Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

STANILOVAS IR LIUDVIKA DIDŽIULIAI

Iš Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apybraižos „Kaip lašas mariose..“ ,

Vilnius, 2004

Liudvika Didžiulienė žiūri į didžiojoje spintoje surikiuotas knygas, senus spaudos leidinius, glosto juos žvilgsniu, skaito pavadinimus. Dabar čia prieš akis ir lietuviškos, nereikia slėpti Valančiaus, Baranausko raštų, kalendorių, elementorių, „Aušros", „Varpo", „Ūkininko"...

Ačiū sumaniam ir nagingam staliui Kazimierui Jasevičiui iš Grumbinų kaimo. Padarė jis trijų skyrių spintą, už jos slaptavietę virtuvės prieškambario sienoje. Tą spintą stumtelėjęs šonan į slaptavietės lentynas galėjai sukrauti daug draudžiamos lietuviškos spaudos. Reikės pasakyti Onai, jog tegu tenai viskas lieka kaip buvę, gal anūkams ir kitiems jauniems žmonėms bus įdomu pamatyti, kaip tekdavo slėpti lietuviškus raštus. Tegu primena...

Patikima buvo, gelbėjo toji slaptavietė. Kiek kartų žandarai krėtė sodybą, visur ieškojo lietuviškų knygų, laikraščių, netoptelėdavo galvon, kad už spintos, už joje sustatytų puodynių, puodų, galėtų būti pundai spaudos. Nerado net ir tada, kai viską išvertė, išdraskė, net pagalves papylė, kai atsivežę patranką ir pasistatę ją ant vieškelio, jau taikėsi gryčią sugriauti... Turbūt tąsyk Angelas Sargas gelbėjo, malda padėjo. Nesugriovė, tik nusiaubė. Jautė žandarai, kad Didžiulių sodyboje kryžiuojasi knygnešių keliai, kad patys Didžiuliai paskirsto, platina spaudą. Bandydavo netikėtai užklupti. Ieškodavo, krėsdavo, bet vis nieko nerasdavo. Įširdęs Anykščių pristavas, surusėjęs Kauno lenkas Ciolkevičius panūdo net ir legalią biblioteką, lenkiškus, vokiškus, iš Varšuvos Orgelbrando knygyno išsirašytus leidinius nusavinti. Tris kuparus, prikrautus knygų, išsivežė, Petrapilin cenzūrai siuntė. Vis dėlto knygos grįžo, tik keletas jų buvo konfiskuota. Leskyno ir Brugmano lietuviškų dainų rinkinys, Sirvydo pamokslai , Gaummo katekizmo devintas tomas.

Uždrebėdavo širdis, kai susidurdavai su žandarais. Kiek reikėdavo pastangų, kad susitvardytum, neparodytum baimės ir nesukeltum jų įtarimo. Pasisekdavo. Net ir tada, kai jiedu su Stanislovu prikrovę vežimą spaudos, ją po šienu paslėpę ir ant viršaus savo mažus vaikus — Anciutę, Vandytę, Vyciuką, Untuką užtupdę, važiuodavo į Anykščius, Troškūnus, Viešintas ir susitikdavo žandarus. Jeigu po vaikeliais jie būtų pasirausę...

Žvelgia Liudvika į spintoje sudėliotas knygas, rūpi jas paliesti, pavartyti. Primena jos prabėgusias dienas, šviesius, mielus žmones.

Tik keletas „Aušros" numerių išliko. Pagelto jų puslapiai. Jau beveik pusė amžiaus nuo tų laikų praėjo.

... Tą pavasarį jiedu su Stanislovu nuvažiavo į Kupiškį pas kanauninką Kleofą Kozmianą. Pasikvietė jis Velykų švęsti. Pavalgius pietus kanauninkas tarė:

- Aš tave, Stasiuk, dabar pavaišinsiu tokiu gardėsiu, apie kurį tu ir nesvajojai.

Taip pasakęs, jis padavė pirmąjį „Aušros" numerį. Stanislovas vartė, žiūrinėjo ir jau neketino paleisti iš rankų.

- Na, dėkis kišenėn ir džiaukis. Dovanoju. Jei daugiau norėsi, pasakysiu iš kur ir kaip galės prisiųsti. Gal žandarai nesuuos.

Pirmasis glėbys „Aušrų", gal 20 egzempliorių, siųstų Stanislovo Didžiulio vardu per Anykščių paštą, žandarams dar neužkliuvo. Apsidžiaugė jiedu, gavę siuntinį, apdalijo pažįstamus sodiečius, tie irgi susidomėjo, džiaugėsi. Užprašė Stanislovas trigubai daugiau pirmojo „Aušros" numerio ir antrojo, ką tik išėjusio, dar kitų laikraščių, knygelių. Bet antrasis siuntinys jau buvo sulaikytas, pateko į pristavo Ciolkevičiaus nagus. Nesunkiai tąkart išsisuko Didžiulis, aiškino, jog, matyt, siuntinį reikia kažkam perduoti, o jis nei adresato, nei siuntėjo nežinąs ir nenorįs žinoti... Dėl šventos ramybės įterpė pristavui pusšimtį rublių, ir tas siuntinį sudegino. Tapo aišku, kad daugiau tokių siuntinių iš užsienio savo vardu užprašyti negalima.

- Žinai ką, Stasyti, pabandykim parsisiųsdinti Viešintų klebono Gailevičiaus vardu, - patarė ji tada nusiminusiam vyrui. - Jis ramus žmogus, niekuo nesidomi, valdžiai nekliūva. Mes jam nuvešim riebų kalakutą...

Taip ir padarė. Išsiuntė pinigus Tilžėn, nurodė Viešintų klebono adresą, pamalonino jį kalakutu. ............... (ieškokite tęsinio)