Lietuviškas žodis. Spauda. Periodinės spaudos raida Lietuvoje

Mūsų periodinės spaudos istorijos atskirų laikotarpių tyrinėjimai, bent jau leidinių fiksavimas ir bibliografavimas, šiame amžiuje yra gerokai pažengę į priekį, plačiau, nors ir nesistemingai, atsispindi knygos, poligrafijos, literatūros, Lietuvos valstybės ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo istorikų darbuose, tik lietuvių žurnalistikos istorija dar, galima sakyti, tyrinėta vos fragmentiškai ir dažniausiai labai prieštaringai, su ryškiomis ideologinėmis tendencijomis. Tai ir suprantamai - žurnalistika yra bene labiausiai politizuota, ideologizuota visuomeninės ir kultūrinės veiklos sritis, stipriausiai veikiama gyvenimo aktualijų.

Radijas, televizija, dokumentinis kinas ir fotografija, atsišaukimai, lapeliai, reklama ir visa kita, ką dabar kartu su periodine spauda vadiname masinės informacijos priemonėmis (mas media), žurnalistikos istoriko uždavinį dar labiau komplikuoja. Jei laikraščio atsiradimas siejamas su Gutenbergo išrastomis spausdinimo staklėmis
(operatyvaus tiražavimo galimybė), o laikraščio prototipu laikome ranka rašyta žinių, pranešimų santrauką, spausdintą laišką, universalą, atsišaukimą, kalendorių, tai žurnalistikos (suprantama, kartu ir radijo, televizijos) žanrų ištakų, meninio ir publicistinio vaizdavimo, individualaus žurnalistinio meistriškumo, retorinio ir vaidybinio įtaigumo apraiškų genezės ieškoma dar tolimesnėje praeityje.

Vakarų mas media istorikai dažnai ne tik dėl egzotikos prisimena skandinavų mitologinį Odiną - dievą, ant kurio pečių kas rytą nutupia du paukščiai: Muginas (įsimenantis) ir Chuginas (mąstantis). Švintant apskridę pasaulį, išgirdę ir pamatę, kas jame dedasi, šie du protingi varnai pateikią savo šeimininkui žinias, naujienas (Muginas) ir jų apibendrintus įvertinimus (Chuginas). Remdamasis gauta informacija, Odinas spręsdavęs, kaip toliau tvarkyti pasaulį. Kaip matome, susieti skandinavų dievo mitą su šių dienų masinės informacijos priemonių teikiamos apibendrintos informacijos
svarba valstybei valdyti nėra sunku, kaip ir tai, kad informacija Odinui buvo kaupiama audiovizualiniu metodu...

Dar dažniau MIP istorikų prisimenamas graikų Hermis (lotynų - Merkurijus). Šis dievas buvęs Olimpo pasiuntinys, iš kurio dievų taryba sužinodavusi žemės naujienas: - apie prekybą, susisiekimą vandeniu ir sausuma, gyvulininkystę, įvairius verslus ir kt. Todėl jis laikytinas „dangišku reporteriu” ir dabartinių telegramų agentūrų globėju.

Pagaliau pirmaisiais ne dangiškos kilmės reporteriais, net žurnalistais, laikomi (ir ne be pagrindo) antikos istorikai Herodotas ir Plinijus, stebėję ir operatyviai, vaizdingai užrašinėję ir analizavę stebimus įvykius, naudodami reportažo, korespondencijos, esė, straipsnio žanrus.

Verti dėmesio periodinės spaudos istorikų minimi ir senovės Romoje leisti (tiksliau, skelbiami nuorašais ar įrašomi molinėse skelbimų lentose) biuleteniai - sienlaikraščiai, žinomi „acta” pavadinimu.
Vos tapęs konsulu, Julijus Cezaris pirmiausia įsakė sudaryti ir viešai skelbti žinias apie senato veiklą (Acta senatus) ir apie kasdieninį Romos imperijos žmonių gyvenimą (Acta diurna populi romani). Tai buvo daroma nereguliariai kelių, o gal keliolikos nuorašų tiražu, tekstus užrašant, įrėžiant specialiose lentose ar įspaudžiant molyje, gipse. Kartais svarbesni „acta” buvo garsiai skaitomi specialių pranešėjų (diktorių). Romos imperijos miestų gatvėse ant namų sienų ir tvorų, netrūko įvairių skelbimų, pranešimų apie vestuves ir skyrybas, prekių ir renginių reklamos. Ši informacija jau skverbėsi ir į tą primityvią „sieninę” spaudą. Kad „acta” virstų laikraščiu, trūko labai nedaug: reguliarumo, dauginimo technikos ir patogesnės spausdinti medžiagos.

Lietuviai, nors ir laiko save paskutiniais Europos pagonimis, savo mitologijoje neturi dievų, kurių veiklos sritis asocijuotųsi su MIP. Nebent Perkūnas, griausmu ir žaibais reiškiantis savo valią, kažkuo primena mūsų šimtmečio oficiozinę spaudą, radiją ir televiziją..

Iš visų pusių spaudžiami kaimynų, norėjusių mus apkrikštyti arba „sukultūrinti” ir integruoti, lietuviai nesuspėjo laiku rimčiau susirūpinti savo raštu, mokymu gimtąja kalba, spausdintu žodžiu. Teko naudotis skolintu, svetimu raštu ir net kalba. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės raštijoje XIV - XV a. paplito lotynų ir lenkų kalbos. Valstybiniame gyvenime susiformavo ir buvo plačiai naudojama raštui slavų kanceliarinė kalba. Visoje šioje dar nelietuviškoje raštijoje, ypač sinkretiniuose tekstuose, ne be pagrindo ieškome savo krašto būsimų publicistikos žanro užuomazgų ir formavimosi, būsimo laikraščio prototipų - laiškų, pamokslų, universalų, atsišaukimų ir kt. dokumentų, skirtų informuoti kaip galima didesnį LDK gyventojų skaičių. Todėl ieškodami periodinės spaudos prototipų, neturime išleisti iš akių tiek tekstų vaizdingumo, polemiškumo, kryptingo, kartais dargi tendencingo faktų ir įvykių komentavimo,
tiek ir informatyvumo, žinios, naujienos pranešimo ir perdavimo poreikių realizavimo, Nes, be informacijos nebūtų atsiradę laikraščio, o be publicistikos (šiuo atveju be apžvalgos, polemikos ir komentaro) nebūtų atsiradę žurnalo.

Pirmieji laikraščiai Lietuvoje, lygiai kaip ir kaimyninėse Pabaltijo šalyse, dėl daugelio istorinių ir politinių priežasčių pasirodė gerokai vėliau, nei Vakarų Europoje. Dar labiau, ypač Lietuvoje, susivėlino originalios nacionalinės periodikos atsiradimas, nors pirmosios spaustuvės LDK atsirado beveik tuo pat metu, kaip ir pas artimiausius mūsų kaimynus.

1503 m. buvo įkurta pirmoji spaustuvė Krokuvoje, o 1513 m. čia išleista pirmoji lenkiška knyga. 1522 m. P. Skorina įkūrė pirmąją spaustuvę Vilniuje, bet lietuviškų knygų jo įmonė nespausdino. O 1523 m. Karaliaučiuje pradėjusi darbą H. Veinreicho spaustuvė 1545 m. išleido pirmąją knygą prūsų kalba, o 1547 m. - pirmąją lietuvišką knygą. Poligrafinė technika palaipsniui plito į rytus ir šiaurę (1552 m. - pirmoji spaustuvė Maskvoje, 1588 m. - Rygoje, 1631 m. - Tartu, 1635 m. - Taline). Mūsų kaimyniniuose kraštuose anksti pasirodė pirmieji laikraščiai, leidžiami vokiečių kalba; Latvijoje - 1681 m., Estijoje - 1689 m.

XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Lietuvos miestus, nors ir nereguliariai, pradėjo pasiekti laikraščiai, leidžiami Vakarų Europoje. Artimiausias periodikos leidimo centras buvo Karaliaučius. Mūsų spaudos ir knygos istorikas D. Kaunas pirmuoju Mažosios Lietuvos periodiniu leidiniu laiko šiame mieste 1623 m. L. Zegebado įsteigtą vokišką laikraštį „Avisen oder wochentliche Zeitung”. Karaliaučiuje 1718 m. pasirodė lenkiškas laikraštis „Poczta Krolewiecka”, kuris buvo populiarus ir Lietuvoje, nes leidinio skiltyse būdavo žinių iš Kauno, Trakų, Vilniaus ir Gardino. Jį rėmė vietiniai pirkliai ir reformatai. Įdomu pastebėti, kad šio laikraščio redaktoriumi buvo lietuvis kunigas Jonas Rėkutis. Deja, nežinome, ar šis „lietuvis, išmokslintas, blaivaus proto, lenkų kalbą gerai mokąs vyras” taip pat gerai kalbėjo ir lietuviškai, ar tik buvo lietuvių kilmės. Spėjama, kad, pakrikus pašto susisiekimui tarp Vilniaus ir Karaliaučiaus, 1720 m. laikraštis neteko pagrindinių savo skaitytojų ir žlugo.

1760 m. vasario 22 d. Lenkijos karalius Augustas III suteikė privilegiją leisti laikraščius Vilniaus akademijai. Šioje karaliaus privilegijoje vilniečiams neminimi ir nenurodomi pavyzdžiu tuo metu Lenkijos miestuose ėję laikraščiai, kurių, pradedant nuo 1729 m. Varšuvoje reguliariai išeinančiu „Kurier Polski”, XVIII a. viduryje jau priskaičiuojama net dvylika.

Pirmieji lenkų ir rusų laikraščiai dėl susiklosčiusių istorinių sąlygų LDK nepasiekdavo, todėl įtakos periodinės spaudos atsiradimui Lietuvoje nebus turėję. Lenkų laikraštis „Merkuriusz Polski”, pasirodęs Krokuvoje 1661 m., ėjo vos nepilnus metus; po to beveik tris ketvirčius amžiaus Lenkijoje periodinės spaudos nebuvo. Rusų
spauda, prasidėjusi „Vedomosti” (1703) leidimu, ilgą laiką buvo skiria tik aukštiems caro valdžios pareigūnams, vėliau - mokslo reikalams. Lenkų ir rusų spauda nebuvo nurodoma pavyzdžiu ir karaliaus privilegijoje vilniečiams, nors buvo ruošiamasi leisti kaip tik lenkišką laikraštį. Buvo pasiremta prancūzų laikraščiais „Merkurius”, „Journaie de Scavans” ir kt. Vakarų Europos šalių leidiniais, taip pat Vilniuje leidžiamų kalendorių (lotynų ir lenkų kalbomis) patyrimu.

Pirmasis laikraštis Lietuvoje buvo „Kurier Litewski” (1760-1763), leidžiamas su trimis priedais. Šių priedų pagrindu vėliau ėjo „Gazety Wilenskie” (1764-1793). Laikraščio leidimas nutrūko po antrojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalinimo. T. Kosciuškos
sukilėlių vadovybė 1794 m. leido laikraštį „Gazeta. Nacodowa Wilenska”, šio sukilimo metu pasirodė ir pirmieji atsišaukimai lietuvių kalba dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

1796 m. atgaivintas „Kurier Litewski” iki 1797 m. ėjo Gardine,
po to - Vilniuje (1797-1833) su nedidele pertrauka, kai 1804-1805 m. buvo leidžiama „Gazeta Litewska”. 1834-1840 m. „Kurier Litewski” lygiagrečiai leistas ir rusų kalba, pavadinimu „Litovskij vestnik” su atskiru rusišku priedu. XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje, pradedant „Tygodnik Wiienski” (1804) ir „Dziennik Wilenski” (1805-1806), ėjo gausi ir įvairi lenkų spauda. 1802 m. Vilniuje išėjo pirmasis laikraštis prancūzų, 1810 m.- vokiečių, 1841 m. - žydų kalba. XIX a. įvairiu laiku buvo pradėta leisti apie keliasdešimt įvairaus pobūdžio oficialių ir privačių rusiškų laikraščių bei žurnalų.

Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių kalba pasirodė XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Mažojoje Lietuvoje, už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų. Mūsų artimiausi kaimynai tai padarė kur kas anksčiau, o be to, savose žemėse (Estijoje 1766 m., Latvijoje - 1768 m.).

Pačiu pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu formaliai laikomas (iki šiol dar nesurastas ir žinomas tik pagal aprašus) žurnalo pobūdžio spaudinys „Nusidavimas Dievo karalystėje”, leistas Tilžėje (1823-1825) ir jo tęsinys - Karaliaučiuje 1832-1921 m. leistas J. F. Kelkio ir kt. redaguotas žurnalas „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą (nuo 1837 m. - praplatinimą) tarp žydų ir pagonių”. Tai buvo misijų reikalams skirtas leidinys, didžiąja dalimi verčiamas iš vokiečių kalbos, tarnavęs religinei propagandai ir Prūsijos valdžios interesams Mažojoje Lietuvoje. Operatyvumu, periodiškumu ir lietuvių kalbos grynumu tas žurnaliukas nepasižymėjo. Jo puslapiuose retkarčiais pasitaikydavo viena kita šviečiamojo pobūdžio publikacija, paliečiami lietuvininkų reikalai.

Pirmuoju lietuvišku laikraščiu spaudos tyrinėtojas D. Kaunas linkęs laikyti 1849 m. Klaipėdoje leistą „Lietuvininkų prietelį”, redaguotą kun. R. A. Zippelio. Tais pačiais metais F. Kuršaičio pradėtu leisti provokiškos krypties laikraščiu „Keleivis iš Karaliaučiaus” prasidėjo lietuviškos periodikos Mažojoje Lietuvoje augimas, atvedęs į idėjinę ir politinę šios spaudos diferenciaciją. Nuo 1851 m. Tilžėje prie vokiško, laikraščio „Die freie Gemeir.de” pradėjo eiti M. Puco redaguojamas „Lietuviškas prielaiškas”. Tai buvo pirmasis lietuviškas demokratinis laikraštis, smarkiai pultas ir sužlugdytas F. Kuršaičio su vokiečių administracijos pagalba. „Lietuviškas prielaiškas” sustojo, redaktorius buvo priverstas emigruoti i Ameriką.

Paskutiniame XIX a. ketvirtyje Mažojoje Lietuvoje susikūrė tvirtos lietuvių laikraščių leidimo tradicijos ir techninė bazė, plėtėsi skaitytojų ratas, išaugo žurnalistai, redaktoriai ir spaudos bendradarbiai. Šis patyrimas vėliau buvo labai naudingas organizuojant ir leidžiant pirmuosius laikraščius, skirtus caro Rusijos valdomai Lietuvos daliai. Daug prisidėjo ir nuo 1879 m. Amerikoje pradėję eiti lietuviški laikraščiai.

Lietuvoje dar iki 1863 m. sukilimo būta projektų leisti lietuviškus laikraščius (brolių Juzumų, L. Ivinskio, M. Akelaičio, M. Valančiaus ir kt.). Pasirodė ir tiesioginis periodinės spaudos pirmtakas - L. Ivinskio parengtas kalendorius „Metu skajtlus ukiniszkas ant metų Wieszpaties 1846” (estai, beje, savo pirmai originalų kalendorių
išleido 1731 m.).

Caro valdžiai 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis, projektai iškeisti laikraštį Lietuvoje buvo palaidoti keturiems dešimtmečiams. Tiesa, 1864 m. Augustavo gubernijoje sukilėliai išleido keletą numerių laikraščio „Žinia apie Lenkų vainą su Maskoliais” (red. M. Akelaitis). Tačiau ir šis, formaliai pirmasis lietuviškas
laikraštis buvusiose LDK žemėse, prof. V. Biržiškos spėjimu, tikriausiai buvo spausdinamas Mažojoje Lietuvoje. Ėjo ir lenkiškas „Žinios” variantas.

Knygos gimtąja kalba spaudos draudimo metais buvo leidžiamos Rytų Prūsijoje, caro žandarai atkakliai persekiojo, kalino, baudė ir trėmė knygnešius, nelegaliai gabenusius spaudą per sieną į Lietuvą. Antroje XIX a. pusėje Rusijos ir Lenkijos aukštosiose mokyklose, kunigų seminarijose, kai kuriose Lietuvos vietovėse pasirodė keliolika rankraštinių ar hektografuotų laikraštėlių, kuriuos dažniausiai leido studentai, klierikai, moksleiviai. M. Valančius Tilžėje spausdino ir slapta Lietuvoje platino anticarinius pamfletus.

Naujas etapas lietuvių nacionalinio judėjimo ir periodinės spaudos istorijoje prasidėjo su „Aušros” (1883-1886) pasirodymu. Tai buvo pirmasis profesionalus mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lotyniškomis raidėmis, leidžiamas Rytų Prūsijoje (Ragainėje ir Tilžėje), tačiau jau ištisai skirtas caro valdomos Lietuvos dalies skaitytojams ir tiems Rusijos miestams, kur gyveno lietuviai inteligentai. Leidinyje bendradarbiavo daugiau kaip 70 autorių, jo tiražas pasiekdavo 1 tūkst. egzempliorių.

„Aušros” sustojimas, greta finansinių sunkumų, didele dalimi buvo susijęs su prasidėjusia intensyvia lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvių idėjine diferenciacija, taip pat augančiu revoliuciniu judėjimu visoje Rusijos imperijoje. Dešinysis aušrininkų sparnas ir katalikai Tilžėje leido „Šviesą” (1887-1888 ir 1890). Ne
trukus katalikai pradėjo ten leisti „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą” (1890-1896), „Tėvynės sargą” (1896-1904), „Žinyčią” (1900-1902) ir kt.

Katalikų spauda, nelegaliai platinama Lietuvoje drauge su draudžiamomis maldaknygėmis ir katalikiškais kalendoriais, diegė skaitytojams pasipriešinimo rusifikacijai, gimtosios kalbos išsaugojimo idėjas ir ugdė pagrindinius krikščioniškos moralės bei demokratijos principus.

Lietuviai inteligentai susitelkė ir V. Kudirkos įkurtame „Varpe” (1889-1905). Šis liberaliosios demokratijos visuomeninis, politinis, literatūrinis ir mokslinis žurnalas ypač kritikavo caro valdžios nacionalinio engimo politiką, reikalavo lietuviams ekonominių, kultūrinių ir politinių teisių, skelbė tautos vienybės šūkius, rūpinosi švietimu ir lietuvių kalbos bei literatūros ugdymu, spaudos laisvės atgavimu, skleidė nacionalinės pramonės, amatų, prekybos, pažangaus ūkininkavimo idėjas. Varpininkai leido kaimui skirtą laikraštį „Ūkininką” (1890-1905) ir populiaresnį laikraštį „Naujienos” (1901-
1903).

Lietuvos socialdemokratai lietuviškai ir lenkiškai užsienyje leido „Lietuvos darbininką” (1886-1899), „Aidą Lietuvos darbininkų gyvenimo” (1897-1899) ir kt. laikraščius, atsišaukimus lietuvių, lenkų, rusų, žydų kalbomis, stengdamiesi išsivaduoti nuo bolševikinės srovės pastangų integruoti revoliucinį judėjimą Lietuvoje ir dezorganizuoti nacionalinio išsivadavimo sąjūdį, lietuvių socialdemokratai užsienyje ir Mažojoje Lietuvoje leido „Darbininkų balsą” (1901-1906).

Po spaudos draudimo panaikinimo lietuviški laikraščiai pradėjo eiti ir Rusijos imperijos ribose. Pirmasis pasirodė savaitraštis „Lietuvių laikraštis” (1904-1906), išleistas dar ne Lietuvoje, o Peterburge. 1904 m. Vilniuje pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis - liberalios „Vilniaus žinios”, ėjusios iki 1909 m.

Vienas po kito rodėsi skirtingų krypčių, margo informacinio ir publicistinio lygo laikraščiai ir žurnalai Kaune, Vilniuje, Rygoje, Seinuose, Petrograde ir kt., priklausę įvairioms idėjinėms ir politinėms grupuotėms, besikuriančioms draugijoms ir partijoms, privatiems asmenims, caro administracijai.

Katalikai leido Kaune žurnalus ir laikraščius „Nedėldienio skaitymą” (1905-1907), „Vienybę” (1907-1914), „Draugiją” (1907-1914), satyrinį „Garnį” (1910-1914) ir kt., Seinuose ir Vilniuje - „Šaltinį” (1906-1914, 1915), Rygoje „Rygos garsą” (1909-1917),
Petrograde „Vada” (1916-1918) ir kt.

Liberalai (liaudininkai) teikėsi Vilniuje leistuose laikraščiuose „Lietuvos žiniose” (1909-1915), „Lietuvos ūkininke” (1905-1915) ir kt. Petrograde ėjo šios krypties laikraštis „Naujoji Lietuva” (1916-1918), Rygoje - „Rygos naujienos” (1909-1915) ir kt.
Kauno gubernijos valdyba 1906 m. leido „Lietuvos balsą”.
Gausi pavadinimais ir politiniais atspalviais - nuo dešiniųjų socialdemokratų iki bolševizuojančių revoliucinių internacionalistų - buvo LSDP ir jai artimų partinių grupuočių spauda, pradžioje leidžiama užsienyje, o prasidėjus 1905-1907 m. revoliucijai - legaliai ir nelegaliai Lietuvoje, Tilžėje ir Bitėnuose buvo leidžiamas „Darbininkas” (1905-1906), Vilniuje - „Naujoji gadynė” (1906-1907), „Skardas” (1907), „Žarija” (1907-1908), Rygoje - „Vilnis” (1913-1914, 1917), D. Britanijoje - „Socialdemokratas” (1915-1916) ir kt.

1905-1907 revoliucijos metais kai kuriuose šių leidinių bendradarbiavo ir liberalių, demokratinių pažiūrų autoriai. 1910-1911 m. Vilniuje išėjo socialdemokratinis žurnalas „Visuomenė”, prie kurio teikėsi ir bolševikų nekenčiami „likvidatoriai” - LSDP veikėjai, nesutikę su revoliucinio internacionalizmo doktrinomis.

Jau iki pirmojo pasaulinio karo ryškėjo lietuvių periodikos specializacija ir diferenciacija paskirties, turinio ir skaitytojų rato aspektais. Pasirodė pirmieji siaurai specializuoti laikraščiai ir žurnalai. Svarbesni iš jų - „Lietuvos bitininkas” (1905), „Vargonininkas” (1909-1910), „Žemdirbys” (1909-1913),„Teatras” (1911-1914),
Literatūros ir dailės žurnalas „Vaivorykštė” (1913-1914) ir kt.
1907 m. pradėtas leisti tęstinis mokslo darbų leidinys „Lietuvių tauta” (ėjo iki 1936 m.).

Gausi buvo įvairių idėjinių srovių moksleivių ir jaunimo spauda: „Draugas” (1904-1905), „Jaunimas” (1911-1914), „Pavasaris” (1912-1914), „Aušrinė” (1910-1933), „Ateitis” (1911-1940) ir kt. Išėjo leidiniai mokytojams - laikraštis „Mokykla” (1909-1914) ir žurnalas „Mokytojas” (1914); moterims - „Lietuvaitė” (1910-1914); vaikams -„Šaltinėlis” (1906-1914) ir kt.

Pradedant satyrine „Sparva”, išleista Bitėnuose 1905 m, Lietuvos miestuose ir Rygoje pasirodė humoristiniai laikraštėliai „Juokdarys” (1906-1907), „Ežys” (1907-1908), „Botagas” (1914-1915) ir kt. Gausiai buvo spausdinami lietuviški kalendoriai, almanachai, vienkartiniai leidiniai. Šiuo laikotarpiu krašte labai išaugo lenkiškų,
rusiškų, žydiškų, baltarusiškų laikraščių ir žurnalų skaičius. Lietuvą pasiekdavo lietuviški laikraščiai ir žurnalai, leidžiami Mažojoje Lietuvoje, JAV ir D. Britanijoje.

Bibliografų duomenimis, 1905-1917 m. ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų buvo trumpaamžiai, kiti išsilaikė (leidžiami su nedidelėms, pertraukomis) iki 1940 m.
Savaitraščių, dienraščių tiražai retai viršydavo 5 tūkst. egzempliorių, žurnalų - 1 tūkstantį. Svarbiausias lietuviškos spaudos leidimo centras iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vilnius. 1912 m. šiame mieste ėjo 23 lietuviški periodiniai leidiniai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, didžioji dalis periodinių leidinių Lietuvoje sustojo ar buvo caro valdžios sustabdyti. Buvo persekiojami ir lietuviški laikraščiai, bandomi leisti pafrontės zonoje.
Pasirodęs Rygoje lietuviškas laikraštis „Mūsų amžius” (1915) dėl cenzūros represijų du kartus keitė pavadinimą („Naujas amžius”, „Naujas mūsų amžius”), bet vis tiek buvo sustabdytas.

Užėmę didelę Lietuvos dalį, kaizeriniai okupantai Tilžėje, Kaune, Bialystoke leido „Dabartį” (1915-1918) - faktiškai vienintelį lietuvišką laikraštį karo metais. Okupantų administracija leido žinybinius biuletenius lietuvių ir vokiečių kalbomis. Frontui slenkant
į rytus, sustojo ir paskutiniai lietuviški laikraščiai Vilniuje.

Atėję vokiečiai leido lietuviškai, lenkiškai ir vokiškai „Paliepimų lapą” (1915-1916). Karo metais Lietuvoje būta nemažai bandymų pusiau legaliai ir nelegaliai leisti lietuvišką spaudą, tačiau ilgiau išsilaikė tiktai įvairių krypčių rankraštiniai ir hektografuoti laikraštėliai provincijoje. 1915 m. Kaune pavyko kurį laiką leisti atgaivinta prieškarinę moksleivių „Ateitį”.

Būta nemažai bandymų leisti laikraščius evakuacijoje - Rusijos miestuose, kur susitelkė lietuviai pabėgėliai, pradėjo veikti persikėlusios mokyklos. Dažniausiai tai buvo įvairių srovių moksleivių laikraštėliai. Karo metais čia kūrėsi ir nauji lietuviški laikraščiai, žurnalai, buvo leidžiami almanachai, vienkartiniai leidiniai.

Būsimieji tautininkai Centrinio komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti vardu Petrograde, Voroneže leido savaitraštį „Lietuvių balsą” (1915-1918), krikščionys demokratai - „Vadą” (1916-1918).
Tuose pačiuose miestuose ėjo ankstesnis „Ateities” pakaitalas „Ateities spinduliai” (1916 -1919).

Liaudininkai ir dešinieji socialdemokratai telkėsi apie Petrograde, vėliau Maskvoje leistą liberalų savaitraštį „Naujoji Lietuva” (1915-1918). Tenai pat nereguliariai išeidavo ir „Santara” (1917-1918), ieškojusi nuosaikaus demokratinio vidurio tarp kairiųjų ir
dešiniųjų srovių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje formavosi ir lietuvių karių spauda. Rygoje, po to Petrograde ėjo rusų 12 armijos Lietuvių karininkų sąjungos liberalusis savaitraštis „Laisvas žodis” (1917-1918). Jį uždarę, bolševikai vėliau bandė leisti savo „Kareivį socialistą” (1918). Be to, išėjo keletas numerių „Santaros” priedo „Laisvės karininkas”.

Ten, Rusijos miestuose, pasirodė Ir lietuviški komunistų laikraščiai: „Tiesa” Petrograde (1917), „Lietuvos reikalų komisariato žinios” (1918), „Komunistas” (1918) Voroneže ir kt. Bolševikams įsigalint rytinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje, šie laikraščiai kėlėsi į Vilnių. Kūrėsi nauji komunistų laikraščiai, leidžiami lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, žydiškai ir baltarusiškai.

1917 m. antroje pusėje Lietuvoje atgijo judėjimas už nepriklausomos Lietuvos atgimimą Pirmojo pasaulinio karo griuvėsiuose. Vienas po kito vėl pradėjo eiti įvairių srovių lietuviški laikraščiai ir žurnalai, nors vokiečių karinė administracija labai nenoriai leisdavo juos organizuoti.

Pirmasis Vilniuje 1917.09.06 pasirodė tautininkų „Lietuvos aidas”, leidžiamas A. Smetonos, redaguojamas P. Kilmo. Laikraštis ėjo tris kartus per savaitę iki 1919.01.01. Jo puslapiuose 1918 m. vasario mėn. nelegaliai paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas. Greta politikos, „Lietuvos aidas” daug dėmesio skyrė kultūros reikalams,
leido specialų mėnesinį iliustruotai priedą „Liuosoji valanda”. Ekonomikos reikalams buvo skirtas priedas „Mūsų ūkis”. Vokiečių cenzūros reikalavimu iki 1918 m. rudens teko leisti vokišką konspektinį laikraščio variantą „Litauisches Echo”. Šios naštos neišvengė ir kiti tuometiniai lietuviški laikraščiai.

Katalikai ir jiems prijaučiantys Vilniuje leido „Tėvynės sargą” (1917-1918). Jį parėmė atgaivintas katalikiško jaunimo laikraštis „Pavasaris” (1918). Lietuvos krikščionių demokratų partija tris kartus per savaitę leido „Laisvąją Lietuvą” (1918-1919). Dešiniųjų
socialdemokratų savaitraštis „Darbo balsas” (1917-1918) bandė ginti tautinio socializmo idėją, nacionalinę savivaldą. Vilniuje pasirodė „Ūkininkas” (1918) - mėnesinis ūkio ir kooperacijos laikraštis, tų pačių metų gale trumpam buvo atgaivintas „Lietuvos ūkininkas”, taip pat pasirodė pirmasis numeris „Laikinosios vyriausybės žinių”, vėliau persikėlusių į Kauną kartu su ten išvykusia Lietuvos vyriausybe.

1918 m. pabaigoje iš Voronežo į Vilnių atsikėlė „Komunistas”, Lietuvos ir Baltarusijos KP CK organas, su pertraukomis ėjęs čia iki 1920 m. vasaros. Šis dienraštis bolševikų buvo leidžiamas lietuvių, lenkų, rusų ir žydų kalbomis su skirtinga medžiaga, o vėliau ir su skirtingais pavadinimais. Neilgai išsilaikė 1918 m. pabaigoje
pasirodęs eserų laikraštis „Kovos vėliava”. Bolševikams įsitvirtinant Vilniuje, 1919 m. pradžioje porą mėnesių buvo leidžiamas žurnalas „Švietimo reikalai”. Kovo mėnesį iš Maskvos persikėlė „Tiesa”, tačiau lenkų įsiveržimas šio laikraščio leidimą greitai nutraukė. Vilniuje tais metais išėjo ir daugiau trumpaamžių komunistinių lietuviškų, rusiškų, lenkiškų, žydiškų laikraštėlių, vienkartinių leidinių.

Lenkų legionieriams įsiveržus į Vilnių, bolševikų laikraščių redakcijos kėlėsi atgal į Rusiją. Lietuvių teisėms ginti visuotinis lietuvių susirinkimas išrinko Laikinąjį komitetą. Grupė šio komiteto narių 1919-1920 m. su pertraukomis leido dienraštį „Nepriklausomoji
Lietuva”. 1920 m. vasarą jį pakeitė „Vilniaus aidas”, o šį - „Vilnius” (1920-1921) ir „Vilnietis” (1921-1922), „Rytų Lietuva” (1922-1923) ir t. t. Lenkų administracijai įsitvirtinus užgrobtame mieste, prasidėjo Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuviškos spaudos
kryžiaus keliai. Persekiojami, baudžiami ir uždaromi lenkų cenzūros, lietuviški laikraščiai dažnai kaitaliojo pavadinimus, atsirasdavo naujų neilgaamžių žurnalų ir laikraščių, vienkartinių leidinių. 1920 m. Vilniuje išėjo daugiau kaip 50 įvairių krypčių lietuviškų laikraščių.
1926 m. jų buvo išlikę tiktai septyni. Šis slogus lietuvių periodinės spaudos istorijos laikotarpis atsispindi negausioje to meto Vilniaus lietuvių spaudoje, taip pat M. Biržiškos (B. Sėmio) knygoje „Vilniaus Golgota” (1930), V. Steponaičio studijoje „Vilniaus lietuvių spauda” (1931) ir kt. šaltiniuose.

1919 m. lietuvių periodikos leidimo centras persikėlė į Kauną. Čia ėjo vyriausybių oficiozai - dienraščiai „Lietuva” (1919-1928) ir po 1926 m. perversmo atgaivintas prieškarinis „Lietuvos aidas” (1928-1940), į vyriausybių politiką orientuoti kariniai ir sukarintų organizacijų leidiniai: „Karys” (1919-1940), „Kardas” (1925-1940), „Policija” (1924-1940), Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas” (1920-1940) ir kt. Kaune ir kitose vietose buvo atgaivinami kai kurie ankstesni ir kuriami nauji laikraščiai bei žurnalai, neretai bandę tęsti prieškarines tradicijas. Dalis senųjų partijų ir grupuočių atgaivino ankstesnius savo leidinius, išsaugodamos jų pavadinimus. Tačiau nauji dideli politiniai, socialiniai ir visuomeniniai pakitimai krašto gyvenime vedė į dar didesnę lietuvių periodikos diferenciaciją.
Toms partijoms, kurių nerėmė valstybės iždas, buvo sunku išlaikyti nedideliu tiražu išeinančius leidinius. Vienas po kito kūrėsi privatūs, komerciniai laikraščiai ir laikraštėliai, neretai sustodavę po pirmųjų numerių išleidimo. Gelbėdamiesi nuo cenzūros, seni ir nauji leidiniai dažnai kaitaliojo pavadinimus, skelbėsi esą nepartiniai, nepriklausomi ir t. t. Atsirado šarlatanų, spaudos piratų, kurie, surinkę prenumeratorių pinigus, pasislėpdavo, išleidę vieną laikraščio numerį ar net visai jo neišleidę.

Laikraščiuose atsispindėjo įnirtingos politinės kovos dėl valdžios, iš ankstesnių laikų nepriklausomos Lietuvos gyvenimą pasiekusi smarki „pirmeivių” ir „atžagareivių” kova. Nemažiau skaudi rykštė spaudai buvo ir cenzūra, žymiai sustiprėjusi po 1926 m. perversmo.

Didžiulį visuomenės kiršinimo darbą varė dažniausiai už Maskvos pinigus užsienyje ir Lietuvoje leidžiama pogrindinė komunistų spauda, dar labiau provokavusi tarpusavio rietenas krašte. Nelengvai klostėsi santykiai ir su kitais agresyviais kaimynais - Lenkija
bei Vokietijai. Tų šalių spaudoje buvo varoma propaganda prieš Lietuvą.

Iki 1927 m. rudens Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje buvo užregistruoti 284 periodiniai leidiniai (vienkartinių spaudinių ir almanachų registruoti nereikėjo). Daug iš tų registruotų laikraščių visai nepasirodė, kiti buvo trumpaamžiai. Neoficialiais duomenimis, iš 1926 m. Lietuvoje leistų 110 laikraščių bei žurnalų trys ketvirtadaliai išėjo Kaune. Lietuvių kalba ėjo 3 dienraščiai, 2 triskartsavaitiniai, 25 savaitiniai, 10 dvisavaitinių, 25 mėnesiniai, 4 dvimėnesiniai ir 19 neperiodinių leidinių. Oficialiais duomenimis, 1929 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) išėjo 165 laikraščiai ir žurnalai, įskaitant ir tęstinius mokslinius, statistinius leidinius, įvairius biuletenius. Jie buvo leidžiami taip pat ir kitomis kalbomis (greta 136 lietuviškų, vokiečių k. -13; lenkų - 6; rusų - 3; žydų - 6; esperanto - 1).

Neturėdami užsienio korespondentų, laikraščiai silpnai ir pavėluotai pateikdavo pasaulio naujienas. 1920 m. vietoje Kaune ir užsienyje nereguliariai veikusių spaudos biurų įsikūrė „Elta” - Lietuvos telegramų agentūra, tačiau ji dar ilgokai nepajėgė užpildyti vidaus ir užsienio informacijos pateikimo spragų.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje gilėjanti ekonominė krizė, sudėtingi tarptautiniai santykiai atėjus į valdžią Hitleriui kaimyninėje Vokietijoje, didėjanti idėjinė ir politinė diferenciacija Lietuvoje dar labiau sukomplikavo spaudos leidimą. Nepaisant to, bendras spaudos lygis apipavidalinimo, kalbos kultūros atžvilgiu pamažu kilo, nors leidinių skaičius sumažėjo. Labai sustiprėjo poligrafinė bazė. Didelė tarpusavio periodinių leidinių konkurencija dėl prenumeratorių vertė redaktorius ir žurnalistus ieškoti naujų, moderniškesnių ir operatyvesnių informacijos pateikimo formų ir šaltinių. Tačiau
nuolatinius ir specialius korespondentus ilgesniam laikui į užsienį galėjo siųsti tik valdžios remiami leidiniai ir vienas kitas stambesnių opozicinių partijų laikraštis.

1933 m. Kaune buvo organizuoti neakivaizdiniai „Žurnalistikos kursai namie”, sutelkę geriausias įvairių idėjinių srovių, didelę patirtį turinčių žurnalistų, redaktorių jėgas, išleista 12 paskaitų - sąsiuvinių, klausytojams siuntinėjama serija instrukcinių užduočių „Laikraštininko darbai” su metodiniais nurodymais.

Bandyta rūpintis ir žurnalistų parengimu aukštojoje mokykloje. 1925 m. rudens semestrą Kauno universitete Teologijos-filosofijos f. žurnalistikos paskaitas skaitė prof. J. Eretas ir A. Maliauskis. Tame pačiame fakultete 1935-1938 m. žurnalistikos paskaitų ciklą nereguliariai skaitė J. Keliuotis. Tačiau žurnalistikos katedra Kauno universitete veikė tik 1941-1943 m., jau hitlerininkams okupavus Lietuvą.

Svarbų vaidmenį lietuvių periodinės spaudos istorijoje suvaidino Lietuvos žurnalistų sąjunga (1929-1940), sujungusi įvairių krypčių spaudos darbuotojus profesionalus. 1937 m. pabaigoje Lietuvoje išėjo 157 periodiniai leidiniai, iš jų - 19 dienraščių, 38 savaitraščiai ir 100 mėnesinių bei kitokių laikraščių.

Šiuo laikotarpiu leidinių skaičiumi ir tiražais pirmavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir jai artimų katalikiškų draugijų, organizacijų, kitų struktūrų spauda. 1919 m. pavasarį iš triskartsavaitinio „Tiesos kardo” išaugo šios partijos dienraštis „Laisvė” (1919-1923). Jį pakeitė labiau politizuotas dienraštis „Rytas” (1923-1936),
o šį tautininkų vyriausybei uždarius - „XX amžius” (1936-1940).
Gausūs buvo katalikų savaitraščiai: „Ūkininkas” (1918-1940), atgaivintoji „Vienybė” (1918-1933) ir „Tėvynės sargas” (1920-1926), „Darbininkas” (1919 - 1924), „Mūsų laikraštis” (1928-1940) ir kt. Marijampolėje ėjo atgaivintas „Šaltinis” (1926-1940) su priedu vaikams „Šaltinėliu”, Telšiuose - „Žemaičių prietelius” (1925-1940) ir kt.

Katalikai gausiai leido įvairaus profilio žurnalus. Vieni pirmųjų buvo atgaivinta moksleivių „Ateitis” (1917-1940) ir Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos organas „Lietuvos mokykla” (1918-1940) su priedu „Mūsų kalba” (1925-1926). Atgaivintoji „Draugija” ėjo su pertraukomis (1919-1923; 1937-1940). Jėzuitai leido „Žvaigždę” (1920-1940), pranciškonai - „Šv. Pranciškaus varpelį” (1923-1934) Kretingoje ir Kaune. 1919 m. Šv. Kazimiero draugija įkūrė konfesinį žurnalą „Ganytojas”, vėliau tapusį neoficialiu trijų vyskupijų organu „Tiesos kelias” (1925-1940). 1919 m. atgaivintas
„Pavasaris” vėliau ėjo kaip dvisavaitinis žurnalas (1923-1940). Su pertraukomis ėjo blaivybei skirta „Sargyba” (1924-1934; 1937-1939).

Vienas po kito kūrėsi katalikiški žurnalai „Moteris” (1920-1924), „Naujoji vaidilutė” (1921-1940), „Židinys” (1924-1940), „Jaunimo vadas” (1923-1940) ir kt., taip pat gausūs jaunimo, moksleivių, vaikų žurnaliukai ir laikraštėliai Kaune ir periferijoje.
Trečiajame dešimtmetyje pasirodė katalikiškos orientacijos gamtos, filosofijos, teologijos mokslų žurnalai „Kosmos”, „Logos”, „Soter”.
Iš almanacho tipo leidinio „Romuva” (1921-1922) vėliau kilo „Naujosios romuvos” (1931-1940) - moderniosios katalikybės savaitinio žurnalo idėja.

Ne iš karto, tačiau atkakliai ir kryptingai užėmė pozicijas tautininkų orientacijos spauda, po 1926 m. perversmo tapusi dominuojančia, finansuojama vyriausybės. Tautos pažangos partija dar karo metais Voroneže pradėjo leisti „Lietuvių baisą”. Rėmęs šią partiją, pirmasis valstybės prezidentas A. Smetona organizavo laikraštį „Tauta” (1919-1920). Netekęs prezidento posto, A. Smetona vėliau pats redagavo triskartsavaitinį laikraštį „Lietuvos balsas” (1921-1923). Keturis kartus keitęs pavadinimą, šis leidinys sustojo ėjęs jau kaip „Krašto balsas”. 1923 m. atgaivintas žurnalas „Vairas” iki
sustojimo (1924) taip pat keletą kartų keitė pavadinimus („Skeveldrų rinkinys”, „Irklas”, „Tautos vairas”).

1924 m. iš Tautos pažangos partijos ir kt. tautinės pakraipos organizacijų susikūrė Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), opozicinė tuometinei Lietuvos vyriausybei. Ji orientavosi į itališkąjį fašizmą, nenorėjo pripažinti centrinio bažnyčios vaidmens valstybėje, aiškiai prijautė diktatūrai. Ši sąjunga leido savaitraštį „Lietuvis” (1924-
1928), kuris po 1926 m. perversmo tapo dienraščiu, o 1928 m. pradžioje įsiliejo į atgaivintą tautininkų oficiozą „Lietuvos aidas” (1928-1940).

Tautininkų ideologija vadovavosi laikraščiai „Tautininkų balsas” (1928), „Akis” (1931-1932), taip pat didelė dalis provincijos laikraščių, konkuravusių ten su gausiais katalikų srovės, taip pat liberaliais ir demokratiniais laikraščiais. Apskričių spauda dažniausiai buvo marga pavadinimais ir neilgaamžė. Tai galima pasakyti ne tik
apie tautininkų srovės laikraščius. Svarbiausi tautininkų žurnalai buvo vėl atgijęs „Vairas” (1929-1940), „Jaunoji Lietuva” (1923-1930; 1935-1940), „Jaunoji karta” (1928-1940), „Akademikas” (1933-1939).

Į LTS orientavosi Klaipėdoje ėjęs laikraštis „Lietuvos keleivis” (1924-1939) su gausiais priedais, „Skautų aidas” (1923-1940), „Ūkininko patarėjas” (1925-1940), „Mūsų rytojus” (1927-1936), A. Bružo redaguojamas, pasiekęs rekordinį 100 tūkstančių tiražą, „Vakarai” (1936-1939), „Darbas” (1936-1940) ir kt., žurnalai „Šviesos keliai” (1930-1936), „Tautos mokykla” (1933-1940) ir kt.
Ekstremistinės voldemarininkų grupės laikraštis buvo „Tautos kelias” (1928-1930), o šiems susiformavus į Lietuvos aktyvistų sąjungą - laikraščiai „Žygis” ir „Bendras žygis” (1938-1939).

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos svarbiausi leidiniai buvo atgiję laikraščiai „Lietuvos ūkininkas” (1920-1940) ir „Lietuvos žinios” (1922-1940), žurnalai „Varpas” (1920-1940), ėjęs su pertraukomis, „Jaunimas” (1925-1936), „Moksleivių varpai” (1925-1940), „Moksleivis” (1935-1936) ir kt. Šiai srovei buvo artimi ir laisvamanių „Šiaulių naujienos” (1923-1928), „Žemaitis” (1925-1933), „Diena” (1929-1939), „Laisvoji mintis” (1933-1941), dienraščiai „Dienos naujienos” (1931-1933), „ABC” (1933-1934), žurnalai „Mūsų dienos” (1927-1928), „Jaunųjų pasaulis” (1930-1934), „Liaudies varpas” (1933-1934) ir kt.

Socialdemokratų srovei atstovavo savaitraščiai „Socialdemokratas” (1919-1933), „Mūsų kelias” (1933-1934) ir kt., žurnalai „Žiežirba” (1922-1926), „Naujoji gadynė” (1926-1927), „Darbo visuomenė” (1934-1936), „Mintis” (1939-1940) ir kt. Nuo 1910 m.
su pertraukomis leistas moksleivių žurnalas „Aušrinė” 1925-1933 m. buvo svarbiausiais eserų leidinys.

Antifašistinės tendencijos įvairiais laikotarpiais bene ryškiausios buvo skirtingų srovių leidžiamuose žurnaluose „Mokykla ir gyvenimas” (1920-1941), „Kultūra” (1923-1941), „Trečias frontas” (1930-1931), „Mokykla ir visuomenė” (1933-1936), „Mūsų jaunimas” (1936-1940) ir kt., laikraštyje „Literatūra” (1936) ir kt.

Gausūs, bet nestabilūs buvo šio laikotarpio literatūros ir meno leidiniai. Iš apie keturių dešimčių šio tipo žurnalų bei laikraščių vos keletas išsilaikė ilgiau kaip trejus metus, ir tai leidžiami su pertraukomis: „Keturi vėjai” (1924-1928), „7 meno dienos” (1927-1936), „Muzikos barai” (1931-1940) ir „Literatūros naujienos” (1934-1938). Reikšmingi, nors ir mažais tiražais leisti buvo žurnalai „Skaitymai” (1920-1923), „Muzikos menas” (1924-1925), „Pradai ir žygiai” (1926-1927), „Meno kultūra” (1928, 1930), „Gaisai” (1930-1931), „Kinas” (1934-1935), „Teatras” (1937-1938), „Dienovidis” (1938-1940) ir kt. Išėjo keliolika literatūros ir meno almanachų, vienkartinių leidinių, tačiau pastangos kai kuriuos iš jų paversti periodiniais nedavė vaisių.

Nemažai specializuotų laikraščių ir žurnalų leido įvairios profesinės draugijos ir bendrijos. Tai „Talka” (1919-1940), „Medicina” (1920-1944), „Teisė” (1922-1940), „Lietuvos ūkis” (1921-1928), „Veterinarija ir zootechnija” (1924-1940), „Žemės ūkis” (1925-1940), „Žemėtvarka ir melioracija” (1926-1940), „Technika ir ūkis” (1929-1940), „Mūsų girios” (1929-1940), „Lietuvos ūkis ir rinka” (1930-1932), „Tautos ūkis” (1930-1940), „Fiziškas auklėjimas” (1931-1940), „Gimtoji kalba” (1933-1941), „Gimtasis kraštas” (1934-1943), „Ekonomika” (1935-1940), „Gamta” (1936-1940) ir kt.

Iš V. Biržiškos redaguoto bibliografinio žurnalo „Knygos” (1922-1926) vėliau išaugo „Bibliografijos žinios” (1928-1943), kuriose buvo registruojama Lietuvos ir užsienio lietuvių periodika, svarbesni straipsniai. Šiame žurnale paskelbtą V. Biržiškos studiją
„Iš mūsų laikraščių praeities”, greta jo išleistos „Lietuvių bibliografijos” (1924-1939, 4 d.) ir dviejų dalių rodyklės „Lietuviški slapyvardžiai ir slapyraidės” (1943), gausių straipsnių Lietuviškoje enciklopedijoje apie atskirus leidinius ir jų redaktorius, galime laikyti lemingų lietuvių periodinės spaudos istorijos tyrinėjimų pradžia.

Savo periodinius leidinius - laikraštėlius ir žurnaliukus - Kaune ir periferijoje ilgesnį ar trumpesnį laiką leido studentai, moksleiviai, sportininkai, žvejai ir medžiotojai, aviatoriai, automobilistai, jūrininkai, ugniagesiai, filatelistai ir kt. bendrijos, smulkesnės draugijos, organizacijos.

Gausi pavadinimais, tačiau neilgaamžė buvo satyrinė ir humoristinė spauda, neretai apsiribojusi vienkartiniais menkaverčiais leidiniais balandžio 1 d. proga. Ryškesni buvo liberalūs žurnaliukai „Spaktyva” (1924-1934), „Aitvaras” (1927-1928), „Vapsva” (1929-1932), „Yla” (1931-1933) ir ryškesnį pėdsaką palikęs laikraštis „Kuntaplis” (1933-1940).

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje pradėjo plisti komercinė, sensacinė ir bulvarinė spauda, orientuota į žemesnio kultūrinio lygio skaitytoją, miesčioniją. Tokie buvo savaitraščiai „Momentas” (1928-1940), ne kartą kaitaliojęs pavadinimus, „Sekmadienis” (1928-1940), „Tempo” (1930-1933), „Lapas” (1932-1934), iliustruotas pasaulis” (1934) ir kt., dienraščiai „10 centų” (1933-1940), „Laikas” (1938-1940) ir kt., žurnalas „Aistros” (1931-1934) ir keliolika kitų primityvių leidinėlių.

Lietuvoje ėjo laikraščiai lenkų, rusų, žydų, vokiečių ir kt. kalbomis. Daugiausia jų leido žydai. Tai buvo įvairių srovių dienraščiai „Jdiše štime” (1918-1940), „Foiksbiat” (1929-1940) ir kt., savaitraščiai „Najes” (1921-1940), Jdišes Lebn” (1921-1940),
„Najer veg” (1931-1940), lietuviškai leidžiama Lietuvos kariuomenės žydų savanorių draugijos „Apžvalga” (1935-1940) ir kt., literatūrinis žurnalas „Nevivot” (1926-1940).

Nemažas skaičius lietuviškų laikraščių, žurnalų ir vienkartinių leidinių išėjo Vilniaus krašte (1938 - 30), laikraščių ir žurnalų Klaipėdos krašte (1938 - 15) ir užsienyje - JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje, D. Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Sovietų sąjungoje.