- Mūsų periodinės spaudos istorijos
atskirų laikotarpių tyrinėjimai, bent jau leidinių fiksavimas ir
bibliografavimas, šiame amžiuje yra gerokai pažengę į priekį,
plačiau, nors ir nesistemingai, atsispindi knygos, poligrafijos,
literatūros, Lietuvos valstybės ir nacionalinio išsivadavimo
judėjimo istorikų darbuose, tik lietuvių žurnalistikos istorija
dar, galima sakyti, tyrinėta vos fragmentiškai ir dažniausiai labai
prieštaringai, su ryškiomis ideologinėmis tendencijomis. Tai ir
suprantamai - žurnalistika yra bene labiausiai politizuota,
ideologizuota visuomeninės ir kultūrinės veiklos sritis,
stipriausiai veikiama gyvenimo aktualijų.
- Radijas, televizija, dokumentinis kinas
ir fotografija, atsišaukimai, lapeliai, reklama ir visa kita, ką
dabar kartu su periodine spauda vadiname masinės informacijos
priemonėmis (mas media), žurnalistikos istoriko uždavinį dar
labiau komplikuoja. Jei laikraščio atsiradimas siejamas su
Gutenbergo išrastomis spausdinimo staklėmis
(operatyvaus tiražavimo galimybė), o laikraščio prototipu laikome
ranka rašyta žinių, pranešimų santrauką, spausdintą laišką,
universalą, atsišaukimą, kalendorių, tai žurnalistikos
(suprantama, kartu ir radijo, televizijos) žanrų ištakų, meninio
ir publicistinio vaizdavimo, individualaus žurnalistinio
meistriškumo, retorinio ir vaidybinio įtaigumo apraiškų genezės
ieškoma dar tolimesnėje praeityje.
- Vakarų mas media istorikai dažnai ne
tik dėl egzotikos prisimena skandinavų mitologinį Odiną - dievą,
ant kurio pečių kas rytą nutupia du paukščiai: Muginas
(įsimenantis) ir Chuginas (mąstantis). Švintant apskridę pasaulį,
išgirdę ir pamatę, kas jame dedasi, šie du protingi varnai
pateikią savo šeimininkui žinias, naujienas (Muginas) ir jų
apibendrintus įvertinimus (Chuginas). Remdamasis gauta informacija,
Odinas spręsdavęs, kaip toliau tvarkyti pasaulį. Kaip matome,
susieti skandinavų dievo mitą su šių dienų masinės informacijos
priemonių teikiamos apibendrintos informacijos
svarba valstybei valdyti nėra sunku, kaip ir tai, kad informacija
Odinui buvo kaupiama audiovizualiniu metodu...
- Dar dažniau MIP istorikų prisimenamas
graikų Hermis (lotynų - Merkurijus). Šis dievas buvęs Olimpo
pasiuntinys, iš kurio dievų taryba sužinodavusi žemės naujienas:
- apie prekybą, susisiekimą vandeniu ir sausuma, gyvulininkystę,
įvairius verslus ir kt. Todėl jis laikytinas „dangišku reporteriu”
ir dabartinių telegramų agentūrų globėju.
- Pagaliau pirmaisiais ne dangiškos
kilmės reporteriais, net žurnalistais, laikomi (ir ne be pagrindo)
antikos istorikai Herodotas ir Plinijus, stebėję ir operatyviai,
vaizdingai užrašinėję ir analizavę stebimus įvykius, naudodami
reportažo, korespondencijos, esė, straipsnio žanrus.
- Verti dėmesio periodinės spaudos
istorikų minimi ir senovės Romoje leisti (tiksliau, skelbiami
nuorašais ar įrašomi molinėse skelbimų lentose) biuleteniai -
sienlaikraščiai, žinomi „acta” pavadinimu.
Vos tapęs konsulu, Julijus Cezaris pirmiausia įsakė sudaryti ir
viešai skelbti žinias apie senato veiklą (Acta senatus) ir apie
kasdieninį Romos imperijos žmonių gyvenimą (Acta diurna populi
romani). Tai buvo daroma nereguliariai kelių, o gal keliolikos
nuorašų tiražu, tekstus užrašant, įrėžiant specialiose lentose
ar įspaudžiant molyje, gipse. Kartais svarbesni „acta” buvo
garsiai skaitomi specialių pranešėjų (diktorių). Romos imperijos
miestų gatvėse ant namų sienų ir tvorų, netrūko įvairių
skelbimų, pranešimų apie vestuves ir skyrybas, prekių ir renginių
reklamos. Ši informacija jau skverbėsi ir į tą primityvią „sieninę”
spaudą. Kad „acta” virstų laikraščiu, trūko labai nedaug:
reguliarumo, dauginimo technikos ir patogesnės spausdinti medžiagos.
- Deja, žmonijos istorija susiklostė
taip, kad spausdintas, periodiškai išeinantis leidinys Europoje
pasirodė tik po pusantro tūkstantmečio.
- Lietuviai, nors ir laiko save
paskutiniais Europos pagonimis, savo mitologijoje neturi dievų,
kurių veiklos sritis asocijuotųsi su MIP. Nebent Perkūnas, griausmu
ir žaibais reiškiantis savo valią, kažkuo primena mūsų
šimtmečio oficiozinę spaudą, radiją ir televiziją..
- Iš visų pusių spaudžiami kaimynų,
norėjusių mus apkrikštyti arba „sukultūrinti” ir integruoti,
lietuviai nesuspėjo laiku rimčiau susirūpinti savo raštu, mokymu
gimtąja kalba, spausdintu žodžiu. Teko naudotis skolintu, svetimu
raštu ir net kalba. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės raštijoje
XIV - XV a. paplito lotynų ir lenkų kalbos. Valstybiniame gyvenime
susiformavo ir buvo plačiai naudojama raštui slavų kanceliarinė
kalba. Visoje šioje dar nelietuviškoje raštijoje, ypač
sinkretiniuose tekstuose, ne be pagrindo ieškome savo krašto
būsimų publicistikos žanro užuomazgų ir formavimosi, būsimo
laikraščio prototipų - laiškų, pamokslų, universalų,
atsišaukimų ir kt. dokumentų, skirtų informuoti kaip galima
didesnį LDK gyventojų skaičių. Todėl ieškodami periodinės
spaudos prototipų, neturime išleisti iš akių tiek tekstų
vaizdingumo, polemiškumo, kryptingo, kartais dargi tendencingo faktų
ir įvykių komentavimo,
tiek ir informatyvumo, žinios, naujienos pranešimo ir perdavimo
poreikių realizavimo, Nes, be informacijos nebūtų atsiradę
laikraščio, o be publicistikos (šiuo atveju be apžvalgos,
polemikos ir komentaro) nebūtų atsiradę žurnalo.
-
- Pirmieji laikraščiai Lietuvoje, lygiai
kaip ir kaimyninėse Pabaltijo šalyse, dėl daugelio istorinių ir
politinių priežasčių pasirodė gerokai vėliau, nei Vakarų
Europoje. Dar labiau, ypač Lietuvoje, susivėlino originalios
nacionalinės periodikos atsiradimas, nors pirmosios spaustuvės LDK
atsirado beveik tuo pat metu, kaip ir pas artimiausius mūsų
kaimynus.
- Pavėluotas lietuvių originalios
raštijos formavimasis, ne tiek jau daug (palyginti su artimiausiais
kaimynais) sukliudęs pirmajai lietuviškai knygai pasirodyti,
neigiamai atsiliepė originaliai periodikai atsirasti.
- 1503 m. buvo įkurta pirmoji spaustuvė
Krokuvoje, o 1513 m. čia išleista pirmoji lenkiška knyga. 1522 m.
P. Skorina įkūrė pirmąją spaustuvę Vilniuje, bet lietuviškų
knygų jo įmonė nespausdino. O 1523 m. Karaliaučiuje pradėjusi
darbą H. Veinreicho spaustuvė 1545 m. išleido pirmąją knygą
prūsų kalba, o 1547 m. - pirmąją lietuvišką knygą. Poligrafinė
technika palaipsniui plito į rytus ir šiaurę (1552 m. - pirmoji
spaustuvė Maskvoje, 1588 m. - Rygoje, 1631 m. - Tartu, 1635 m. -
Taline). Mūsų kaimyniniuose kraštuose anksti pasirodė pirmieji
laikraščiai, leidžiami vokiečių kalba; Latvijoje - 1681 m.,
Estijoje - 1689 m.
- XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje
Lietuvos miestus, nors ir nereguliariai, pradėjo pasiekti
laikraščiai, leidžiami Vakarų Europoje. Artimiausias periodikos
leidimo centras buvo Karaliaučius. Mūsų spaudos ir knygos istorikas
D. Kaunas pirmuoju Mažosios Lietuvos periodiniu leidiniu laiko šiame
mieste 1623 m. L. Zegebado įsteigtą vokišką laikraštį „Avisen
oder wochentliche Zeitung”. Karaliaučiuje 1718 m. pasirodė
lenkiškas laikraštis „Poczta Krolewiecka”, kuris buvo populiarus
ir Lietuvoje, nes leidinio skiltyse būdavo žinių iš Kauno, Trakų,
Vilniaus ir Gardino. Jį rėmė vietiniai pirkliai ir reformatai.
Įdomu pastebėti, kad šio laikraščio redaktoriumi buvo lietuvis
kunigas Jonas Rėkutis. Deja, nežinome, ar šis „lietuvis,
išmokslintas, blaivaus proto, lenkų kalbą gerai mokąs vyras”
taip pat gerai kalbėjo ir lietuviškai, ar tik buvo lietuvių
kilmės. Spėjama, kad, pakrikus pašto susisiekimui tarp Vilniaus ir
Karaliaučiaus, 1720 m. laikraštis neteko pagrindinių savo
skaitytojų ir žlugo.
- 1760 m. vasario 22 d. Lenkijos karalius
Augustas III suteikė privilegiją leisti laikraščius Vilniaus
akademijai. Šioje karaliaus privilegijoje vilniečiams neminimi ir
nenurodomi pavyzdžiu tuo metu Lenkijos miestuose ėję
laikraščiai, kurių, pradedant nuo 1729 m. Varšuvoje reguliariai
išeinančiu „Kurier Polski”, XVIII a. viduryje jau
priskaičiuojama net dvylika.
- Pirmieji lenkų ir rusų laikraščiai
dėl susiklosčiusių istorinių sąlygų LDK nepasiekdavo, todėl
įtakos periodinės spaudos atsiradimui Lietuvoje nebus turėję.
Lenkų laikraštis „Merkuriusz Polski”, pasirodęs Krokuvoje 1661
m., ėjo vos nepilnus metus; po to beveik tris ketvirčius amžiaus
Lenkijoje periodinės spaudos nebuvo. Rusų
spauda, prasidėjusi „Vedomosti” (1703) leidimu, ilgą laiką buvo
skiria tik aukštiems caro valdžios pareigūnams, vėliau - mokslo
reikalams. Lenkų ir rusų spauda nebuvo nurodoma pavyzdžiu ir
karaliaus privilegijoje vilniečiams, nors buvo ruošiamasi leisti
kaip tik lenkišką laikraštį. Buvo pasiremta prancūzų
laikraščiais „Merkurius”, „Journaie de Scavans” ir kt.
Vakarų Europos šalių leidiniais, taip pat Vilniuje leidžiamų
kalendorių (lotynų ir lenkų kalbomis) patyrimu.
-
- Pirmasis laikraštis Lietuvoje buvo „Kurier
Litewski” (1760-1763), leidžiamas su trimis priedais. Šių priedų
pagrindu vėliau ėjo „Gazety Wilenskie” (1764-1793). Laikraščio
leidimas nutrūko po antrojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės
padalinimo. T. Kosciuškos
sukilėlių vadovybė 1794 m. leido laikraštį „Gazeta. Nacodowa
Wilenska”, šio sukilimo metu pasirodė ir pirmieji atsišaukimai
lietuvių kalba dabartinėje Lietuvos teritorijoje.
- 1796 m. atgaivintas „Kurier Litewski”
iki 1797 m. ėjo Gardine,
po to - Vilniuje (1797-1833) su nedidele pertrauka, kai 1804-1805 m.
buvo leidžiama „Gazeta Litewska”. 1834-1840 m. „Kurier Litewski”
lygiagrečiai leistas ir rusų kalba, pavadinimu „Litovskij vestnik”
su atskiru rusišku priedu. XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje,
pradedant „Tygodnik Wiienski” (1804) ir „Dziennik Wilenski”
(1805-1806), ėjo gausi ir įvairi lenkų spauda. 1802 m. Vilniuje
išėjo pirmasis laikraštis prancūzų, 1810 m.- vokiečių, 1841 m.
- žydų kalba. XIX a. įvairiu laiku buvo pradėta leisti apie
keliasdešimt įvairaus pobūdžio oficialių ir privačių rusiškų
laikraščių bei žurnalų.
- Baltarusių kalba Lietuvoje praėjusiame
amžiuje pasirodė tik vienas laikraštis - sukilėlių leidžiama „Mužyckaja
prauda” (1862-1863). XIX a. lenkiški ir rusiški laikraščiai
pradėti leisti ir kituose Lietuvos miestuose.
- Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių
kalba pasirodė XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Mažojoje
Lietuvoje, už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų. Mūsų
artimiausi kaimynai tai padarė kur kas anksčiau, o be to, savose
žemėse (Estijoje 1766 m., Latvijoje - 1768 m.).
- Pačiu pirmuoju lietuvišku periodiniu
leidiniu formaliai laikomas (iki šiol dar nesurastas ir žinomas tik
pagal aprašus) žurnalo pobūdžio spaudinys „Nusidavimas Dievo
karalystėje”, leistas Tilžėje (1823-1825) ir jo tęsinys -
Karaliaučiuje 1832-1921 m. leistas J. F. Kelkio ir kt. redaguotas
žurnalas „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą (nuo 1837 m.
- praplatinimą) tarp žydų ir pagonių”. Tai buvo misijų
reikalams skirtas leidinys, didžiąja dalimi verčiamas iš
vokiečių kalbos, tarnavęs religinei propagandai ir Prūsijos
valdžios interesams Mažojoje Lietuvoje. Operatyvumu, periodiškumu
ir lietuvių kalbos grynumu tas žurnaliukas nepasižymėjo. Jo
puslapiuose retkarčiais pasitaikydavo viena kita šviečiamojo
pobūdžio publikacija, paliečiami lietuvininkų reikalai.
- Pirmuoju lietuvišku laikraščiu
spaudos tyrinėtojas D. Kaunas linkęs laikyti 1849 m. Klaipėdoje
leistą „Lietuvininkų prietelį”, redaguotą kun. R. A. Zippelio.
Tais pačiais metais F. Kuršaičio pradėtu leisti provokiškos
krypties laikraščiu „Keleivis iš Karaliaučiaus” prasidėjo
lietuviškos periodikos Mažojoje Lietuvoje augimas, atvedęs į
idėjinę ir politinę šios spaudos diferenciaciją. Nuo 1851 m.
Tilžėje prie vokiško, laikraščio „Die freie Gemeir.de”
pradėjo eiti M. Puco redaguojamas „Lietuviškas prielaiškas”.
Tai buvo pirmasis lietuviškas demokratinis laikraštis, smarkiai
pultas ir sužlugdytas F. Kuršaičio su vokiečių administracijos
pagalba. „Lietuviškas prielaiškas” sustojo, redaktorius buvo
priverstas emigruoti i Ameriką.
- Paskutiniame XIX a. ketvirtyje Mažojoje
Lietuvoje susikūrė tvirtos lietuvių laikraščių leidimo
tradicijos ir techninė bazė, plėtėsi skaitytojų ratas, išaugo
žurnalistai, redaktoriai ir spaudos bendradarbiai. Šis patyrimas
vėliau buvo labai naudingas organizuojant ir leidžiant pirmuosius
laikraščius, skirtus caro Rusijos valdomai Lietuvos daliai. Daug
prisidėjo ir nuo 1879 m. Amerikoje pradėję eiti lietuviški
laikraščiai.
- Lietuvoje dar iki 1863 m. sukilimo būta
projektų leisti lietuviškus laikraščius (brolių Juzumų, L.
Ivinskio, M. Akelaičio, M. Valančiaus ir kt.). Pasirodė ir
tiesioginis periodinės spaudos pirmtakas - L. Ivinskio parengtas
kalendorius „Metu skajtlus ukiniszkas ant metų Wieszpaties 1846”
(estai, beje, savo pirmai originalų kalendorių
išleido 1731 m.).
- Caro valdžiai 1864 m. uždraudus
lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis, projektai iškeisti
laikraštį Lietuvoje buvo palaidoti keturiems dešimtmečiams. Tiesa,
1864 m. Augustavo gubernijoje sukilėliai išleido keletą numerių
laikraščio „Žinia apie Lenkų vainą su Maskoliais” (red. M.
Akelaitis). Tačiau ir šis, formaliai pirmasis lietuviškas
laikraštis buvusiose LDK žemėse, prof. V. Biržiškos spėjimu,
tikriausiai buvo spausdinamas Mažojoje Lietuvoje. Ėjo ir lenkiškas
„Žinios” variantas.
- Knygos gimtąja kalba spaudos draudimo
metais buvo leidžiamos Rytų Prūsijoje, caro žandarai atkakliai
persekiojo, kalino, baudė ir trėmė knygnešius, nelegaliai
gabenusius spaudą per sieną į Lietuvą. Antroje XIX a. pusėje
Rusijos ir Lenkijos aukštosiose mokyklose, kunigų seminarijose, kai
kuriose Lietuvos vietovėse pasirodė keliolika rankraštinių ar
hektografuotų laikraštėlių, kuriuos dažniausiai leido studentai,
klierikai, moksleiviai. M. Valančius Tilžėje spausdino ir slapta
Lietuvoje platino anticarinius pamfletus.
- Naujas etapas lietuvių nacionalinio
judėjimo ir periodinės spaudos istorijoje prasidėjo su „Aušros”
(1883-1886) pasirodymu. Tai buvo pirmasis profesionalus mėnesinis
visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lotyniškomis
raidėmis, leidžiamas Rytų Prūsijoje (Ragainėje ir Tilžėje),
tačiau jau ištisai skirtas caro valdomos Lietuvos dalies
skaitytojams ir tiems Rusijos miestams, kur gyveno lietuviai
inteligentai. Leidinyje bendradarbiavo daugiau kaip 70 autorių, jo
tiražas pasiekdavo 1 tūkst. egzempliorių.
- „Aušros” sustojimas, greta
finansinių sunkumų, didele dalimi buvo susijęs su prasidėjusia
intensyvia lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvių
idėjine diferenciacija, taip pat augančiu revoliuciniu judėjimu
visoje Rusijos imperijoje. Dešinysis aušrininkų sparnas ir
katalikai Tilžėje leido „Šviesą” (1887-1888 ir 1890). Ne
trukus katalikai pradėjo ten leisti „Žemaičių ir Lietuvos
apžvalgą” (1890-1896), „Tėvynės sargą” (1896-1904), „Žinyčią”
(1900-1902) ir kt.
- Katalikų spauda, nelegaliai platinama
Lietuvoje drauge su draudžiamomis maldaknygėmis ir katalikiškais
kalendoriais, diegė skaitytojams pasipriešinimo rusifikacijai,
gimtosios kalbos išsaugojimo idėjas ir ugdė pagrindinius
krikščioniškos moralės bei demokratijos principus.
- Lietuviai inteligentai susitelkė ir V.
Kudirkos įkurtame „Varpe” (1889-1905). Šis liberaliosios
demokratijos visuomeninis, politinis, literatūrinis ir mokslinis
žurnalas ypač kritikavo caro valdžios nacionalinio engimo
politiką, reikalavo lietuviams ekonominių, kultūrinių ir
politinių teisių, skelbė tautos vienybės šūkius, rūpinosi
švietimu ir lietuvių kalbos bei literatūros ugdymu, spaudos
laisvės atgavimu, skleidė nacionalinės pramonės, amatų, prekybos,
pažangaus ūkininkavimo idėjas. Varpininkai leido kaimui skirtą
laikraštį „Ūkininką” (1890-1905) ir populiaresnį laikraštį
„Naujienos” (1901-
1903).
- Lietuvos socialdemokratai lietuviškai
ir lenkiškai užsienyje leido „Lietuvos darbininką” (1886-1899),
„Aidą Lietuvos darbininkų gyvenimo” (1897-1899) ir kt.
laikraščius, atsišaukimus lietuvių, lenkų, rusų, žydų
kalbomis, stengdamiesi išsivaduoti nuo bolševikinės srovės
pastangų integruoti revoliucinį judėjimą Lietuvoje ir
dezorganizuoti nacionalinio išsivadavimo sąjūdį, lietuvių
socialdemokratai užsienyje ir Mažojoje Lietuvoje leido „Darbininkų
balsą” (1901-1906).
- 1865-1904 m. įvairiu laiku ėjo apie
130 lietuviškų periodinių leidinių.
- Po spaudos draudimo panaikinimo
lietuviški laikraščiai pradėjo eiti ir Rusijos imperijos ribose.
Pirmasis pasirodė savaitraštis „Lietuvių laikraštis”
(1904-1906), išleistas dar ne Lietuvoje, o Peterburge. 1904 m.
Vilniuje pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis - liberalios „Vilniaus
žinios”, ėjusios iki 1909 m.
- Vienas po kito rodėsi skirtingų
krypčių, margo informacinio ir publicistinio lygo laikraščiai ir
žurnalai Kaune, Vilniuje, Rygoje, Seinuose, Petrograde ir kt.,
priklausę įvairioms idėjinėms ir politinėms grupuotėms,
besikuriančioms draugijoms ir partijoms, privatiems asmenims, caro
administracijai.
- Katalikai leido Kaune žurnalus ir
laikraščius „Nedėldienio skaitymą” (1905-1907), „Vienybę”
(1907-1914), „Draugiją” (1907-1914), satyrinį „Garnį”
(1910-1914) ir kt., Seinuose ir Vilniuje - „Šaltinį” (1906-1914,
1915), Rygoje „Rygos garsą” (1909-1917),
Petrograde „Vada” (1916-1918) ir kt.
- Tautininkų politinės grupuotės
Vilniuje leido „Viltį” (1907-1915), „Vairą” (1914-1915),
Petrograde ir Voroneže „Lietuvių balsą” (1915-1918) ir kt.
- Liberalai (liaudininkai) teikėsi
Vilniuje leistuose laikraščiuose „Lietuvos žiniose”
(1909-1915), „Lietuvos ūkininke” (1905-1915) ir kt. Petrograde
ėjo šios krypties laikraštis „Naujoji Lietuva” (1916-1918),
Rygoje - „Rygos naujienos” (1909-1915) ir kt.
Kauno gubernijos valdyba 1906 m. leido „Lietuvos balsą”.
Gausi pavadinimais ir politiniais atspalviais - nuo dešiniųjų
socialdemokratų iki bolševizuojančių revoliucinių
internacionalistų - buvo LSDP ir jai artimų partinių grupuočių
spauda, pradžioje leidžiama užsienyje, o prasidėjus 1905-1907 m.
revoliucijai - legaliai ir nelegaliai Lietuvoje, Tilžėje ir
Bitėnuose buvo leidžiamas „Darbininkas” (1905-1906), Vilniuje -
„Naujoji gadynė” (1906-1907), „Skardas” (1907), „Žarija”
(1907-1908), Rygoje - „Vilnis” (1913-1914, 1917), D. Britanijoje -
„Socialdemokratas” (1915-1916) ir kt.
- 1905-1907 revoliucijos metais kai
kuriuose šių leidinių bendradarbiavo ir liberalių, demokratinių
pažiūrų autoriai. 1910-1911 m. Vilniuje išėjo socialdemokratinis
žurnalas „Visuomenė”, prie kurio teikėsi ir bolševikų
nekenčiami „likvidatoriai” - LSDP veikėjai, nesutikę su
revoliucinio internacionalizmo doktrinomis.
- Jau iki pirmojo pasaulinio karo
ryškėjo lietuvių periodikos specializacija ir diferenciacija
paskirties, turinio ir skaitytojų rato aspektais. Pasirodė pirmieji
siaurai specializuoti laikraščiai ir žurnalai. Svarbesni iš jų -
„Lietuvos bitininkas” (1905), „Vargonininkas” (1909-1910), „Žemdirbys”
(1909-1913),„Teatras” (1911-1914),
Literatūros ir dailės žurnalas „Vaivorykštė” (1913-1914) ir
kt.
1907 m. pradėtas leisti tęstinis mokslo darbų leidinys „Lietuvių
tauta” (ėjo iki 1936 m.).
- Gausi buvo įvairių idėjinių srovių
moksleivių ir jaunimo spauda: „Draugas” (1904-1905), „Jaunimas”
(1911-1914), „Pavasaris” (1912-1914), „Aušrinė” (1910-1933),
„Ateitis” (1911-1940) ir kt. Išėjo leidiniai mokytojams -
laikraštis „Mokykla” (1909-1914) ir žurnalas „Mokytojas”
(1914); moterims - „Lietuvaitė” (1910-1914); vaikams -„Šaltinėlis”
(1906-1914) ir kt.
- Pradedant satyrine „Sparva”,
išleista Bitėnuose 1905 m, Lietuvos miestuose ir Rygoje pasirodė
humoristiniai laikraštėliai „Juokdarys” (1906-1907), „Ežys”
(1907-1908), „Botagas” (1914-1915) ir kt. Gausiai buvo spausdinami
lietuviški kalendoriai, almanachai, vienkartiniai leidiniai. Šiuo
laikotarpiu krašte labai išaugo lenkiškų,
rusiškų, žydiškų, baltarusiškų laikraščių ir žurnalų
skaičius. Lietuvą pasiekdavo lietuviški laikraščiai ir žurnalai,
leidžiami Mažojoje Lietuvoje, JAV ir D. Britanijoje.
- Bibliografų duomenimis, 1905-1917 m.
ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie
iš jų buvo trumpaamžiai, kiti išsilaikė (leidžiami su
nedidelėms, pertraukomis) iki 1940 m.
Savaitraščių, dienraščių tiražai retai viršydavo 5 tūkst.
egzempliorių, žurnalų - 1 tūkstantį. Svarbiausias lietuviškos
spaudos leidimo centras iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vilnius. 1912
m. šiame mieste ėjo 23 lietuviški periodiniai leidiniai.
- Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,
didžioji dalis periodinių leidinių Lietuvoje sustojo ar buvo caro
valdžios sustabdyti. Buvo persekiojami ir lietuviški
laikraščiai, bandomi leisti pafrontės zonoje.
Pasirodęs Rygoje lietuviškas laikraštis „Mūsų amžius”
(1915) dėl cenzūros represijų du kartus keitė pavadinimą („Naujas
amžius”, „Naujas mūsų amžius”), bet vis tiek buvo
sustabdytas.
- Užėmę didelę Lietuvos dalį,
kaizeriniai okupantai Tilžėje, Kaune, Bialystoke leido „Dabartį”
(1915-1918) - faktiškai vienintelį lietuvišką laikraštį karo
metais. Okupantų administracija leido žinybinius biuletenius
lietuvių ir vokiečių kalbomis. Frontui slenkant
į rytus, sustojo ir paskutiniai lietuviški laikraščiai Vilniuje.
- Atėję vokiečiai leido lietuviškai,
lenkiškai ir vokiškai „Paliepimų lapą” (1915-1916). Karo
metais Lietuvoje būta nemažai bandymų pusiau legaliai ir nelegaliai
leisti lietuvišką spaudą, tačiau ilgiau išsilaikė tiktai
įvairių krypčių rankraštiniai ir hektografuoti laikraštėliai
provincijoje. 1915 m. Kaune pavyko kurį laiką leisti atgaivinta
prieškarinę moksleivių „Ateitį”.
- Būta nemažai bandymų leisti
laikraščius evakuacijoje - Rusijos miestuose, kur susitelkė
lietuviai pabėgėliai, pradėjo veikti persikėlusios mokyklos.
Dažniausiai tai buvo įvairių srovių moksleivių laikraštėliai.
Karo metais čia kūrėsi ir nauji lietuviški laikraščiai,
žurnalai, buvo leidžiami almanachai, vienkartiniai leidiniai.
- Būsimieji tautininkai Centrinio
komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti vardu Petrograde, Voroneže
leido savaitraštį „Lietuvių balsą” (1915-1918), krikščionys
demokratai - „Vadą” (1916-1918).
Tuose pačiuose miestuose ėjo ankstesnis „Ateities” pakaitalas
„Ateities spinduliai” (1916 -1919).
- Liaudininkai ir dešinieji
socialdemokratai telkėsi apie Petrograde, vėliau Maskvoje leistą
liberalų savaitraštį „Naujoji Lietuva” (1915-1918). Tenai pat
nereguliariai išeidavo ir „Santara” (1917-1918), ieškojusi
nuosaikaus demokratinio vidurio tarp kairiųjų ir
dešiniųjų srovių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje formavosi ir
lietuvių karių spauda. Rygoje, po to Petrograde ėjo rusų 12
armijos Lietuvių karininkų sąjungos liberalusis savaitraštis „Laisvas
žodis” (1917-1918). Jį uždarę, bolševikai vėliau bandė leisti
savo „Kareivį socialistą” (1918). Be to, išėjo keletas
numerių „Santaros” priedo „Laisvės karininkas”.
- Ten, Rusijos miestuose, pasirodė Ir
lietuviški komunistų laikraščiai: „Tiesa” Petrograde (1917),
„Lietuvos reikalų komisariato žinios” (1918), „Komunistas”
(1918) Voroneže ir kt. Bolševikams įsigalint rytinėje ir
šiaurinėje Lietuvos dalyje, šie laikraščiai kėlėsi į Vilnių.
Kūrėsi nauji komunistų laikraščiai, leidžiami lietuviškai,
lenkiškai, rusiškai, žydiškai ir baltarusiškai.
-
- 1917 m. antroje pusėje Lietuvoje atgijo
judėjimas už nepriklausomos Lietuvos atgimimą Pirmojo pasaulinio
karo griuvėsiuose. Vienas po kito vėl pradėjo eiti įvairių
srovių lietuviški laikraščiai ir žurnalai, nors vokiečių
karinė administracija labai nenoriai leisdavo juos organizuoti.
- Pirmasis Vilniuje 1917.09.06 pasirodė
tautininkų „Lietuvos aidas”, leidžiamas A. Smetonos,
redaguojamas P. Kilmo. Laikraštis ėjo tris kartus per savaitę iki
1919.01.01. Jo puslapiuose 1918 m. vasario mėn. nelegaliai paskelbtas
Lietuvos nepriklausomybės aktas. Greta politikos, „Lietuvos aidas”
daug dėmesio skyrė kultūros reikalams,
leido specialų mėnesinį iliustruotai priedą „Liuosoji valanda”.
Ekonomikos reikalams buvo skirtas priedas „Mūsų ūkis”.
Vokiečių cenzūros reikalavimu iki 1918 m. rudens teko leisti
vokišką konspektinį laikraščio variantą „Litauisches Echo”.
Šios naštos neišvengė ir kiti tuometiniai lietuviški
laikraščiai.
- Katalikai ir jiems prijaučiantys
Vilniuje leido „Tėvynės sargą” (1917-1918). Jį parėmė
atgaivintas katalikiško jaunimo laikraštis „Pavasaris” (1918).
Lietuvos krikščionių demokratų partija tris kartus per savaitę
leido „Laisvąją Lietuvą” (1918-1919). Dešiniųjų
socialdemokratų savaitraštis „Darbo balsas” (1917-1918) bandė
ginti tautinio socializmo idėją, nacionalinę savivaldą. Vilniuje
pasirodė „Ūkininkas” (1918) - mėnesinis ūkio ir kooperacijos
laikraštis, tų pačių metų gale trumpam buvo atgaivintas „Lietuvos
ūkininkas”, taip pat pasirodė pirmasis numeris „Laikinosios
vyriausybės žinių”, vėliau persikėlusių į Kauną kartu su ten
išvykusia Lietuvos vyriausybe.
- 1918 m. pabaigoje iš Voronežo į
Vilnių atsikėlė „Komunistas”, Lietuvos ir Baltarusijos KP CK
organas, su pertraukomis ėjęs čia iki 1920 m. vasaros. Šis
dienraštis bolševikų buvo leidžiamas lietuvių, lenkų, rusų ir
žydų kalbomis su skirtinga medžiaga, o vėliau ir su skirtingais
pavadinimais. Neilgai išsilaikė 1918 m. pabaigoje
pasirodęs eserų laikraštis „Kovos vėliava”. Bolševikams
įsitvirtinant Vilniuje, 1919 m. pradžioje porą mėnesių buvo
leidžiamas žurnalas „Švietimo reikalai”. Kovo mėnesį iš
Maskvos persikėlė „Tiesa”, tačiau lenkų įsiveržimas šio
laikraščio leidimą greitai nutraukė. Vilniuje tais metais išėjo
ir daugiau trumpaamžių komunistinių lietuviškų, rusiškų,
lenkiškų, žydiškų laikraštėlių, vienkartinių leidinių.
- Lenkų legionieriams įsiveržus į
Vilnių, bolševikų laikraščių redakcijos kėlėsi atgal į
Rusiją. Lietuvių teisėms ginti visuotinis lietuvių susirinkimas
išrinko Laikinąjį komitetą. Grupė šio komiteto narių 1919-1920
m. su pertraukomis leido dienraštį „Nepriklausomoji
Lietuva”. 1920 m. vasarą jį pakeitė „Vilniaus aidas”, o šį
- „Vilnius” (1920-1921) ir „Vilnietis” (1921-1922), „Rytų
Lietuva” (1922-1923) ir t. t. Lenkų administracijai įsitvirtinus
užgrobtame mieste, prasidėjo Vilniaus ir Vilniaus krašto
lietuviškos spaudos
kryžiaus keliai. Persekiojami, baudžiami ir uždaromi lenkų
cenzūros, lietuviški laikraščiai dažnai kaitaliojo pavadinimus,
atsirasdavo naujų neilgaamžių žurnalų ir laikraščių,
vienkartinių leidinių. 1920 m. Vilniuje išėjo daugiau kaip 50
įvairių krypčių lietuviškų laikraščių.
1926 m. jų buvo išlikę tiktai septyni. Šis slogus lietuvių
periodinės spaudos istorijos laikotarpis atsispindi negausioje to
meto Vilniaus lietuvių spaudoje, taip pat M. Biržiškos (B. Sėmio)
knygoje „Vilniaus Golgota” (1930), V. Steponaičio studijoje „Vilniaus
lietuvių spauda” (1931) ir kt. šaltiniuose.
- 1919 m. lietuvių periodikos leidimo
centras persikėlė į Kauną. Čia ėjo vyriausybių oficiozai -
dienraščiai „Lietuva” (1919-1928) ir po 1926 m. perversmo
atgaivintas prieškarinis „Lietuvos aidas” (1928-1940), į
vyriausybių politiką orientuoti kariniai ir sukarintų organizacijų
leidiniai: „Karys” (1919-1940), „Kardas” (1925-1940), „Policija”
(1924-1940), Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas” (1920-1940)
ir kt. Kaune ir kitose vietose buvo atgaivinami kai kurie ankstesni ir
kuriami nauji laikraščiai bei žurnalai, neretai bandę tęsti
prieškarines tradicijas. Dalis senųjų partijų ir grupuočių
atgaivino ankstesnius savo leidinius, išsaugodamos jų pavadinimus.
Tačiau nauji dideli politiniai, socialiniai ir visuomeniniai
pakitimai krašto gyvenime vedė į dar didesnę lietuvių periodikos
diferenciaciją.
Toms partijoms, kurių nerėmė valstybės iždas, buvo sunku
išlaikyti nedideliu tiražu išeinančius leidinius. Vienas po kito
kūrėsi privatūs, komerciniai laikraščiai ir laikraštėliai,
neretai sustodavę po pirmųjų numerių išleidimo. Gelbėdamiesi nuo
cenzūros, seni ir nauji leidiniai dažnai kaitaliojo pavadinimus,
skelbėsi esą nepartiniai, nepriklausomi ir t. t. Atsirado
šarlatanų, spaudos piratų, kurie, surinkę prenumeratorių pinigus,
pasislėpdavo, išleidę vieną laikraščio numerį ar net visai jo
neišleidę.
- Laikraščiuose atsispindėjo
įnirtingos politinės kovos dėl valdžios, iš ankstesnių laikų
nepriklausomos Lietuvos gyvenimą pasiekusi smarki „pirmeivių” ir
„atžagareivių” kova. Nemažiau skaudi rykštė spaudai buvo ir
cenzūra, žymiai sustiprėjusi po 1926 m. perversmo.
- Didžiulį visuomenės kiršinimo darbą
varė dažniausiai už Maskvos pinigus užsienyje ir Lietuvoje
leidžiama pogrindinė komunistų spauda, dar labiau provokavusi
tarpusavio rietenas krašte. Nelengvai klostėsi santykiai ir su
kitais agresyviais kaimynais - Lenkija
bei Vokietijai. Tų šalių spaudoje buvo varoma propaganda prieš
Lietuvą.
- Iki 1927 m. rudens Kauno miesto ir
apskrities viršininko įstaigoje buvo užregistruoti 284 periodiniai
leidiniai (vienkartinių spaudinių ir almanachų registruoti
nereikėjo). Daug iš tų registruotų laikraščių visai
nepasirodė, kiti buvo trumpaamžiai. Neoficialiais duomenimis, iš
1926 m. Lietuvoje leistų 110 laikraščių bei žurnalų trys
ketvirtadaliai išėjo Kaune. Lietuvių kalba ėjo 3 dienraščiai, 2
triskartsavaitiniai, 25 savaitiniai, 10 dvisavaitinių, 25
mėnesiniai, 4 dvimėnesiniai ir 19 neperiodinių leidinių.
Oficialiais duomenimis, 1929 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto)
išėjo 165 laikraščiai ir žurnalai, įskaitant ir tęstinius
mokslinius, statistinius leidinius, įvairius biuletenius. Jie buvo
leidžiami taip pat ir kitomis kalbomis (greta 136 lietuviškų,
vokiečių k. -13; lenkų - 6; rusų - 3; žydų - 6; esperanto - 1).
- 1930 m. padaugėjus lietuviškų
laikraščių, bendras periodinių leidinių skaičius išaugo iki
172. Tais metais sustojo 17 ankstesnių ir pasirodė 20 naujų
laikraščių bei žurnalų, tačiau kai kurie iš jų neišsilaikė
nė metų.
- Neturėdami užsienio korespondentų,
laikraščiai silpnai ir pavėluotai pateikdavo pasaulio naujienas.
1920 m. vietoje Kaune ir užsienyje nereguliariai veikusių spaudos
biurų įsikūrė „Elta” - Lietuvos telegramų agentūra, tačiau
ji dar ilgokai nepajėgė užpildyti vidaus ir užsienio informacijos
pateikimo spragų.
- Mažus tuometinių laikraščių
tiražus, prastą apipavidalinimą ir menką spaudos kokybę
didžiąja dalimi sąlygojo ir finansinės priežastys. Lietuvių
spauda vis dar buvo labai brangi.
- Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje
gilėjanti ekonominė krizė, sudėtingi tarptautiniai santykiai
atėjus į valdžią Hitleriui kaimyninėje Vokietijoje, didėjanti
idėjinė ir politinė diferenciacija Lietuvoje dar labiau
sukomplikavo spaudos leidimą. Nepaisant to, bendras spaudos lygis
apipavidalinimo, kalbos kultūros atžvilgiu pamažu kilo, nors
leidinių skaičius sumažėjo. Labai sustiprėjo poligrafinė bazė.
Didelė tarpusavio periodinių leidinių konkurencija dėl
prenumeratorių vertė redaktorius ir žurnalistus ieškoti naujų,
moderniškesnių ir operatyvesnių informacijos pateikimo formų ir
šaltinių. Tačiau
nuolatinius ir specialius korespondentus ilgesniam laikui į užsienį
galėjo siųsti tik valdžios remiami leidiniai ir vienas kitas
stambesnių opozicinių partijų laikraštis.
- Buvo susirūpinta, nors ir
nesistemingai, spaudos bendradarbių kvalifikacijos kėlimu.
- Dar 1922 m, Kaune, „Eltos”
surengtuose reporterių kursuose, prasidėjęs jaunųjų žurnalistų
mokymas vėliau buvo tęsiamas „Trimito”, „Pavasario”
žurnalų ir kt. korespondentų ir reporterių kursuose, seminaruose.
- 1933 m. Kaune buvo organizuoti
neakivaizdiniai „Žurnalistikos kursai namie”, sutelkę geriausias
įvairių idėjinių srovių, didelę patirtį turinčių
žurnalistų, redaktorių jėgas, išleista 12 paskaitų -
sąsiuvinių, klausytojams siuntinėjama serija instrukcinių
užduočių „Laikraštininko darbai” su metodiniais nurodymais.
- Bandyta rūpintis ir žurnalistų
parengimu aukštojoje mokykloje. 1925 m. rudens semestrą Kauno
universitete Teologijos-filosofijos f. žurnalistikos paskaitas
skaitė prof. J. Eretas ir A. Maliauskis. Tame pačiame fakultete
1935-1938 m. žurnalistikos paskaitų ciklą nereguliariai skaitė J.
Keliuotis. Tačiau žurnalistikos katedra Kauno universitete veikė
tik 1941-1943 m., jau hitlerininkams okupavus Lietuvą.
- Svarbų vaidmenį lietuvių periodinės
spaudos istorijoje suvaidino Lietuvos žurnalistų sąjunga
(1929-1940), sujungusi įvairių krypčių spaudos darbuotojus
profesionalus. 1937 m. pabaigoje Lietuvoje išėjo 157 periodiniai
leidiniai, iš jų - 19 dienraščių, 38 savaitraščiai ir 100
mėnesinių bei kitokių laikraščių.
- Šiuo laikotarpiu leidinių skaičiumi
ir tiražais pirmavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir
jai artimų katalikiškų draugijų, organizacijų, kitų struktūrų
spauda. 1919 m. pavasarį iš triskartsavaitinio „Tiesos kardo”
išaugo šios partijos dienraštis „Laisvė” (1919-1923). Jį
pakeitė labiau politizuotas dienraštis „Rytas” (1923-1936),
o šį tautininkų vyriausybei uždarius - „XX amžius”
(1936-1940).
Gausūs buvo katalikų savaitraščiai: „Ūkininkas” (1918-1940),
atgaivintoji „Vienybė” (1918-1933) ir „Tėvynės sargas”
(1920-1926), „Darbininkas” (1919 - 1924), „Mūsų laikraštis”
(1928-1940) ir kt. Marijampolėje ėjo atgaivintas „Šaltinis”
(1926-1940) su priedu vaikams „Šaltinėliu”, Telšiuose - „Žemaičių
prietelius” (1925-1940) ir kt.
- Katalikai gausiai leido įvairaus
profilio žurnalus. Vieni pirmųjų buvo atgaivinta moksleivių „Ateitis”
(1917-1940) ir Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos organas „Lietuvos
mokykla” (1918-1940) su priedu „Mūsų kalba” (1925-1926).
Atgaivintoji „Draugija” ėjo su pertraukomis (1919-1923;
1937-1940). Jėzuitai leido „Žvaigždę” (1920-1940),
pranciškonai - „Šv. Pranciškaus varpelį” (1923-1934)
Kretingoje ir Kaune. 1919 m. Šv. Kazimiero draugija įkūrė
konfesinį žurnalą „Ganytojas”, vėliau tapusį neoficialiu
trijų vyskupijų organu „Tiesos kelias” (1925-1940). 1919 m.
atgaivintas
„Pavasaris” vėliau ėjo kaip dvisavaitinis žurnalas (1923-1940).
Su pertraukomis ėjo blaivybei skirta „Sargyba” (1924-1934;
1937-1939).
- Vienas po kito kūrėsi katalikiški
žurnalai „Moteris” (1920-1924), „Naujoji vaidilutė”
(1921-1940), „Židinys” (1924-1940), „Jaunimo vadas”
(1923-1940) ir kt., taip pat gausūs jaunimo, moksleivių, vaikų
žurnaliukai ir laikraštėliai Kaune ir periferijoje.
Trečiajame dešimtmetyje pasirodė katalikiškos orientacijos gamtos,
filosofijos, teologijos mokslų žurnalai „Kosmos”, „Logos”,
„Soter”.
Iš almanacho tipo leidinio „Romuva” (1921-1922) vėliau kilo „Naujosios
romuvos” (1931-1940) - moderniosios katalikybės savaitinio žurnalo
idėja.
- Gausi buvo katalikų, protestantų ir
kitų konfesijų spauda provincijoje, skirta atskirų vietų
parapijiečiams ir kitoms religinėms bendrijoms.
- Katalikų spaudos darbą organizavo ir
koordinavo Katalikų veikimo centras - KVC, jungęs daugiau kaip
dvidešimt katalikiškos orientacijos pasaulietinių sąjungų ir
draugijų (1919-1940). KVC turėjo ir savo informacijos agentūrą,
įkurtą 1921 m.
- Ne iš karto, tačiau atkakliai ir
kryptingai užėmė pozicijas tautininkų orientacijos spauda, po 1926
m. perversmo tapusi dominuojančia, finansuojama vyriausybės. Tautos
pažangos partija dar karo metais Voroneže pradėjo leisti „Lietuvių
baisą”. Rėmęs šią partiją, pirmasis valstybės prezidentas A.
Smetona organizavo laikraštį „Tauta” (1919-1920). Netekęs
prezidento posto, A. Smetona vėliau pats redagavo triskartsavaitinį
laikraštį „Lietuvos balsas” (1921-1923). Keturis kartus keitęs
pavadinimą, šis leidinys sustojo ėjęs jau kaip „Krašto balsas”.
1923 m. atgaivintas žurnalas „Vairas” iki
sustojimo (1924) taip pat keletą kartų keitė pavadinimus („Skeveldrų
rinkinys”, „Irklas”, „Tautos vairas”).
- 1924 m. iš Tautos pažangos partijos ir
kt. tautinės pakraipos organizacijų susikūrė Lietuvių tautininkų
sąjunga (LTS), opozicinė tuometinei Lietuvos vyriausybei. Ji
orientavosi į itališkąjį fašizmą, nenorėjo pripažinti
centrinio bažnyčios vaidmens valstybėje, aiškiai prijautė
diktatūrai. Ši sąjunga leido savaitraštį „Lietuvis” (1924-
1928), kuris po 1926 m. perversmo tapo dienraščiu, o 1928 m.
pradžioje įsiliejo į atgaivintą tautininkų oficiozą „Lietuvos
aidas” (1928-1940).
- Tautininkų ideologija vadovavosi
laikraščiai „Tautininkų balsas” (1928), „Akis” (1931-1932),
taip pat didelė dalis provincijos laikraščių, konkuravusių ten su
gausiais katalikų srovės, taip pat liberaliais ir demokratiniais
laikraščiais. Apskričių spauda dažniausiai buvo marga
pavadinimais ir neilgaamžė. Tai galima pasakyti ne tik
apie tautininkų srovės laikraščius. Svarbiausi tautininkų
žurnalai buvo vėl atgijęs „Vairas” (1929-1940), „Jaunoji
Lietuva” (1923-1930; 1935-1940), „Jaunoji karta” (1928-1940),
„Akademikas” (1933-1939).
- Į LTS orientavosi Klaipėdoje ėjęs
laikraštis „Lietuvos keleivis” (1924-1939) su gausiais priedais,
„Skautų aidas” (1923-1940), „Ūkininko patarėjas”
(1925-1940), „Mūsų rytojus” (1927-1936), A. Bružo redaguojamas,
pasiekęs rekordinį 100 tūkstančių tiražą, „Vakarai”
(1936-1939), „Darbas” (1936-1940) ir kt., žurnalai „Šviesos
keliai” (1930-1936), „Tautos mokykla” (1933-1940) ir kt.
Ekstremistinės voldemarininkų grupės laikraštis buvo „Tautos
kelias” (1928-1930), o šiems susiformavus į Lietuvos aktyvistų
sąjungą - laikraščiai „Žygis” ir „Bendras žygis”
(1938-1939).
- Liberalioji ir demokratinė spauda po
1926 m. perversmo buvusi opozicijoje, nebuvo vienalytė, dažnai
įvairiais klausimais aštriai polemizavo tarpusavyje. Tai buvo
natūralus ir daugeliu atvejų pozityvus visos lietuvių periodikos ir
žurnalistikos raidos procesas.
- Lietuvos valstiečių liaudininkų
sąjungos svarbiausi leidiniai buvo atgiję laikraščiai „Lietuvos
ūkininkas” (1920-1940) ir „Lietuvos žinios” (1922-1940),
žurnalai „Varpas” (1920-1940), ėjęs su pertraukomis, „Jaunimas”
(1925-1936), „Moksleivių varpai” (1925-1940), „Moksleivis”
(1935-1936) ir kt. Šiai srovei buvo artimi ir laisvamanių „Šiaulių
naujienos” (1923-1928), „Žemaitis” (1925-1933), „Diena”
(1929-1939), „Laisvoji mintis” (1933-1941), dienraščiai „Dienos
naujienos” (1931-1933), „ABC” (1933-1934), žurnalai „Mūsų
dienos” (1927-1928), „Jaunųjų pasaulis” (1930-1934), „Liaudies
varpas” (1933-1934) ir kt.
- Socialdemokratų srovei atstovavo
savaitraščiai „Socialdemokratas” (1919-1933), „Mūsų kelias”
(1933-1934) ir kt., žurnalai „Žiežirba” (1922-1926), „Naujoji
gadynė” (1926-1927), „Darbo visuomenė” (1934-1936), „Mintis”
(1939-1940) ir kt. Nuo 1910 m.
su pertraukomis leistas moksleivių žurnalas „Aušrinė”
1925-1933 m. buvo svarbiausiais eserų leidinys.
- Antifašistinės tendencijos įvairiais
laikotarpiais bene ryškiausios buvo skirtingų srovių leidžiamuose
žurnaluose „Mokykla ir gyvenimas” (1920-1941), „Kultūra”
(1923-1941), „Trečias frontas” (1930-1931), „Mokykla ir
visuomenė” (1933-1936), „Mūsų jaunimas” (1936-1940) ir kt.,
laikraštyje „Literatūra” (1936) ir kt.
- Gausūs, bet nestabilūs buvo šio
laikotarpio literatūros ir meno leidiniai. Iš apie keturių
dešimčių šio tipo žurnalų bei laikraščių vos keletas
išsilaikė ilgiau kaip trejus metus, ir tai leidžiami su
pertraukomis: „Keturi vėjai” (1924-1928), „7 meno dienos”
(1927-1936), „Muzikos barai” (1931-1940) ir „Literatūros
naujienos” (1934-1938). Reikšmingi, nors ir mažais tiražais
leisti buvo žurnalai „Skaitymai” (1920-1923), „Muzikos menas”
(1924-1925), „Pradai ir žygiai” (1926-1927), „Meno kultūra”
(1928, 1930), „Gaisai” (1930-1931), „Kinas” (1934-1935), „Teatras”
(1937-1938), „Dienovidis” (1938-1940) ir kt. Išėjo keliolika
literatūros ir meno almanachų, vienkartinių leidinių, tačiau
pastangos kai kuriuos iš jų paversti periodiniais nedavė vaisių.
- Nemažai specializuotų laikraščių ir
žurnalų leido įvairios profesinės draugijos ir bendrijos. Tai „Talka”
(1919-1940), „Medicina” (1920-1944), „Teisė” (1922-1940), „Lietuvos
ūkis” (1921-1928), „Veterinarija ir zootechnija” (1924-1940),
„Žemės ūkis” (1925-1940), „Žemėtvarka ir melioracija”
(1926-1940), „Technika ir ūkis” (1929-1940), „Mūsų girios”
(1929-1940), „Lietuvos ūkis ir rinka” (1930-1932), „Tautos
ūkis” (1930-1940), „Fiziškas auklėjimas” (1931-1940), „Gimtoji
kalba” (1933-1941), „Gimtasis kraštas” (1934-1943), „Ekonomika”
(1935-1940), „Gamta” (1936-1940) ir kt.
- Iš V. Biržiškos redaguoto
bibliografinio žurnalo „Knygos” (1922-1926) vėliau išaugo „Bibliografijos
žinios” (1928-1943), kuriose buvo registruojama Lietuvos ir
užsienio lietuvių periodika, svarbesni straipsniai. Šiame žurnale
paskelbtą V. Biržiškos studiją
„Iš mūsų laikraščių praeities”, greta jo išleistos „Lietuvių
bibliografijos” (1924-1939, 4 d.) ir dviejų dalių rodyklės „Lietuviški
slapyvardžiai ir slapyraidės” (1943), gausių straipsnių
Lietuviškoje enciklopedijoje apie atskirus leidinius ir jų
redaktorius, galime laikyti lemingų lietuvių periodinės spaudos
istorijos tyrinėjimų pradžia.
- Savo periodinius leidinius -
laikraštėlius ir žurnaliukus - Kaune ir periferijoje ilgesnį ar
trumpesnį laiką leido studentai, moksleiviai, sportininkai, žvejai
ir medžiotojai, aviatoriai, automobilistai, jūrininkai, ugniagesiai,
filatelistai ir kt. bendrijos, smulkesnės draugijos, organizacijos.
- Gausi pavadinimais, tačiau neilgaamžė
buvo satyrinė ir humoristinė spauda, neretai apsiribojusi
vienkartiniais menkaverčiais leidiniais balandžio 1 d. proga.
Ryškesni buvo liberalūs žurnaliukai „Spaktyva” (1924-1934), „Aitvaras”
(1927-1928), „Vapsva” (1929-1932), „Yla” (1931-1933) ir
ryškesnį pėdsaką palikęs laikraštis „Kuntaplis” (1933-1940).
- 1919-1940 m. tęstinius visuomenės,
istorijos, pedagogikos, literatūros, gamtos ir technikos mokslų
leidinius - darbus ir tyrinėjimus - leido Kauno universitetas ir kai
kurios kitos aukštosios mokyklos.
- Trečiojo dešimtmečio pabaigoje
Lietuvoje pradėjo plisti komercinė, sensacinė ir bulvarinė spauda,
orientuota į žemesnio kultūrinio lygio skaitytoją, miesčioniją.
Tokie buvo savaitraščiai „Momentas” (1928-1940), ne kartą
kaitaliojęs pavadinimus, „Sekmadienis” (1928-1940), „Tempo”
(1930-1933), „Lapas” (1932-1934), iliustruotas pasaulis” (1934)
ir kt., dienraščiai „10 centų” (1933-1940), „Laikas”
(1938-1940) ir kt., žurnalas „Aistros” (1931-1934) ir keliolika
kitų primityvių leidinėlių.
- Lietuvoje ėjo laikraščiai lenkų,
rusų, žydų, vokiečių ir kt. kalbomis. Daugiausia jų leido
žydai. Tai buvo įvairių srovių dienraščiai „Jdiše štime”
(1918-1940), „Foiksbiat” (1929-1940) ir kt., savaitraščiai „Najes”
(1921-1940), Jdišes Lebn” (1921-1940),
„Najer veg” (1931-1940), lietuviškai leidžiama Lietuvos
kariuomenės žydų savanorių draugijos „Apžvalga” (1935-1940)
ir kt., literatūrinis žurnalas „Nevivot” (1926-1940).
- Neišsamiais duomenimis, 1918-1940 m.
nepriklausomoje Lietuvoje ėjo daugiau kaip 2000 periodinių
leidinių. Vienkartinis 1939 m. leistų laikraščių ir žurnalų
tiražas buvo 850 tūkst. egzempliorių.
- Nemažas skaičius lietuviškų
laikraščių, žurnalų ir vienkartinių leidinių išėjo Vilniaus
krašte (1938 - 30), laikraščių ir žurnalų Klaipėdos krašte
(1938 - 15) ir užsienyje - JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje,
D. Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Sovietų sąjungoje.