Palangos Spektaklis

 

Devynioliktojo amžiaus pabaigoj, didesniuose Ru­sijos ar Latvijos miestuose valdžia leisdavo ruošti lietuviškus spektaklius. Tačiau Lietuvoj tokie vaka­rai buvo griežtai draudžiami, nes per juos buvo ke­liama lietuvių tautinė sąmonė, šviečiama liaudis. To meto veikėjams tačiau labai rūpėjo, kad tik kur nors, kaip nors, ką nors suvaidinus. Vaidinama, žinoma, buvo slaptai, pasinaudojant kurio nors ūki­ninko erdvesniu kluonu ar daržine. Būdingus to laiko susipratusios inteligentijos troškimus gana vykusiai išreiškia G. Petkevičaite:

„Ne sykį su Povilu Višinskiu kalbėjomės, kad toks spek­taklis—Rygoj, Mintaujoj ar Liepojuj—tėra vien rygiečiams, mintaujiečiams ar liepojiečiams ir kai kuriems mū­siškiams inteligentams, kurie tyčia važiuoja viešoje vietoje išgirsti savo prigimtą žodį ir juo pasidžiaugti. Koks būtų tačiau tautiškos sąmonės pastūmėjimas pirmyn, jei pasi­sektų tokį spektaklį suruošti Lietuvoje! Bet kaip? kokiu būdu? Juk valdžia ir už tokį sumanymą baustų.“

                       "Iš Mūsų Vargų ir  Kovų."

 

„O publikos debesų debesiai! Pranešama mums, kad ir bilietų daugiau išparduota, ne kaip esama vietų. Pro ply­šelius uždangoje pastebime, kad ir stovimose vietose žmo­nių, kaip silkių bačkoje, o prie durų dar, nelyginant uodai čiulkinį grūda, šmekštelėja čia šviesūs žemaičių skepe­tukai, čia tamsios vyrų kepurės, kuriems įsiveržti į vidų jau nebeleidžia. Ir tokių dar minia! Tie glaustosi prie sienų, sergsti kiekvieną durų prasivėrimą, prašydami:

—Leiskite nors pro sienos plyšelį pažiūrėti, paklausyti, kad nors žodelį išgirstumėm!

        Buvo juk jau ir tokių sodiečių, kurie kelias dienas anks­čiau buvo atvažiavę tyčia paskutinės repeticijos pažiūrėti ir pirmose eilėse sau bilietą nusipirkti, o paskum namo parvažiavus visa matyta gražiai nupasakoti saviškiams.

 

Tokios minios akivaizdoje ir mes pajutome, koks didelis darbas mūsų apsiimta dirbti. Karščiuodamies dabar ruo­šėmės, vieną mintį galvodami, vienu jausmu ir troškimu degdami, kad tas drąsus mūsų užsimojimas, tik tinkamai būtų atliktas... Dvasia mūsų pakilusi. Nors krūtinėje nerimas ir ugnis, bet nepaprastai rimtai ir ramiai atlieka­mas paskutinis ruošiamasis darbas. <...>

Vaidinimas prasidėjo didelėmis mūsų artistams kelia­momis ovacijomis. Vos tik uždanga pakilo, ir delnų plo­jimais ir šauksmais bravo —negalėjai nei apsiklausyti...

Sunku į kiekvieną sielą įlįsti, sunku yra nujausti, ką kiekvienas iš mūsų tą kilnią valandą pergyveno, žinau tik, kad stovėdama už kulisų rijau ašaras, slėpdamasi nuo ki­tų. . .

Jutome, kad tas vakaras suteikė mums didelį laimėji­mą. Laiminome mes jį, užmiršę visus mažus vargelius, dėl jo pakeltus. Tiesa, nebuvo nė ko atsiminti... . . jie išrodė visai menki, kaip kokia pergyventa valanda.

Vaidinimas pasibaigė ilgu triukšmingu plojimu. Gėlės pylėsi į sceną.   Sodiečiai, pakilę iš vietų, plojo.   Ponybė, matyt, užsikrėtusi bendru nusiteikimu, nesidavė  pralen­kiama.

—Bravo! Bravo! Puiku!—šaukė visa salė, kaip vienas žmogus“.

 

Publika buvo tokia skaitlinga, kad net nesutilpo į grapo Tiškevičiaus pašiūrę-"salę." Petkevičaitė vai­dinimui režisieriavo. Spektaklis pavyko ne tik mo­raliniai, bet ir materialiniai: davė apie 200 rublių pelno, nors jis buvo rengiamas ne pelnui, bet lie­tuvių tautinės sąmonės pakėlimui.

.................(ieškokite tęsinio)