Užkurnys Baltrus, kuris dar anksčiau rašydavos Janoniu, nes Grinevičius, ponas, baudžiavai baigiantis praminė Užkurniu, ir taip dabar jau priprata rašytis Užkurniu. Jis kiek už Vladų didelesnis ir, atrodo, kad laibesnis, tik kiek pakumpęs, mat, jau aštuoniasdešimt baigia. Bet senio būta stipraus – juk jis vienas aptvėrė kapinis akmenim. Mėgo išgert. Na, jau pasakorius, pasakorius! Sakys dieną ir naktį pasakas ir ko tolyn, to gražyn. Ir verkt norisi, ir baimė ima, ir juokas. Tik jau gink dieve nesusijuok – jau jeigu susijuoksi, tai užpyks ir toliau nieko nesakys. Nieko nepadarysi, prašyk neprašęs. Baltrus mokėjo skaityt ir rašyt. Užtai žiemos laiku Baltrus vaikščiojo po kaimus ir mokino lietuviško rašto. Susirenka vaikai, kur grinčia didesnė ir Baltrus roda raides – makina skaitit: „m-ė – mė, t-a – ta – mėta“. Taip, mokslas sunkus buvo, bet Baltrus buvo kantrus ir patį kvailiausį išmokindavo. Taip, taip – ir stiprus Baltrus buvo, ir kantrus. Dar baudžiavų gerai prisiminė. O jau pasakorius, tai aplinkui tokių nėra. O mat dar norėjo, kad ir rašto jo žmonės mokėtų. Dabar suseno, traukia liulkų ir nenori nuo pečio nulipti. Bet čia, nori nenori lipk, ir gana. Mat, vienam gali gyvena Vladus, sūnus Baltra, kitam – per priemenį – Matiejus, aukštas stambus vyras. Tai va, vienų nedėlį pabūna pas Vladų, kitų aina pas Matiejį. Taip, kad nori nenori, atsėdėjis un viena pečia nedėlį, aik un kita.

           

*    *     *

            1973 metais kaip tik pradėjau kovo mėnesį iš akmens graužt paminklą. Gera pradžia pusė darbo, kaip sako, bet vis tik akmuo, akmuo apie 4 tonas. Noriu padaryt deduką Baltrų, sėdintį, ant lazdos pasirėmusį, pasaką sekantį. Ir kirtis po kirčio, smūgis po smūgio, vakaras po vakaro, o šiandien 1973. III. 29 d. ir senelis mano jau iškaltas. Kažin kokios mergaitės rusės man įteikė pirmąsias žibuokles, aš labai sujaudintas tuo, kad mani vaikai sveikina. Už ką ir kodėl? - to aš nelaukiau, tai pirmas mano toks pavasarius, kai vaikai mani, nežinomą žmogų, pasveikina su pirmojom žibutėm. Juk aš joms  niekuo nenusipelniau, kartu ir linksma ir liūdna, liūdna ir kažko gaila.

*    *     *

 

1973 IV 14 d.

            Jau buvom susitarę dar savaitę atgal su Naviu Evaldu ir jo broliu, kad jie parūpins mašiną ir kraną nuvežt paminklą į Pyplius. O šiandien 14 balandžio, iš pat ryto sujudom, rinkom vielą, dar tą,  tai kita ką, kad ko nepamiršt, kad viskas būtų kaip reikia. Ir vis pergyvenau ar mašina atvažiuos, ar laimingai nuvešim, vis tik 4 tonos. Ir štai jau mašina atėjo, kaip ir buvo sakyta. Tuojaus pranešiu Gudonytei, kad ruoštųsi važiuot, nes jau viskas tvarkoj. Mašiną pakrovėm ir išleidom važiuot vieną, nes mes negalėjom tilpt, tuomet mes paėmėm taksi ir išmovėm į Širvintus. Važiavom aš, brolis Marijonas ir Klementina Gudonytė. Diena labai maloni, lyg pagal užsakymą, tikras pavasaris, sruvena pakelėsi vanduo, kur ne kur gėlytės žydi, negali širdis atsidžiaugti. Štai ir Širvintos, dar turėjom laiko, aplankėm Širvintų miestelį, tuojaus atriedėjo mašina su paminklu ir kranas, susėdom ir pasileidom į Pyplius. Ir štai Viesos, viskas man gerai pažįstama ir aš aiškinu Klementinai kur kas, kaip, kada, štai Šauliai, kaimas, va ir Bagaslaviškis. Kur važiuot - neaišku, ar tiesiog, ar ant Lemantaučiznos? ir pasukom ant Lemantaučiznos ir va atvažiavom ligi kriaučiaus ir stop, mašina įlindo ir turėjom išsikraut ir važiuot ant Bagaslaviškių, ir vėl ant Pyplių, na o čia kelis bent kiek geresnis, ir pagaliau - Pypliai. Stok. Dabar kibom į darbą, kad greit ir gerai padaryt, kad stipriai stovėtų. Aš su Marijonu kasėm duobi fundamentui, o Klementina nešė vandenį. Paruošę vietą, betonavom ir pagaliau statėm paminklą. Sunkiai davėsi statomas, bet pagaliau pastatėm.

            Sėdi Baltrus ant lazdos pasirėmis ir žiūri iš kapinių į kaimą, kur gimęs ir augis, kur ištisos kartos čia gimė, auga ir gyvena ir mirė, laidojosi šiuosi kapinėsi. Čia ir Baltrus pragyveno nuo 1845 m. iki 1929 m. kovo 15 d. Šiandien būtų Baltrui Užkurniui 128 metai, gal reikėjo statyt kai suėjo 100 metų, bet man tuomet ne tas rūpėjo ir būčiau šitokio darbo nesiėmis jokiu būdu, o čia lyg žaisdamas padariau.

 

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F.326.  Nurašė,  rašybą ir skyrybą pataisė Auksė Aurelė Užkurnienė

        Spausdiname tautodailininko Ipolito Užkurnio vaizdingus tarmiškus prisiminimus apie senelį daraktorių Baltrų. Ar tie prisiminimai atsispindi jam skirtame autoriaus eilėraštyje?

        Ar esate pastabūs skaitytojai?

 

1. Iš tekste minimų vietovių nustatykite tarmę, kuria savo dienoraštyje rašo tautodailininkas Ipolitas Užkurnys? 

2.  Kaip pavadinti daraktoriaus skaitymo mokymo būdą? 

3. Kaip ilgai daraktorius galėjo mokyti vaikus vienoje troboje? Kodėl nebuvo pastovios vietos lietuviškai mokyklai?

4. Ką labiausiai įsiminė iš senelio Baltraus mokymo vaikaitis?