JONAS LUOBIKIS

 

  

     

ŽMOGAUS DVASIOS NEŽGESINTI

 

Nijolė Luobikytė – Abramavičienė

 

1951 metų Prienų gimnazi­jos abiturientė, būtinai norė­jau tapti mokytoja. Kodėl tik mokytoja? Gal todėl, kad mano tėvelis Stasys Luobikis 1919 metais pasirinko pradinių kla­sių mokytojo kelią, o jo jau­nesnė sesuo Onutė Stasiulevičienė 1927 metais pradėjo pedagogės darbą Liubave. Ma­no vyriausias brolis Benjami­nas Luobikis 1944 metais irgi pradėjo švietėjo darbą. Tik de­ja, karo vėtros ir istoriniai įvykiai nutraukė jų pradėtą kil­nų darbą, ir kiekvienam iš jų teko  savitas  tragiškas  likimas.

Tetą mokytoją  Onutę Stasiulevičienę  su šeima 1941 m. birželio 15 dieną ištrėmė į Al­tajaus kraštą, vyras mirė pakeliui į Vorkutą. Kauleliai liko kažkur Pečioros pakrantėse. Ji buvo ats­kirta nuo dviejų mažamečių vai­kų. Ir daug kančių bei vargo patyrė, daug dienų ir metų praėjo, kol sugrįžo visi į taip išsvajotą ir mielą Lietuvos že­mę. Grįžusi ji tęsė pedagoginį darbą Viešvilės vaikų namuose iki pensijos. Šiuo metu, būda­ma 82 metų, dar žvali, ener­ginga, nepasidavusi gyveni­mo negandoms, aktyviai da­lyvauja Lietuvos atgimime.

Mano tėvelis, aktyvus social­demokratas, Stasys Luobikis 1944—1954 metais valgė Uchtos kalėjimo duoną. Grįžęs neilgai džiaugėsi šeima ir išsvajota Lietuva, lageris pa­kirto sveikatą. Nuo 1964 metų ilsisi  ramybėje. Panašus likimas ištiko ir mo­kytoją brolį Benjaminą Luobikį,  Prienų raj. Alksniakiemio prad. mokyklos  vedėją.   Jam teko sunki kalinio dalia Intos kalėjime 1948—1956 metais.  Jo žmona ir šiuo metu dirba Alytaus   2-je   vid.   mokykloje. O Stasiulevičienės sūnus Gin­tautas ir marti Rožė tęsia peda­gogų  dinastiją Kaune.

Iš kur visa tai? O pasirodo, kad visos gijos ir šaknys ve­da  į  Sasnavą,  kur  mūsų  prosenelis Kazys Luobikis ir jo sūnus, mūsų senelis, knygnešys Jonas Luobikis kelis dešimtmečius daraktoriavo, mokė vaikus raš­to, gelbėjo lietuvišką žodį nuo  pražūties.

Knygnešys Jonas Luobikis, Ka­zio, gimė 1864.06.23. Barštinės kaime, Kvietiškio valsč. Mari­jampolės apskr. bežemių šei­moje. Jo tėvas 33 metus išdirbo Sasnavos bažnyčioje zakristijonu.  Įdomu tai, kad jis jau tada mokėjo lietuviškai rašyti ir skaityti, mokė rašto aplinkinių kaimų vaikus. Savaime aišku, kad ir savo septynmetį sūnų Jonuką išmokė rašto. Kai susirinkdavo vaikai mokytis, daraktoriui reikėdavo eiti dirbti; „mokytoju" palik­davo mažametį Jonuką, kad prižiūrėtų, kaip atliekamos už­duotys. Būdavo taip, kad visi vaikai neiškentę išbėgdavo ant ledo, aišku, su prižiūrėtoju priešaky. O paskui jau kliūda­vo visiems, o daugiausia Jonu­kui.

Mokė iš elementoriaus, spaus­dinto J. Zavadskio spaustuvė­je Vilniuje. Kas išmokdavo šį elementorių, galėjo jau gero­kai skaityti. Žandarai persekio­davo daraktorius ir drausdavo mokytis lietuvių      kalba.

Kartą vaikų mokymui vado­vavo Jonukas. Sugužėjo į pirkią žandarų būrys suimti daraktorių. O čia vieni vaikai bežaidžią, jokio daraktoriaus nėra. Nieko nepešę, žandarai apgauti išs­kubėjo.

Jonukas nuo septynerių me­tų pradėjo patarnauti kartu su tėvu šv. Mišioms. Greit išmo­ko visas maldas ir apeigas. Ka­dangi iš prigimties buvo labai muzikalus, devintus metus ei­damas jau giedojo bažnyčioje pirmu balsu su „kantarkomis", stebindamas visus susirinkusius. Kun. Gilius mažajam bažnyčios tarnui pasiuvo sermėgaitę su kaltinėmis sagomis. Policija apie tai sužinojo ir pradėjo ieško­ti ir gaudyti vaikus su kaltinėmis sagomis, ieškodami „daraktoriaus". Teko sagas kuo greičiau  pakeisti.  Vienuolikmetį Jonuką tėvai vasarai išleido pas ūkininkus tarnauti, o žiemą jau jis mokydavo kaimynų vaikus, retkarčiais tėvo prižiūrimas. Tuo pačiu perėmė iš tėvo ir zakristijono  pareigas Sasnavos bažnyčioje keliems dešimtme­čiams, įsigijo mažą pirkelę, ku­ri ir šiandien stūkso, įlindusi į žemę  Sasnavoje.