Nenuostabu, kad į lietuvių tautinį judėjimą Stanislava įsijungė labai anksti – vos baigusi gimnaziją. Ji platino slaptą lietuvišką spaudą, knygas. Jų namuose vis dažniau susiburdavo lietuvių studentų, patriotiškai nusiteikusių vyresniųjų klasių gimnazistų.

.................

Scenos meną Stanislava Jakševičiūtė studijavo Rygoje, Petrapilyje. O artistės karjerą pradėjo gimtuosiuose Šiau­liuose. Rusų trupėje, nes lietuviškos dar nebuvo.

Moteriai ryžtis vaidinti teatre buvo neįprasta. Tuo labiau bajoraitei. Tačiau namiškiai tam nesipriešino. Dar dau­giau. „Mano motina pati buvo artistė,— prisimena Sta­nislava Venclauskienė.— Ji man leido baigti dramos kur­sus ir džiaugėsi mano pasisekimu. Tai man buvo nau­dinga ir lietuviškoje veikloje."

1899-ieji—pirmojo viešo lietuviško spektaklio metai. Rugpjūčio 20-ąją Palangoje buvo suvaidinta Keturakio komedija „Amerika pirtyje". Tokiam žingsniui paskatino studentas Povilas Višinskis.

„Atvykęs Višinskis kvietė mane suruošti spektaklį. Su­tikau,— pasakoja Stanislava Venclauskienė,— nors darbas buvo ir pavojingas. Iš Ušnėnų vykome į daugelį apylinkinių vietų, bet niekas nedrįso prisidėti. Kiti bijojo net į namus įsileisti, nors vyskupas M. Paliulionis buvo raginęs palaikyti Višinskį ir mane. Mums jau benusimenant, atėjo žinia iš kun. J. Tumo, kuris kvietė į Pa­langą ir pažadėjo savo paramą. Gyvenome pas Bitę-Petkevičaitę, apie dvi savaites ruošėmės spektakliui. Bet vargom ne veltui..."

„Palangoje tuo metu dar nebuvo jokio „Kurhauzo". Spektaklis vyko pajūrio barake. Žmonių buvo tiek daug, kad jokiu būdu negalėjo visų patenkinti..."

Spektaklio rengėjai nė nelaukė tokio pasisekimo. Nors tai buvo pirmas lietuviškas vaidinimas, daugybė norin­čių jį pamatyti liko už durų. Buvo visko. Štai „atėjo vienas žemaitis, apsirengęs kaimietiška miline — pilka kaip avies vilna — ir paklausė: „Ar čia žemaičių vystavs? Ir aš noriu čia įeiti"... Žinoma, jam buvo duotas bilie­tas. Tai buvo ūkininkas nuo Ilakių." Pasitaikė ir inci­dentų: „Vietos policmeisteris civiliais rūbais norėjo įeiti vaidiniman. Tačiau prie durų stovėjęs studentas P. Avižo­nis jo neįleido, reikalavo bilieto. Kilo skandalas ir ko tik spektaklio jis neuždarė."

Tą nepakartojamą reginį nesunku pajusti ir iš to, kaip pirmąjį lietuvišką vakarą aprašė tuometinė spauda. O ir kaipgi kitaip. Nors ir policija trukdė, ir daugumas palangiškių blogai pranašavo, pasisekimas buvo puikiau­sias. Visi bilietai — išpirkti. Prisirinko pilnas teatras, o šito Palangoje, ypač kai ruošdavo spektaklius kitatau­čiai, nėra buvę. Suplaukė čia įvairiausi luomai:  kuni­gaikščiai Oginskis, Radvila, grafai Tiškevičiai, visa diduo­menė, kuri dar nebuvo išvažiavusi iš Palangos. Prisi­minkime: Palanga XIX a. pabaigoje buvo nedidukas mies­telis, priklausęs Kuršo gubernijai, kurioje negaliojo spau­dos ir kultūrinės veiklos draudimas. Čia pas grafą Tiš­kevičių praleisti vasaros suvažiuodavo ne tik garsūs dva­rininkai, bet ir kultūros veikėjai, lietuvių inteligentija. Čia gimė ir pirmojo lietuviško vakaro sumanymas... Na, o į tą nepakartojamą reginį, sekdama aristokratiją, atėjo ir bajorija, atėjo kunigai, net davatkos, kurios prieš tai viešai dievagojos: nežiūrėsiančios „chlapskų komedijų". Bet daugiausia susirinko paprastų žmonių — ir vietinių, ir iš aplinkinių kaimų. Iš viso vakare buvo per keturis šimtus žmonių.

Surinkti nemažą būrį (aštuonetą) vaidintojų pasirodė ne taip paprasta. Tik vienas kitas jų jau buvo dalyvavęs slaptuose lietuviškuose vakaruose, tačiau patyrimą teturė­jo labai menką. Lietuvoje tuomet tik viena moteris ga­lėjo vadintis aktore profesionale. Tai buvo  Stanislava Jakševičiutė, kuriai ir teko šiek tiek pramokyti būsimus partnerius.

..................(ieškokite tęsinio)