APIE IGNACĄ MILAŠIŲ

 

Knygnešių knygnešiu vadinamas Ignacas Milašius nuo Kulių. 1898 - 1901-aisiais, Ku­liuose vikaraujant Juozui Tumui- Vaižgantui, miestelis tapo slaptos kultūrinės veiklos prieš rusinimą centru. Į tą veiklą aktyviai įsijungė ir I. Milašius - gabeno ir platino lie­tuvišką spaudą. Už tai teko vėliau į Ameri­ką emigruoti - rusų "ochranka" nebedavė ramybės. Kurį laiką pagyvenęs užjūryje, šiek tiek prakutęs ir užsidirbęs pinigų grįžo į Lietuvą, vedė ūkininkaitę nuo Papilės ir įsi­kūrė Lieplaukėje, Telšių rajone. Pirko že­mės, susibudavojo ūkį. Kūrėsi ilgam...

Senose, pageltusiose nuotraukose - di­delė graži šeima. Dar didelė, dar laiminga ir graži. Karai ir žūtys jos dar tik laukia... Šiandien pateikiame keletą minčių iš knygnešio Ignaco Milašiaus dukters Barbo­ros Milašiūtės vaikystės prisiminimų.

 

Tėvelis jau gyveno Lieplaukėje - ką tik buvo grįžęs iš Amerikos ir pradėjęs kurtis. Savąją Kotryną, užėjusią miltų pasisemti, pa­matė krautuvėje, Telšiuose. Mergina krito jam į akį iškart - tuoj susitarė su jos globė­jais, o jai pačiai žadėjo: "Ponia būsi, savo krautuvę turėsi". Nenorėjo Kotryna į Liep­laukę, Telšiai labiau tiko, bet ką darysi, Mi­lašius buvo neperšnekamas: "Neisiu gi žy­dams vandens nešioti, jei bankrutuosiu. Čia bent į žemę kabintis galėsiu..."

Ir kabinosi į tą žemę - krautuvę, arbatinę užlaikė, bet ir žemės, gyvulių neapleido. Jam buvo išbūrę, kad septynius budinkus turė­siąs per gyvenimą subudavoti.

Tėvelis labai nemėgo apie save pasakoti, vargų, bėdų skaičiuoti. O juk buvo visko... 1918-aisiais, kai arklius atiminėdavo, slėpė juos kambaryje - kanopas skudurais apraišiojo, kad nebildėtų, o kad išsigandę gyvu­liai nežvengtų, mes, vaikai, turėjome juos glostyti.

Pamečiui gimė Zita, Vincentas, Julytė, Jur­giukas... Ir mirė. Visai maži - metukų, dvejų. Lig su stalu buvau, kai mirė Zita. Dūkome, pamenu, kaip pašėlę, o ji lovoje duso. "Liaukitės, - pyko tėvelis, - girdite, kaip Zita jus bara". Jurgiukas mirė dvylikos. Atgulė, kai, "šaudydami zuikius", vaikai visu būriu su­šoko jam ant nugaros. Vaikai išsilakstė, o Jurgiukas taip ir liko žolėje gulėti. Namo grįžo nusiverkęs ir susisukęs..."

Dešimtis vaikų gimė Kotrynai ir Ignacui Milašiams. Užaugo šeši:  Stefa, Magdalena, Ignacas, Barbora, Juozas, Benediktas.

Auklėjo mus labai griežtai. Septynerių tebuvau, o arbatinėje jau pilsčiau arbatą. Kai tiesė pro miestelį geležinkelį, arbatinėje pietaudavo apie 70 žmonių: sukdavomės vi­si - mama, mes, vaikai, tarnaitės. Apsidirbus arbatinėje, tuoj liepdavo eiti gatvę šluoti. Dul­kės rūkdavo, kaip stengdavomės! "Nestovė­kit, vaikai, be darbo", - vis sakydavo mama. Mama buvo darbšti, griežta ir labai gera. Ir ne tik mums, vaikams, bet visiems. "Palikit, ponia, ir ant kitų metų", - prašydavo mote­rys kasėjos po bulviakasio.

Eglutę Kalėdoms kaime tik mes taisyda­vome, krautuvėje. Viso kaimo vaikai atbėg­davo pas mus "degtukų pirkti", o iš tiesų tai žiūrėti, kada gi tą eglę degsime. Mama pri­dėdavo lėkštę sausainių, aš jais turėdavau visus vaikus vaišinti. Patiko man...

Visi labai norėjome mokytis. Gabūs bu­vome, mokyklas baigėme. "Namo geriau nepasistatysime, bet vaikus į mokslus išleisi­me, " - sakydavo tėvelis. Šviesus jis buvo žmogus ir mus norėjo tokius padaryti".

 

                                                        Virginija Liutikaitė                                           

                                                        „Žemaičių saulutė“, 2000.03.10, Nr.10