Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Per šv. Onos atlaidus Kaluškevičius nusivežė į Lazdijus maldaknygių ir šiaip knygų, kurių daugumą palikdavo pas pažįstamą žmogelį, gyvenantį netoli pasistatytos būdelės, o kelias turėdavo kišenėse, ir, pagal reikalą, patiekdavo pirkėjams. Kartą atėjo knygų pirkti vietos zakristijonas. Jam bežiūrinėjant knygas ūmai už pečių pasirodė vyresnis žandaras su zemskiu, išlupa iš rankų maldaknyges ir klausia: „Kto prodavajet knižki?“. Zakristijonas sumišo , o Kaluškevičius sako, kad jis radęs ant kelio knygas ir atėjęs klausia, kokios čia esą knygos. Bet išsimeluoti nepasisekė. Padarę kratą rado dar kelias knygas, kurias tuojau konfiskavo. Buvo byla, bet, kadangi konfiskuotos naujos maldaknygės, per teismo sekretoriaus „malonę“, buvo pakeistos senomis, suplyšusiomis knygomis – Kaluškevičių nubaudė 20 rublių pinigais arba 2 parom arešto. Kaluškevičius pasirinko pirmąją baudą - sumokėjo 20 rublių.

Kitą kartą Punske Kaluškevičius savo būdelę pataikė pastatyti pas lenko karabelninko Žuto būdelę. Kadangi Kaluškevičių pirkėjai daugiau lankė, negu lenką – lenką paėmė pavydas ir jis, lenkiškos prigimties pagundytas, įskundė savo kaimyną lietuvį pardavinėjant draudžiamas knygas Punsko žandarų viršininkui Kleperiui, kuris iš Kaluškevičiaus atėmęs 40 maldaknygių. Kleperis buvo nuolaidus žmogus, mėgęs degtinę, buvo net pasivertęs pravoslavu (kilimo vokietis) – todėl už atlyginimą Kaluškevičiui sudaręs palankias aplinkybes ir net byloje patsai liudijo, kad Kaluškevičius nesąmoningai pardavinėjęs knygas ir kad dar tik pirmą kartą susektas ir nežinojęs, kad tatai draudžiama. Viskas baigėsi tuom, kad Kaluškevičiui valsčiaus valdyboj pateikė pasirašyti raštą, kad daugiau negabensiąs ir nebepardavinėsiąs draudžiamos literatūros. Knygų negrąžino. Būtų grąžinęs ir knygas, bet Kleperis bijojęs Kaluškevičiaus žmonos, kuri galinti neiškentusi apie tai toliau papasakoti, galinti apie tai sužinoti aukštesnioji vyresnybė ir tuo būdu galinti Kleperiui pakenkti tarnyboje. Tokia bylos pabaiga Kaluškevičiui kainavusi daug pinigų, kuriuos suvalgęs Kleperis.

Vėl kitą kartą, tik atvažiavus į Punską, vos pasistačius būdą ir dar tebetrypiant apie arklį, atėjo žandarų vyresnysis (buvo jau ne Kleperis) ir paklausė, ar neturįs lietuviškų knygų. Knygų tuomet turėjęs savo paslaptingame sermėgos pamušale. Kaluškevičius drąsiai atkirto: „Ko Tamsta iš manęs nori? Aš nieko nežinau!“. Vyresnysis pradėjo šypsotis ir dairytis į šalis. Kaluškevičius pasinaudojęs ta proga, pasišalino ir nuėjo į bažnyčią. Bažnyčioj knygas išdalijo pažįstamoms bobelėms ir žmonėms ir pas savo būdą atėjo be nieko.. Vakarop kai kurie grąžino knygas, bet daugelis įteiktųjų knygų neatnešė. Ir šį kartą Kaluškevičių įskundė tas pats lenkas Žutas.

Panašiai atsitiko Kalietninke, nedideliame bažnytkaimyje Punsko rytuose. Anksti ryte, dar nesant rinkoje nei vienam žmogui, Kaluškevičius susistatė savo būdelę ir tvarkė prekes, tarp kurių buvo daug lietuviškų knygų, kurios buvo sudėtos po antruoju didelės dėžės dugnu, tam reikalui tyčia įdėtu. Tik staiga pasirodo du zemskiai ir eina tiesiai prie jo būdelės ir padaro kratą. Zemskiams buvo ano lenko išpasakota, kame laikomos lietuviškos knygos, ir jiedu knygas tučtuojau surado. Kaluškevičius nežinodamas nei ką besakyti, ėmė tvirtinti, kad knygos esą lenkiškos. Zemskiai abu buvo „mokyti“ rusai, todėl iš tikrųjų nemokėjo skirti lietuviškų knygų nuo lenkiškų. Viens iš jų, (rinkoje nebuvo nei vieno žmogaus), nuėjo atsivesti mokantį paskaityti, o kitas čia pat liko saugoti. Kaluškevičiui pasisekė ”sargas“ papirkti ir pakeisti lietuviškas knygas lenkiškomis, lietuviškos knygos liko tik kelios. Tada paėmė keletą lietuviškų kalendorių ir tas knygas, bet byla, paskelbus spaudos laisvę, buvo numarinta.

Negana, kad lenkas skundė rusams lietuviškų knygų platintoją, – atsirado ir tokių lenkų, kurie net ir vogė tas knygas. Nuardant būdelę prieš vykimą namo, Seinuose, Kaluškevičiaus žmonai ant galvos vėjas užmetė audeklą. Pasinaudoję ta proga vagiliai lenkai Januševičiai pagriebė pundelį prekių, kurios buvo sudėtos pas vežimėlį ir pataikė paimti lietuviškų knygų pundelį už 25 rublius. Buvo ir liudininkų, bet patraukti teisman nebuvo galimybės, nes buvo pavogta draudžiama literatūra.

Daug visokių nelaimių teko perkęsti šlubam knygnešiui, bet dar daugiau teko jų išvengti. Tuo atžvilgiu Kaluškevičius buvo laimingesnis, negu kiti knygnešiai. Nors netrumpai platino knygas, apie 25 metus, bet Apvaizda, lyg pritardama jo žygiams, daug kartų išsaugojo jį nuo žiaurių persekiotojų nagų.

Sykį vežė knygas iš Virbalio per Kalvariją pačiu vidurnakčiu. Ties Kušliškių kaimu, pas pačią Kalvariją, kur buvo 4-ta pasienio apsaugos linija, susitiko du pasienio žvalgus raitelius, kurie jojo tiesiai į Kaluškevičių. Kaluškevičius nusigando nemenkai, nes turėjo lietuviškų knygų už 200 rublių, bet susizgribęs garsiai pasveikino – „zdrastvuite“. Tie tuo pačiu atsakė, lyg ir stabtelėjo, bet nieko nesakę, nujojo toliau.

Knygnešys, apsukęs Kalvariją ir nepastebėtas, knygas parsivežė į Būdvietį. Vėl ties Marijampole vieną dieną, ko pirmiaus niekuomet nebūdavo, zemskiai tikrino, ar neveža kas draudžiamą literatūrą, o čia pat beatvažiuojąs ir Kaluškevičius su knygomis plentu iš Vilkaviškio. Knygos buvo sudėtos cukraus dėžėje, kuri buvo siaura ir ilga. Dėžė gulėjo ant vežimo dugno siauruoju savo šonu, gausiai apdengta virkščiomis. Sargybinis kardu dūrė į vieną ir kitą dėžės pusę ir dėžėn, lyg tyčia, nepataikė. Taip laimingai pro Kalvariją parvažiavo į Būdvietį.

Vėliau, kuomet Kaluškevičiui nusibodo tokios kratos, sugalvojo savo vežime įsitaisyti dvi dugnines. Tarp jų tilpdavo apie 200 nemažų knygų. Ant apatinės dugninės sudėdavo knygas, ant jų laikraščius, tuos užklodavo audeklu ir tuomet jau dėdavo antrąjį dugną. Tokiu būdu knygas vežioti buvo kur kas saugiau. Daug kartų vežimėlį purtindavo, bet knygų nei karto nerado.

Bet ir su tokiu vežimu vieną kartą vos neįkliuvo zemskiams į rankas. Parvažiavęs ankstų vasaros rytą namo iš Virbalio (važiavo pro karčiamą ties Būdviečiu, iš kur jį pastebėjo sėdėję ten Kalvarijos „starša“ Nadvornyj ir eilinis Grigaravičius) kraustė sau ramiai iš vežimėlio įvairias prekes ir jau rengėsi iškrauti ir knygas, kurios buvo dvilypėje dugninėje, tik staiga kiemelyje pasirodė sėdėję karčiamoje raudonsiūliai. Apžiūrėjo prekes, kurios buvo iškrautos ant stalo bet, knygų neradę, nuėjo kaimyno pusėn. Knygos tuo tarpu buvo išslapstytos bulvėse, tarpežiuose ir kitur. Už pusvalandžio „svečiai“ sugrįžo ir juokdamiesi sako: „Jau Kaluškevičiaus visai kitoks veidas. Matomai jau „apsidirbo“. Kaluškevičius gynėsi knygų nevežęs, bet jie „paaiškino“, kad supratę jį knygas vežant, nes jam važiuojant pro karčiamą iš lango jiedu pastebėję balto audeklo skutelį velkantis paskui vežimą. „Svečiai“ teko pakviesti į vidų ir išsėdėti su jais prie stikliuko 2 dienas.

Dar daug visokių įvykių papasakojo Kaluškevičius iš tų sunkių laikų, kurie rodo, kiek vargo panešė šlubas žmogus, kovodamas su zemskiais už spausdintą žodį, už knygų gabenimą ir platinimą nieko neuždirbo, nes visas pelnas nueidavo baudoms mokėti ir žandarams papirkti, kurie jo namuose dažnai darydavo kratas.

Tas tylus ir kuklus spaudos platinimo darbuotojas, dabar jau gerokai apsenęs, gyvena prie sūnaus Būdvietyje ir leidžia paskutines gyvenimo dienas. Džiaugiasi savo atliktais darbais, kad turėjo progos patarnauti tėvynei, džiaugiasi Lietuvos laimėjimais ir yra dėkingas Lietuvos vyriausybei, kad jam paskyrė nedidelę pensiją – 20 Lt mėnesiui.

Jono Kaluškevičiaus atsiminimus užrašė Julius Daugėla,

Būdviečio pradinės mokyklos mokytojas,

1939 metais.

Rankraštis saugomas Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne,

F. 12, b. 605, lap. 4–7 (Daugėla J. Dar du dzūkų krašto knygnešiai).