Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

KAROLIS IR KAROLINA BAUŽIAI

Stovi knygnešiui paminklas

Jūra BAUŽYTĖ, Vilnius

Senose Kernavės kapinėse stūkso paminklas. Akmeninis, įmituojąs ąžuolo kamieną. Užrašas ant jo byloja, kad čia ilsisi knygnešys Karolis Baužys. Tą paminklą tarsi ką tik pamačiau prasidėjus Atgimimui, kai sąvoka "knygnešys" tolydžio įgavo vis didesnę prasmę.

Savo senelio matyti gyvo neteko, nes jis paliko šį pasaulį man tik kūdikiui esant. Per ilgą sovietų metų virtinę geriau buvo iš viso tylėti, kad giminėje turėjome knygnešį, kuris, rizikuodamas laisve, dažnai ir gyvybe, skleidė tarp žmonių lietuviškus elementorius, maldaknyges, kitus spaudinius. Jei štai būtų nešiojęs "Iskrą", panašius leidinius, tąsyk kita kalba galėjo būti.

Žmones, kurių dėka dar ruseno mumyse meilė savam kraštui, proseneliams ir lietuviškam žodžiui, privalėjome išbraukti iš savo atminties, istorijos. Juk sovietų laikais buvo išardyta Knygnešių sienelė prie Kauno karo muziejaus, nugriauti kiti jiems skirti paminklai. Turėjo praeiti daugiau nei pusšimtis metų, kol galėjome prisiliesti prie tikrųjų lietuvybės šaknų. Ir aš giliau ir išsamiau pradėjau domėtis savo seneliais.

Iš savo vyresniųjų giminaičių sužinojau, kad Karolis Baužys šį pasaulį išvydo ežerais apsuptame Tverečiaus miestelyje 1860 m. Liudvikos ir Mykolo Baužių šeimoje. Joje iš viso buvo dvi dukterys ir keturi sūnūs. Baužiai turėjo 20 hektarų smėlingos žemės ir namus. Suaugę Karolio broliai - Pranas, Jokimas, Petras liko dirbti žemę, o dievo-baimingąjį, šv. Mišioms dažnai patarnavusį Karolį nužiūrėjo klebonas kun. J. Burba. Paauglį Karolį J. Burba leido mokytis į Daugėliškio mokyklą. Ten K. Baužys pramoko kalbėti lenkiškai, rusiškai, o per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiams okupavus mūsų kraštą, kalboms imlus mokinys "įkando" ir vokiečių kalbą.

Jau drauge su J. Burba persikėlęs į gūdžiais miškais apsuptą Labanorą, Karolis ėmė dirbti zakristijonu parapijos bažnyčioje. Jis pradėjo ir daraktoriauti, mokyti rašyti ir skaityti Labanoro ir aplinkinių kaimų vaikus. Kiekvieną sykį mokyklą tekdavo "atidaryti" vis kitoje troboje, kitaip ją galėjo susekti caro žandarai. Labanoro klebonas J. Burba nuo pat jaunystės buvo lietuvybės platintojas, knygnešys, ne sykį už tai sėdėjęs ir kalėjime. Jis, be abejo, turėjo įtakos, kad K. Baužys irgi tapo jo pagalbininku, draudžiamos lietuviškos spaudos skleidėju. Važiuodami pas žmones kalėdoti, lankyti ligonių, jie giliai po drabužiais, batuose, veždavosi ir lietuviškų, tada Tilžėje spausdinamų ir į Lietuvą atgabenamų maldaknygių, giesmynų, elementorių. Gautas lietuviškas knygas Baužys slėpdavo po malkomis, laikydavo skrynelėje po bulvėmis. Caro žandarai ne kartą jo troboje darė kratą, ieškojo draudžiamų leidinių, bet K. Baužys mokėdavo juos pergudrauti ir nė karto nėra įkliuvęs. Neradę įkalčių, žandarai negalėdavo jam sudaryti bylos, nors ir labai stengdavosi.

Retkarčiais knygnešystės ir bažnyčios reikalais K. Baužiui tekdavo vykti į Vilnių, lankytis ir pas mūsų tautinio atgimimo tėvą daktarą Joną Basanavičių.

Įkopęs į ketvirtą dešimtį, K. Baužys vedė devyniolika metų jaunesnę Karoliną Meidutę iš netoliese esančio Pašiekštės kaimo. Jiems gimė šešiolika vaikų. Tačiau užaugo tik keturios dukros ir keturi sūnūs. Mirusiems broliams ir seserims Olytė Baužytė senosiose Labanoro kapinėse pastatė paminklą - Švč. Mergelę Mariją su kūdikiu ant rankų................ (ieškokite tęsinio)