Tėviškės knygnešiai

Povilas Grigola

 

Didysis žemaičių vyskupas M. Valančius pirmas pradėjo kovą prieš bendrą pravoslavinimo bei rusinimo ir tautos dvasios naikinimo politiką, dėl uždraustos spaudos atgavimo. Sykiu tai buvo žingsnis kitam gyveni­mui - nepriklausomybei.

Ryškūs šios kovos pėdsakai ir Plungės rajone. Apžvalgą noriu pradėti nuo spaus­tuvių ir knygų. Vienas iš keturių aktyviausių M.Valančiaus talkininkų buvo rietaviškis Ju­lius Steponkevičius. Jis vyskupo pavedimu vykdavo į Tilžę pas dekaną Joną Zabermaną, kuris padėjo čia organizuoti knygų spausdin­imą ir platinimą. Pirmasis Mažosios Lietuvos spaustuvininkas buvo Karlas Albregsas, 1864-1887 m. leidęs knygas Lietuvai. Didelę spaus­tuvę, knygrišyklą ir knygyną turėjo Otas fon Mauderodė. Tilžėje spaustuvę ir knygyną turėjo Martynas Jankus. Ją pardavęs iš varžytynių, 1889 m. nusipirko apleistą spaustuvę iš Ju­liaus Zyberto Ragainėje. 1892-1909 m. M. Jankus spaustuvę, knygrišyklą ir knygyną įkūrė Bitėnuose. Vėliau įmonę perkėlė į Klaipėdą. Šio žmogaus nuopelnai Lietuvai - neįkainojami: visas savo lėšas ir jėgas paskyrė gimtajai kalbai ir raštui išsaugoti.

Daug spaustuvių veikė Klaipėdoje, tai - H.Halco ir M. Šerniaus (1879-1894); 1894 m. įmonę nupirko H.V.Zybertas; J.Šenkės ir K. Zyberto (1898-1919) bei kt. Šiose spaustuvėse buvo spausdi­nami S.Daukanto, V.Kudirkos, M.Valančiaus, J.Basanavičiaus, J.Šliūpo, J.Tumo Vaižganto rastai, T.Šerno „Geografija", „Varpas", „Tėvynės sargas", „Žinyčia", „Šaltinis", „Ūkininkas", „Darbininkų balsas", „Kantičkos", maldaknygės ir kt.

Kokias knygas žmonės labiausiai mėgo? Pamaldūs žmonės mėgdavo tikybinius skai­tymus. Kiti, kurie domėjosi politika ir vadinosi pažangiaisiais, griebėsi gamtos mokslo, socialdemokratų, prieš caro valdžią nukrei­ptų ir panašių skaitymų. Kaip rašo prisimini­muose Jurgis Gudas, netrūko ir tokių skaity­tojų, kurie, pamatę Dr.Šliūpo ar kun. Demskio paveikslus, bučiuodavo juos, sakydami, kad tai esą mūsų kelrodžiai, proto lavintojai ir teisybės rodytojai.

Manyčiau, kad anais laikais žmonės la­biau griebdavosi knygų negu dabar, nepai­sydami pavojų.  Užtenka pasakyti, kad kalvarijietis Juška už vieną maldaknygę buvo ištremtas dvejiems metams „poselenijos", o už socialdemokratų ir varpininkų raštus grasino Petropavlovsko kalėjimu, Archangelsku, Vologda, Viatka ir Sibiru.

Vienas iš didžiausių mūsų rajono knygnešių Ignas Milašius nenuilstamai gabeno kny­gas per sieną į Kulius, Plungę, Alsėdžius, Ž. Kalvariją, Mažeikius Jis trumpai prisimena savo nuostolius: „Per visą savo kontrabandavimą turėjau apie 700 rb. nuostolių. Čia aš pam­inėjau tik nuostolius, valdžios padarytus. Bet kur vagys išvogė, kur knygos krūmuose sutižo ir supelijo, kur po šiaudus pelės ir žiurkės suskaitė! Čia vėl bus 400 rb. Na, o kur tos, kurios žmonėms išdalytos ir neatlygintos? Čia vėl koks 1000 rb. Bet visų nuostolių nebe­galima ir atsiminti!" Renkant medžiagą apie knygnešius, mano atmintin giliai įsmigo kuliškio knygnešio Igno Milašiaus taurumas. Jis buvo suimtas pakeliui į Kretingą, pabėgo nuo sargybinių į Prūsiją. Tačiau čia negalėjo laisvai gyventi.. Matydamas Vokie­tijoj laisvę, laisvą raštą ir spaudą, su širdgėla rašo: „Atsiminęs Žemaičius, negalėjau ilgiau tylėti ir dar smarkiau pradėjau knygas per sieną gabenti ir platinti jas per įvairius bagamazininkus. Mano knygas net vežimais vežė į Žagarės miestelį, o iš ten į kitus Lietuvos miestus".

Pagrindriniai knygnešių centrai buvo Kuliuose, Šateikiuose ir Žemaičių Kalvarijoje. Kuliuose tautinis atgimimas prasidėjo kur kas anksčiau nei kitose Lietuvos vietose. Jau prieš spaudos draudimą žmonės uoliai skaitė iš lietuviškų maldaknygių. Uždraudus spaudą, rusai pradėjo persekioti kuliečius. Žinoma, kad jau 1896 m. gegužės mėnesį iš Onos Žilevičiūtės rusų policija atėmė 10 egz. maldaknygių.  Ilgą laiką klebonu čia buvo kun. St.Durkis, vikaru 1898-1901 m. buvo  kun. J.Tumas Vaižgantas -spaudos platintojų draugijos pirmininkas. Jam čia atvykus, Kuliai tapo slapto lie­tuviško veikimo prieš rusus centru. Iš čia lietuviškos knygos plisdavo po Aukštaičius ir Žemaičius. J.Tumas buvo „Tėvynės sargo" redaktorius. Čia už paties surinktas lėšas J.Tumas pradėjo leisti pirmąjį lie­tuvių inteligentams skirtą žurnalą „Žinyčia".

 

        Ar esate pastabūs skaitytojai?

      1. Sudarykite  žygio knygnešių knygnešių takais Žemaitijoje maršrutą po visus miestelius.

2. Išvardinkite garsiąsias žemaičių knygnešes ir pagalvokite, kas galėjo jas paskatinti taip rizikuoti.

3. Ar galite paaiškinti, kaip knygnešiai patirdavo tokius nuostolius? Ar gaudavo ir pelno? 

4. Kaip žemaičių kunigai skatino žmones skaityti? Prisiminkite vyskupo M.Valančiaus indėlį. Raskite daugiau informacijos. 

Pas jį į Kulius atvažiuodavo žymių ano meto mūsų visuomenininkų: poetas Jovaras, A.Dambrauskas-Jakštas, kun. K. Pakalniškis-Dėdė Atanazas. Be kitų, į lietuviško judėjimo mecenatus Tumui pav­yko patraukti ir kunigaikštį M.Oginskį. Užtat Plungės, Rietavo, Palangos ir kitų vietovių rusų policija turėjo daug darbo, sekdama ir „saugodama" Tumą su jo bendradar­biais. Draudžiamas knygas čia platino J.Ložinskis, Ignas Milašius su sūnum, taip pat Ignu, D.Bubinas, kun. K. ŠIeinys, Butkų Juzė, J. Grušys ir kiti knygnešiai. Be kun. Tumo, kuliečiai su dideliu malonumu at­simena ir didelį šios parapijos kultūrintoją bei rašto mokytoją K. Skrodskį (Skrodskelį). Jis išmokė skaityti ir rašyti beveik visą Kulių parapiją. Seni kuliečiai pasakodavo, esą kun. Skrodskis, išklausęs klausykloje savo penitento nuodėmes, neretai pasakydavęs: „Tavo nuodėmės didelės ir baisios ir, jų neišpažinęs, būtumei degęs pragare per amžius. Dabar Dievas jas atleido, bet dar liko skaistykla; bet žinai, ir joje dega ugnis... bet tu nenusimink: sukalbėk Tėve mūsų, išmok raides ir skai­tyti iš knygos. Tik tada galėsi mirti ir keliauti į dangų..."

Plungiškiai gali pasidžiaugti tyliųjų kovotojų už Lietuvos laisvę knygnešių skaičiumi. Suradau 19 pavardžių. Visų pirmtakas buvo Plungės vargonininkas Petras Mikužas (miręs Varšuvoje) ir Vin­cas Stončius. Žymiausi knygnešiai buvo J.Bagdonavičius, J.Žalimas, Barzdžius, R.Lukošiūtė, O.Šakaitė, o ypač M.Bonkaitė, apie 20 m. skleidusi knygas po Žemaitiją. M. Bonkaitę knygomis aprūpindavo kun. Vytartas. Už knygnešystę buvo 3 m. ištremta j Nižnį Novgorodo gub., stipriai kankinta.

Toliau knygnešių keliai ir takeliai veda į Platelius, Alsėdžius,  Žemaičių Kalvariją. Prie plento Plungė-Mažeikiai, apie 17 km. nuo Plungės, kairėje pusėje yra keliukas, vedantis į Bernotų sodybą. Čia knygnešiai slėpdavo iš Prūsijos pargabentas knygas. Toje pačioje kelio pusėje prieš sodybą stovi koplytstulpis, žymintis, kad „Spaudos draudimo metu čia sustodavo atsigerti ir pailsėti knygnešiai. Stabtelėk ir tu, mielas pakeleivi". Šią vietą ilgą laiką saugojo ir globojo mūsų laikų „knygnešiai" plungiškiai E. ir A.Mikulskiai.

Alsėdiškiams knygas nešė K.Kaunas, J.Skulskis, P.Kazlauskas, zakristijonas K.Kazlauskas, 1905 m. Vilniaus Didžiojo seimo dalyvis. Rusų persekiojamas, 1906 m. pabėgo į JAV. Alsėdiškiams šviesą nešė ir Kazys Vain­auskas, taip pat Vilniaus Didžiojo seimo dalyvis, po to kankintas rusų kalėjimuose.

Didžiulę pagarbą man kelia Žemaičių Kalvar­ija savo gilia religine ir švietėjiška praeitimi. 1644 m. čia buvo įkurta pirmoji mokykla, kuri 1802 m. reorganizuota į 4 skyrių mokyklą. 1825 m. buvo jau 8 skyriai. Ž.Kalvarija gali didžiuotis, kad 1814 m. šią 4 klasių mokyklą baigė S.Daukantas, o 1821 m. šešiaklasę mokyklą - M.Valančius. Čia švietėjišką veiklą skleidė domininkonų vienuol­ynas, „Saulės" gimnazija. Ši žemė Lietuvai davė tokių žymių žmonių kaip V.Mačernis, P.Jurkus, Pr.Montvydas, J.Mickevičius ir kt. Žemaičių Kal­varija garsi ir knygnešiais. Anais sunkiais spaudos draudimo metais kone pusę kalvarijiškių išmokė lietuviškai skaityti daraktorė ir knygų platintoja E.Pocaitė. Aktyviai spaudą gabeno ir platino Pet­ronėlė ir Barbora Repšaitės bei jų seserėčios Moncaitės, J.Gurainis, V.Norkus, K. Baltimas, J. ir B.Derkinčiai, legenda tapęs Vincentas Juška ir daug kitų. Apie  Ž.Kalvarijos ir jos apylinkių knyg­nešių veiklą plačiai aprašyta 1932 m, Čikagoje išleistoje pažangiųjų Amerikos lietuvių veikėjo P.Abelkio knygoje „Altorių pavėsyje".

Baigdamas geru žodžiu noriu paminėti ir šių dienų šviesulius, besirūpinančius knygnešių darbų tyrinėjimu bei jų atminimo išsaugojimu. Tai - krašto­tyrininkai K.Bružas, E.Ravickienė, E.Mikulskienė, A.Rajeckienė, E.Neniškienė B.KIeinauskas, V.Garbenčienė, J.Grušys, M.Muralienė bei Kulių klebonas Č.Degutis.

 

                                 Sutrumpinta iš Knygnešių krivulės No 14, (Voruta, 1993.03)