IGNACAS MILAŠIUS
APIE IGNACĄ MILAŠIŲ
Knygnešių knygnešiu vadinamas Ignacas Milašius nuo Kulių. 1898 -
1901-aisiais, Kuliuose vikaraujant Juozui Tumui- Vaižgantui,
miestelis tapo slaptos kultūrinės veiklos prieš rusinimą centru. Į
tą veiklą aktyviai įsijungė ir I. Milašius - gabeno ir platino
lietuvišką spaudą. Už tai teko vėliau į Ameriką emigruoti - rusų
"ochranka" nebedavė ramybės. Kurį laiką pagyvenęs užjūryje, šiek
tiek prakutęs ir užsidirbęs pinigų grįžo į Lietuvą, vedė ūkininkaitę
nuo Papilės ir įsikūrė Lieplaukėje, Telšių rajone. Pirko žemės,
susibudavojo ūkį. Kūrėsi ilgam...
Senose, pageltusiose nuotraukose - didelė graži šeima. Dar didelė,
dar laiminga ir graži. Karai ir žūtys jos dar tik laukia... Šiandien
pateikiame keletą minčių iš knygnešio Ignaco Milašiaus dukters
Barboros Milašiūtės vaikystės prisiminimų.
Tėvelis jau gyveno Lieplaukėje - ką tik buvo grįžęs iš Amerikos ir
pradėjęs kurtis. Savąją Kotryną, užėjusią miltų pasisemti, pamatė
krautuvėje, Telšiuose. Mergina krito jam į akį iškart - tuoj
susitarė su jos globėjais, o jai pačiai žadėjo: "Ponia būsi, savo
krautuvę turėsi". Nenorėjo Kotryna į Lieplaukę, Telšiai labiau
tiko, bet ką darysi, Milašius buvo neperšnekamas: "Neisiu gi
žydams vandens nešioti, jei bankrutuosiu. Čia bent į žemę kabintis
galėsiu..."
Ir kabinosi į tą žemę - krautuvę, arbatinę užlaikė, bet ir žemės,
gyvulių neapleido. Jam buvo išbūrę, kad septynius budinkus turėsiąs
per gyvenimą subudavoti.
Tėvelis labai nemėgo apie save pasakoti, vargų, bėdų skaičiuoti. O
juk buvo visko... 1918-aisiais, kai arklius atiminėdavo, slėpė juos
kambaryje - kanopas skudurais apraišiojo, kad nebildėtų, o kad
išsigandę gyvuliai nežvengtų, mes, vaikai, turėjome juos glostyti.
Pamečiui gimė Zita, Vincentas, Julytė, Jurgiukas... Ir mirė. Visai
maži - metukų, dvejų. Lig su stalu buvau, kai mirė Zita. Dūkome,
pamenu, kaip pašėlę, o ji lovoje duso. "Liaukitės, - pyko tėvelis, -
girdite, kaip Zita jus bara". Jurgiukas mirė dvylikos. Atgulė, kai,
"šaudydami zuikius", vaikai visu būriu sušoko jam ant nugaros.
Vaikai išsilakstė, o Jurgiukas taip ir liko žolėje gulėti. Namo
grįžo nusiverkęs ir susisukęs..."
Dešimtis vaikų gimė Kotrynai ir Ignacui Milašiams. Užaugo šeši:
Stefa, Magdalena, Ignacas, Barbora, Juozas, Benediktas.
Auklėjo mus labai griežtai. Septynerių tebuvau, o arbatinėje jau
pilsčiau arbatą. Kai tiesė pro miestelį geležinkelį, arbatinėje
pietaudavo apie 70 žmonių: sukdavomės visi - mama, mes, vaikai,
tarnaitės. Apsidirbus arbatinėje, tuoj liepdavo eiti gatvę šluoti.
Dulkės rūkdavo, kaip stengdavomės! "Nestovėkit, vaikai, be darbo",
- vis sakydavo mama. Mama buvo darbšti, griežta ir labai gera. Ir ne
tik mums, vaikams, bet visiems. "Palikit, ponia, ir ant kitų metų",
- prašydavo moterys kasėjos po bulviakasio.
Eglutę Kalėdoms kaime tik mes taisydavome, krautuvėje. Viso kaimo
vaikai atbėgdavo pas mus "degtukų pirkti", o iš tiesų tai žiūrėti,
kada gi tą eglę degsime. Mama pridėdavo lėkštę sausainių, aš jais
turėdavau visus vaikus vaišinti. Patiko man...
Visi labai norėjome mokytis. Gabūs buvome, mokyklas baigėme. "Namo
geriau nepasistatysime, bet vaikus į mokslus išleisime, " -
sakydavo tėvelis. Šviesus jis buvo žmogus ir mus norėjo tokius
padaryti".
Virginija Liutikaitė
„Žemaičių saulutė“, 2000.03.10, Nr.10
Pagalvokite, kaip Kuliai tapo knygnešystės centru.
Iššūkis žemaičiams:
ši istorija apie knygnešio gyvenimą aiškiai nebaigta. Suradusiems daugiau
žinių apie I.Milašių (ieškokite giminių), skiriamas
Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio "Tyklė" (vadovė
Vitalija Brazaitienė) prizas. Ar galite atsakyti:
1. Kodėl knygnešiui teko emigruoti?
2. Ką reiškia „budinkus subudavoti“?
3. Kas 1918 metais galėjo iš valstiečių arklius atiminėti ? (a) caro
žandarai, (b) bermontininkai, (c) vagys.
4. Kokia nedalia ištiko mažus vaikus, neatsargiai žaidžiant?