Tačiau porą didelių siuntinių gavęs, įspėjęs, kas juose yra, klebo­nas nusigando ir jau nenorėjo, kad jo vardu daugiau būtų siunčiama. Tai prisimindama Liudvika dabar supranta, kad iš tiesų labai rizika­vo, naudodamiesi pašto paslaugomis. Galėjo įklampinti ir niekuo dėtą klebonėlį. Tačiau buvo be galo didelis lietuviško žodžio troškulys.

Laimė, atsirado knygnešiai. Nešė jie „Aušrą", paskui „Varpą", „Apžvalgą", „Ūkininką" ir kitus laikraščius, knygas. Atmintyje, pro prabėgusio laiko ūkanas ji regi tuos pasišventėlius, lietuviško žodžio apaštalus...

...Darganotas rudens vakaras. Ankstyvos sutemos apgaubė laukus. Ėmė loti šuo, į kiemą įgirgždėjo vežimas ir pasuko tiesiai prie daržinės.

- Turbūt Jurgis dovanų atvežė, - pasakė Stanislovas ir užsime­tęs ant pečių rudinukę išskubėjo laukan.

            Taip, tai buvo Jurgis Bielinis. Dažniausiai jis atvažiuoja tada, kai būna prastas oras ir jau pritemus. Vežimas įvažiavo į daržinę, užsidarę duris vyrai iškrovė atvežtą spaudą ir atėjo į gryčią. Tąkart Jurgis buvo ne vienas, jį lydėjo vilkintis sermėga, taip pat su ūsais, iš pažiūros irgi, kaip Jurgis, panašus į tikrą valstietį, tik kiek jaunesnis vyriškis.

- Susipažinkite, tai ištikimiausias mano pagalbininkas Kazys Ūd­ra, - pristatydamas jį, kalbėjo Bielinis. - Kitą kartą jis vietoj manęs pas jus pribus, atveš, kaip esame sutarę, kas trys keturios nedėlios. O man reikia mėtyti pėdas. Ruskių valdžia už mano galvą tris šimtus rublių pažadėjo. Be to, aš be pagalbininkų neaprėpiu. Noriu dar ir žemaičius aplankyti.

- Prašom, mielieji, prie stalo, arbatos išgersit, užkąsit, apšilsit, -kvietė Liudvika. - Žinoma, jei pakliūtum, tavęs, Jurgeli, nepagailė­tų... Būk atsargus. Važinėji, vis važinėji po Lietuvėlę, galėtum bent kiek pailsėti.

- Ne, negaliu ilsėtis, negaliu pavargti. Kaip vandens lašas, nuolatos lašnodamas, suaižo akmenį, taip ir mes, nepaliaudami kirsti burlioko šaknis Lietuvoje, iškovosime laisvę, - dėstė Jurgis Bielinis, šildydamasis sunkias žemdirbio rankas į karštos arbatos stiklinę. - Nieko turim nebijot, nieko negailėt, nei turto, nei prakaito, nei kraujo. Darbuoki­mės, kelkim Lietuvą, mūsų tėvynę, švieskim mūsų brolius lietuvius.

Džiaugėsi Liudvika tuo drąsiu, energingu ir taip mąstančiu žmo­gumi, iki šiol neužmiršo tų jo pasakytų žodžių, paremtų pasiaukoja­mu darbu, tikėjimu šviesesne ateitimi.

Jurgio Bielinio pavedimą stropiai pildė jo bendražygis Kazimie­ras Ūdra, vežė į Griežionėles spaudos siuntas vežimą po vežimo, bet vieną kartą jį žandarai sučiupo. Jautė Liudvika, kad gali taip atsitik­ti, draudė, kad nevažiuotų ir pernakvotų, patarė paryčiu išvažiuoti, bet Kazimieras nusprendė dar nuvykti į Troškūnus pas ubagėlį Mataušą Vienakojį, jam, sėkmingai platinančiam, vėl pluoštą spaudos įduoti. Nenuvežė, žandarai sulaikė Troškūnų kelyje, iškratę rado įkalčius. Berods, tris ar daugiau metų Kazimieras Sibire atkentėjo. Bet knygų, laikraščių siuntos ėjo ir toliau. Kazimiero Ūdros vieton stojo jo sesuo Augustė.

Rasdavo kelią į Griežionėles pas Didžiulius ir kiti knygnešiai. Sta­nislovas Neteckis, Vincas Kazanauskas, Jurgis Baranauskas, Juozas Ba­ranauskas, Boleslovas Birieta... Visus juos jau sunku ir beprisiminti. Atsirado ir vietinių šaunių talkininkų, kurie Griežionėlėse paskirstytą spaudą išnešiodavo sodiečiams. Visa širdžia tam darbui buvo atsidėjęs kaimynas Jonas Šaučiūnas, vėliau ir į giminę atėjęs, vedęs jaunėlę Liud­vikos seserį Eleną. Nešiodavo jis lietuvišką spaudą po visą Ukmergės apskritį ir dalį Zarasų krašto pasiekdavo. Jaunas ir energingas Joniu­kas kaimų ir miškų keliais, takeliais aplakstydavo daug sodžių ir vien­kiemių, įpiršdavo lietuviškus laikraščius, knygas ir tiems, kurie niekad jų nebuvo matę, girdėję. Daug ir našiai pasidarbavo svainis Jonas, ma­tė ir šilto, ir šalto. Žandarų buvo mušamas, kankinamas. Kaip jis ir liko gyvas, kai jį, pririšę prie arklio, vilko žeme penkiolika kilometrų į Anykščius. Paskui vėl tardymas, mušimas, kalėjimas. Jau ir Jonas da­bar senstelėjęs, pavargęs atrodo. Nebe jauniklė ir sesuo Elena.

Gerai, kad niekur nedingo, padėta į knygų lentyną šita sena lie­tuviška maldaknygė. Kiek iš jos melstasi! Panoro Liudvika vėl ją paimti į rankas. Bevartant nučiupinėtus puslapius iškrito Švenčiau­sios Mergelės Marijos paveikslėlis. Jau irgi pageltęs. Staiga dingtelė­jo, taigi čia tasai vyskupo Motiejaus Valančiaus dovanotas! Tąkart Stanislovas jam pasibėdavojo, jog mūsų apylinkėse lietuviškų kny­gų, elementorių nė su žiburiu nerasi, nėra net ir maldaknygių.

-  Neilgai trukus turėsta, — pasakė vyskupas.

 

          Ar esate pastabūs skaitytojai?

1. Muziejuje Griežionėlėse  išlikusi knygų slėptuvė. Jeigu aplankysite, suprasite, kodėl žandarai jos neaptiko. Kur dar išlikę knygų slėptuvės?  Kur buvo K.Ūdros podėliai? 
2. Kaip draudžiama spauda pasiekdavo Griežionėles? Kas buvo Valančiaus “pilkoji balandėlė”?
3. Kaip toli nuo Anykščių iki Griežionėlių?
4. Kaip suprasti J.Bielinio žodžius “Nepaliaudami kirskime burlioko šaknis Lietuvoje”?  Paaiškinkite, ką  reiškia žodžiai “tautos gyvastį ardo”?

 

        Ir tikrai, jo žodžiai išsipildė. Po kiek laiko į Didžiulių kiemą atkūp­rino ubagėlė su maišu ant pečių. Įėjusi į gryčią ir prisėdusi ant suolo ji iškraustė savo maišą, iš jo dugno ištraukė į storą, šiltą skarą suvyniotas lietuviškas maldaknyges, elementorius, knygeles apie tikėjimą.

— Čia jums nuo vyskupo Valančiaus, — pasakė dėdama ant stalo nemažą stirtą atneštos spaudos ir vėl ėmė krauti į maišą savo daikte­lius: skarą, nagines, baltinius permainai, autskarius, duonos pluteles...

— Ačiū, ačiū, mieloji, už tokias brangias dovanas, — dėkojo ir džiau­gėsi Liudvika. - Turbūt bent pūdą svėrė. Sunku tamstai buvo nešti. Tuoj iš krosnies ištrauksiu šilto viralo, užvalgysit, pasistiprinsite.

-  Dėkui, dėkui. Teko ir sunkesnes naštas nešti... Ką darysi -reikia. Tokia Dievo valia. Negi pirmas kartas... — kalbėjo toji neti­kėta viešnia, nepaprasta ubagėlė. - Netrumpas kelias. Iš Kauno ke­liauju. Yra buvę, kad ir iš Tilžės su nešuliu kulniuodavau.

Išsikalbėjus paaiškėjo, kad šita neišvaizdi, nebejauna, silpno kūno, bet stiprios dvasios moterėlė yra Ona Jankūnaičia, kilusi iš Skapiškio. Ji, Valančiaus paštininkė, pilka balandėlė, buvo pirmoji knygne­šė, aplankiusi Griežionėles. Užsukdavo čionai retsykiais ir vyskupui mirus, kiek įstengė vis dar nešiojo knygas. Vaikščiodavo šita žmone­lė po Ukmergės, Zarasų apskritis, sodiečiams ji buvo Aniutė Kau­nietė, mažai kas žinojo jos tikrąją pavardę. Laukė ji, vargšė, kada bus leista lietuviška spauda, laukė, anot jos žodžių „kaip saulelės užte­kant", bet nesulaukusi mirė. Kur Aniutės kapelis, gal jau ir žymės nebėra? Prabėgs dar daugiau metų, vargu ar ją, varganą knygnešę — ubagėlę, kas nors prisimins.

Besirausdama spintoje, kilnodama senąsias knygas, periodiką Liudvika surado 1892 ir 1893 metų „Varpo" numerius. Vartė virpančiais pirštais pageltusius puslapius ir maloni šiluma užplūdo krū­tinę. Kaip gerai, kad išliko tie numeriai. Čia jos pirmasis apsakymas „Tėvynės sūnus" ir apysaka „Dėl tėvynės", išspausdinti Vinco Ku­dirkos leistame „Varpe". Jau primiršti. Ką ji norėjo tais kūriniais pasakyti? Tai, kas labiausiai ją tada skaudino. Kritikavo tuos, kurie išsimokslino, tapo visuomenės viltimi, žadėjo tarnauti Tėvynei, ta­čiau greitai pamiršo savo pažadus, nusigręžė nuo tautiečių, dėl tur­tų, malonumų išsižadėjo savo kilnių siekių, nutautėjo, tapo tautos skriaudėjais, lupikautojais. Nuvylė ir savo tėvus, kurie sunkiai varg­dami, atitraukdami gardesnį kąsnelį nuo savęs, juos išmokslino. Gal kūriniai nėra tobuli, tačiau svarbiausia jai buvo ne meninės vingry­bės, o idėja. Literatūra jai visada buvo kaip priemonė ugdyti tautinį susipratimą, patriotizmą, su pašaipa, ironija vaizdavo tuos, kurie tau­tos gyvastį ardo. Tie pirmieji prozos kūriniai jai suteikė rašytojos vardą. Ji buvo pirmoji lietuvė moteris, išspausdinusi savo prozą. Nuo to laiko prabėgo daugiau nei trisdešimt metų. Viskas pasikeitė. Gar­siomis rašytojomis tapo Gabrielė Petkevičaitė — Bitė, Marija Pečkauskaitė — Šatrijos Ragana, Julija Žymantienė — Žemaitė ir kitos moterys, spausdinančios savo kūrybą. O jos kūriniai jau užmiršti. Mažai kas tebuvo išspausdinta žurnaluose, laikraščiuose. Pasirodė tik vienintelė knygelė 1912 metais— komedija „Lietuvaitės" , ku­rią parašė dar 1899 metais gyvendama Mintaujoje, kad turėtų ką vaidinti jos auklėtiniai. Mintaujoje sukūrė daug pjesių, komedijų. Jas vaidino ne tik mintaujiškiai gimnazistai. Tada ji turėjo daug vil­čių. Svajojo, kad paruoš spaudai savo apsakymus, apysakas, pjeses, komedijas, išleis knygelėmis. Deja, gyvenimas kitaip patvarkė.

Ir šviesius, ir liūdnus atsiminimus žadina, daug ką sako šios se­nos knygos, spaudos leidiniai. Tačiau gal jau ir pusės neliko iš tos gausios Didžiulių bibliotekos. Nemažai knygų dingo, kažkas išsine­šiojo. Dar gerai, kad per tas visas sumaištis, negandas ir tiek liko išsaugota. Kai vyras ir sūnūs buvo suimti ir ji grįžo iš Mintaujos į be šeimininkų likusias Griežionėles, išplėštoj, išdraskytoj sodyboje kny­gos voliojosi ant grindų, mėtėsi net kieme...

S. Didžiulio knygų  likimai

 

 

 

Nijolė LIETUVNINKAITĖ

Kauno technologijos universiteto retų knygų skyriaus vedėja, S.Daukanto bibliofilų klubo Garbės narė

 

Kauno karo muziejaus sodely­je atstatytoje Knygnešių sienelėje tarp pasižymėjusių knygų skleidi­mo organizatorių, matome Stanis­lovo Didžiulio - Griežionėlių biblio­filo - pavardę. Jo asmeninei biblio­tekai tenka išskirtinis vaidmuo lie­tuvių kultūros istorijoje. Spaudos draudimo metai užgniaužė legalių lietuviškų bibliotekų kūrimą. Pir­mieji bandymai rinkti lietuviškus spaudinius kilo už Lietuvos ribų. Tokius rinkinius kaupė Tilžės lie­tuvių kultūros draugija "Birutė", lie­tuvių emigrantų draugija "Želmuo" Paryžiuje. Pastaroji savo daugiau kaip 200 pavadinimų knygų ir pe­riodikos rinkinį laikė nacionalinės bibliotekos užuomazga. Tuo metu Didžiojoje Lietuvoje tokios veiklos tegalėjo imtis privatūs asmenys. Nepaisydamas gresiančių carinės val­džios represijų, tam ryžosi ir S.Didžiulis. Griežionėlėse jis sukaupė turtingiausią to laikotarpio lituanis­tinę biblioteką, kuri traukė lietu­vių šviesuomenę. Šia biblioteka iki 1904 m. naudojosi žymūs nacio­nalinio judėjimo veikėjai: Jonas Jab­lonskis, Liudas Vaineikis, Antanas Baranauskas ir kiti. Atgavus spau­dą, skaitytojų gretas papildė Jonas Basanavičius, Jurgis Šlapelis, Myko­las Biržiška ir daugelis kitų.

Tapti bibliofilu S.Didžiulį para­gino jį privačiai lavinęs Andrioniš­kio kunigas Antanas Viskantas. Šiuo keliu bibliofilas pasuko 1870 m. Vėliau iš tėvų paveldėjęs Griežionėlių vienkiemį, 1877 m. vedė lietuvių kalbos ir tautosakos puose­lėtoją bei būsimąją rašytoją Liudvi­ką Nitaitę. Nuo tada iš Didžiulių so­dybos toli sklido lietuviško žodžio šviesa.

Spaudos draudimo sąlygos vertė biblioteką dalyti į dvi dalis: legaliąją ir slaptąją. Abi jos turėjo vertingų lietuviškų spaudinių. Lituanika atke­liaudavo iš Vilniaus, Varšuvos, Kro­kuvos, Peterburgo, Rygos knygynų ir antikvariatų. Sunkiau buvo kaup­ti XVII-XVIII a. lietuvių raštijos tur­tą. S.Didžiulis sugalvojo tokį būdą: naujas lietuviškas maldaknyges mai­nė į senuosius spaudinius. Namų bibliotekos komplektavimą vaizdin­gai aprašė Liudvika Didžiulienė sa­vo atsiminimų knygoje "Ką aš beat­menu", išleistoje 1926 m. Kaune. Legalioji bibliotekos dalis 1885 m. turėjo 700 leidinių. Nuo 1884 m. Didžiulius nuolat persekiojo žanda­rai. Per kratą 1885 m. vasario 21 d. jie paėmė 16 knygų, o balandžio 1 d. išsivežė visą legaliąją bibliote­ką, nes slaptosios nerado. Vėliau daugumą knygų grąžino, o 164 išsiuntė Peterburgo cenzoriams. Ten draudžiama literatūra pripažino 22 knygas, bet S.Didžiulis nenusileido ir 18 jų atgavo. Didžiulių, kaip įtar­tinų lietuviškos spaudos mėgėjų, pa­vardes istorikas prof. Vytautas Mer­kys aptiko keliose 1895 - 1899 m. politinėse spaudos platintojų bylose.

Slaptosios bibliotekos rinkimas prasidėjo dar "Priešaušryje" ir tie­siogiai siejosi su lietuviškos spau­dos platinimu. S.Didžiulis palaikė ry­šius su Mažosios Lietuvos spaustu­vininkais bei leidėjais. Jis pats bend­radarbiavo "Aušroje" ir kitoje spau­doje. Į Griežionėles takus pramynė knygnešiai. S.Didžiulis padėjo žy­miajai Garšvių knygnešių draugijai. Nelegaliosios bibliotekos slaptavie­tė išliko iki mūsų dienų. Šį unikalų spaudos draudimo metų paminklą įrengė stalius ir bibliotekos skaityto­jas Stasys Jucevičius. Jokie šnipai ar žandarai nesugebėjo rasti slapta­vietės. Didžiulių sodyboje 1968 m. atidarytas muziejus.

S.Didžiuliui rūpėjo ne tik kaupti biblioteką. Jis išbandė jėgas ir biblio­grafijos srityje. Rankraščiuose liko Vil­niaus viešosios bibliotekos lietuviš­kų knygų bibliografijos sąrašas, su­darytas apie 1880 m., lituanikos ro­dyklė. S.Didžiulis bendradarbiavo su žinomais bibliografais: Silvestru Baltramaičiu, Eduardu Volteriu, Karoliu Estreicheriu, Mauricijumi Stankevi­čiumi. Palaikė su jais bibliofilinius ry­šius. Bibliofilo ir bibliografo veikla nutrūko 1906 m., kai S.Didžiulis ir sūnūs buvo suimti ir ištremti už da­lyvavimą 1905 m. revoliucijoje. Į Lie­tuvą tėvas grįžo tik 1924 m., o po trejų metų mirė.

Griežionėlių biblioteka vėliau sulaukė tokio likimo: Vytauto Didžio­jo universiteto biblioteka 1930 m. už simbolinę kainą įsigijo 300 li­tuanistikos ir lituanikos knygų. Tarp jų buvo net 3 K. Sirvydo tri­kalbio žodyno egzemplioriai ir daug spaudos draudimo metų leidi­nių. S.Didžiulio biblioteka ateities kartoms išsaugojo nemažai labai re­tų spaudinių. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Šiuo metu Lietuvos biblio­tekose (VU ir KTU) yra žinomi tik 2 Johano Zabermano sudaryto ir Til­žėje išleisto "Kalendoriaus katali­kų ant metų 1869" egzemplioriai. Tai pirmasis specialiai Didžiajai Lie­tuvai skirtas katalikiškas kalendo­rius. Griežionėliuose ne kartą lankė­si žymusis bibliografas Vaclovas Bir­žiška. Jis gaudavo universiteto bib­liotekai įdomių spaudinių ar rank­raščių, medžiagos rengiamai retro­spektyviajai nacionalinei bibliogra­fijai. V.Biržiška nepraleido progos Griežionėliuose įsigyti retesnių spau­dinių ir savo paties asmeninei bib­liotekai. Į universiteto biblioteką 1941 m. pateko Didžiulių bibliotekos rankraštinis katalogas. Iki mūsų dienų išliko viena dėžutė, pažymėta antruoju numeriu. Ki­ta katalogo dalis kol kas dingusi be žinios. Šis katalogas yra au­tentiškas šaltinis, atskleidžiantis Didžiulių bibliotekos sudėtį. Išli­kusioje dalyje aprašytos 868 kny­gos: 533 lietuviškos, 253 lenkiš­kos, likusios - kitakalbės. Lietuvių religinė ir pasaulietinė spauda ap­ima 1750 -1920 m. laikotarpį. XIX a. lituanika supažindina su Lie­tuvos istorija, archeologija, etno­grafija, lietuvių kalbos ir litera­tūros tyrinėjimais. Bibliografiniai aprašai kataloge dėstomi pagal knygų vietas lentynose. Šiuo me­tu Kauno technologijos universi­teto bibliotekoje yra apie 60 S.Di­džiulio bibliotekos knygų. Nema­žai jų saugo Vilniaus universite­to biblioteka. Po Antrojo pasauli­nio karo Didžiulių vaikai Griežio­nėliuose likusias knygas perdavė Lietuvos Mokslų akademijai.

J.Tumą-Vaižgantą ir  S.Didžiulį siejo gilus pasišventimas Knygai. Jie žvelgė į ją kaip į tautos dvasinį pa­veldą, jautė būtinybę jį kaupti, sau­goti ir perduoti visuomenės porei­kiams. Šios asmeninės bibliotekos yra svarbus lietuvių kultūros ir kny­gos istorijos šaltinis. Taip pat jos pri­artina J.Tumo-Vaižganto ir S.Di­džiulio asmenybes, papildo jų por­tretus naujais bruožais.

Apžvelgti knygų likimai paro­do istorijos poveikį bibliofilinei veiklai Lietuvoje. Spaudos draudi­mo metai, karinės okupacijos, ta­rybinis režimas žalojo ir naikino asmenines bibliotekas, slopino jų tyrimus. Mes privalome labiau rū­pintis šio palikimo išsaugojimu bei esminiu jo kultūrinės ir mokslinės reikšmės atskleidimu.

 

                Iš  Simono Daukanto bibliofilų klubo leidinio Nr.XXVII 
                            („Plungė“, Nr.52, 1998)

 

 

        Skaitydami pagalvokite, kaip knygnešys susijęs su šia paslaptimi.

 

Ar esate pastabūs skaitytojai?

1.Kokiu būdu St.Didžiulis sukaupė tokią didelę biblioteką?

2. Kodėl jo namuose buvo dvi bibliotekos? Būtinai apsilankykite Griežionėlių muziejuje: ten rasite istorinę knygų slėptuvę.

3. Kokia teise cenzūra konfiskavo knygas? 

4. Ar žinote, kas yra lituanika, kur ji kaupiama?

Didžiulių gentis Griežionėliuose