuziastas buvo rašytojas ir inžinierius K. Puida. Prieš
tai jis buvo dirbęs „Vilniaus žinių” redakcijoje, išmanė apie
žurnalistinį ir leidybinį darbą. Prie bendrovės įkūrimo taip
pat prisidėjo
J. Lapėnas, J. Pakalka ir A. Sutkus. „Vaiva” neturėjo
konkrečios politinės krypties - leisdavo viską, kas pakliūdavo po
ranka originalios lietuvių literatūros neturto metais. Todėl
didesniąją „Vaivos” leidinių dalį sudarė verstinė
literatūra.
Energingasis „Vaivos”
vadovas K. Puida „Eltos” vardu lygiagrečiai leido mėnesinį
žurnalą „Krivulė” (1923 - 1925), kuriame skelbdavo „Vaivos”
išleistų knygų sąrašus, trumpas anotacijas, o kartais ir
platesnes recenzijas.
„Vaivos” leidykla
išleidžiamas knygas grupuodavo serijomis. Per ketverius egzistavimo
metus „Vaiva” išleido daugiau kaip penkiasdešimt knygų.
Būdinga tai, kad dauguma „Vaivos” Įeidinių didaklinio ar bent
pažintinio pobūdžio. Tokie leidiniai buvo labai reikalingi kiek
prakutusiam ano meto skaitytojui.
Poligrafinės bazės „Vaiva”
neturėjo. Jos knygos kurį laiką daugiausia buvo spausdinamos
Tilžėje, E. Jagomasto spaustuvėje, ir net tolesniuose Vokietijos
miestuose. Tik 1924 m. daugiau „Vaivos” leidinių ėmė spausdinti
„Raidė” bei Valstybės spaustuvė. Iigainiui „Vaiva”
susidūrė su vis didesniais ekonominiais sunkumais, jos
išleidžiamų knygų ėmė mažėti. 1926 m. „Vaivos” leidykla
nutraukė
savo egzistavimą.
Ypač aktyvią
leidybinę veikla išplėtojo „Sakalo” bendrovė. Jos įkūrimo
istorija ir tolesnė veikia labai skyrėsi nuo kitų solidžiais
pagrindais įkurtų leidyklų.
Pagrindinis „Sakalo”
įkūrimo „kaltininkas” - paprastas savamokslis kaimo berniokas
Antanas Kniūkšta. Jis, keletą metų padirbėjęs knygyne, ne tik
sugebėjo detaliai perprasti prekiautojo knygomis darbą, bet ir
išmoko nuodugniai išanalizuoti knygų leidėjų bei spaustuvininkų
santykius, kuo puikiausiai žinojo tuo metu negausių knygų pirkėjų
poreikius. Aštuonerius metus nepaleisdamas iš rankų knygos, A.
Kniūkšta taip apsiskaitė ir išpruso, kad tapo ne tik geras knygų
gamybos procesų žinovas, bet ir lygiavertis pašnekovas su įvairių
mokslo sričių aukštos kvalifikacijos specialistais.
Svarbiausias A.
Kniūkštos kompanionas - filologas ir geografas Antanas Vireliūnas.
Jis, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, prieš Pirmąjį
pasaulinį karą keletą metų mokytojavo. Karo metu buvo
mobilizuotas, Kaune pateko vokiečiams į nelaisvę, iš kurios
pabėgo ir kurį laiką gyveno nelegaliai.
Turėdamas pomėgį
knygoms, A. Vireliūnas laisvas valandėles praleisdavo negausiuose
pokario metų Kauno knygynuose. Čia artimai susipažino su A.
Kniūkšta, kuriam pasipasakojo turįs parašęs dvi knygeles „Kelionė
po šiaures”. Tik bėda, kad niekas nesiima jų išleisti.
Prikalbinę trečią
kompanioną - banko tarnautoją L. Indreiką, jie 1924 m. nutarė
įkurti savo leidyklą, kurią po ilgų debatų pavadino „Sekalo”
bendrove. Visi trys sudėjo po tūkstantį litų ir numatė tuoj pat
išleisti A. Vireliūno knygas. Tačiau pačioje pradžioje teko
sumanymą pakeisti, nes reikėjo gelbėti į leidybinį darba
įklimpusį poetą rašytoją K. Binkį. Šis buvo pradėjęs leisti
J. Barono „Rusų-lietuvių kalbų žodyną”, tačiau, sugebėjęs
išleisti turėtus savo ir autoriaus pinigus ir išspausdinęs tik
trečdalį žodyno lankų, atsidūrė prie bankroto slenksčio.
Sakaliečiai, ėmęsi
gelbėti į bėdą įklimpusį draugą, tais pačiais metais (1924)
žodyną išleido savo vardu ir užsirekomendavo kaip gera, operatyvi
leidykla. Deja, tuoj pat ištiko nesėkmės. A. Vireliūnas mirė, o
L. Indreika, matydamas biznį būsiant nepelningą, iš „Sakalo”
pasitraukė. Tačiau A. Kniūkšta nepalūžo. Jis įsikūrė Maironio
name viename kambarėlyje, kuris buvo ir leidyklos direktoriaus
kabinetas, ir sandėlis, ir miegamasis, ir viriuvė. Į pagalbą A.
Kniūkštai atėjo provizorius, didelis knygos mylėtojas S. Zareckas,
anksčiau dirbęs „Švyturio” bendrovėje korektoriumi. Čia jis
dar pataisydavo ir leidinių kalbą, nors svarbesniems leidiniams „Sakalas”
pasikviesdavo J. Talmantą ir ypač dažnai D. Urbą.
(...) Trūksta
teksto!
pasiskaitymo knygelės
vaikams bei jaunimui, ir įvairūs vadovėliai mokykloms bei
savišvietai, ir patarimai namų šeimininkėms, ir patarimai, kaip
mylėti, kaip apžavėti, kaip laiškus rašyti, ir karalienės
Mikaldos „pranašavimai”, ir įvairūs įvairiausi sapnininkai, ir
kitos smulkios knygelės neišprususiam skaitytojui.
Nepriklausomoje
Lietuvoje buvo leidžiama ir komunistinė literatūra. Kaune kurį
laiką veikė bolševikinės „Šviesos” bei „Vilnies”
leidyklos, taip pat veikė įvairių pogrindinių bolševikų
spaustuvėlių.
Komunistinės literatūros į Lietuvą patekdavo ir iš Sovietų
sąjungos.