Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

JUOZAS AKELAITIS

Paskutinė knygnešio kelionė

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atkurta Knygnešių sienutė. Pirmojoje, sunkiai nukentėjusių knygnešių, lentoje pirmiausia skaitome ūkininko Juozo Akelaičio pavardę. Kas tas žmogus, kurio nuopelnus Tėvynei savo parašais patvirtino prof. Vaclovas Biržiška ir rašytojas dimisijos majoras Petras Ruseckas? Iš negausių straipsnių periodinėje spaudoje, J. Akelaičio dukros Laimos pasakojimų ėmė ryškėti „litvomano", knygnešio paveikslas.

Gimė Juozas Akelaitis 1880 metų kovo 25 d. Marijampolės apskrities Liudvinavo valsčiaus Paežerėlių kaime gražioje Marijos Matulaitytės ir Adomo Akelaičio šeimoje. Keturi motinos broliai garsėjo Lietuvoje kaip lietuvybės puoselėtojai, švietėjai. Iš jų Stasys Matulaitis bene ryškiausia žvaigždė buvo Juozuko gyvenime. Aktyvus visuomenės veikėjas ir publicistas traukė prie savęs it magnetas. Vaikystėje lydėjusios liaudies dainos, nesibaigiančios kalbos apie tautos dvasią, priešinimąsi caro priespaudai, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą ugdė vaikino meilę Tėvynei. 1895—1898 metais S. Matulaitis gydytojavo Pilviškiuose, aktyviai dalyvavo „Sietyno" draugijos veikloje ir tuo pat metu redagavo „Ūkininką" ir „Varpą". Reikia manyti, ne be dėdės įtakos Juozas minėtus leidinius, „Vienybę lietuvninkų" bei lietuviškus atsišaukimus platino Marijampolės apylinkėse.

Savo darbo prasmę vaikinas suvokė tada, kai 1897 metų pabaigoje „Sietynas" buvo susektas, o jo nariai represuoti. 1901 metais Suvalkų gubernijoje įsikūrusi „Artojo" slaptosios spaudos draugija tęsė „Sietyno" tradicijas. Jos nariai — Marijampolės miesto ir apylinkės ūkininkų jaunimas — gabeno iš Prūsijos knygas, laikraščius ir juos platino tarp kaimiečių. Į tą veiklą įsijungė ir Juozas Akelaitis. Sykį lipdydamas atsišaukimus „Broliai lietuviai, nepasiduokite maskoliams", buvo apsuptas caro žandarų. Tąkart laimingai pasprukęs, apmaudžiai įkliuvo kitąnakt — buvo suimtas savo ūkyje Paežerėliuose. Kratos metu namo rūsyje įrengtoje slėptuvėje rasta nemažai draudžiamos literatūros. Taip atėjo rimtų išbandymų metas — kalėjimas, tremtis. Tačiau ketveri metai Manzurkoje netruko prabėgti.

1905 metais vėl žingsniavo tėviškės žeme, laimingas glėbesčiavo artimuosius — tėvus, keturis brolius ir seserį. Bet ar nurims be darbo Juozas, vargo užgrūdintas, kupinas jėgų? Ir jis eina į ką tik Marijampolėje susikūrusią „Šviesos" kultūros ir švietimo draugiją. Jos nariai rengė vaidinimus (1905 m. pastatytas pirmasis spektaklis— V. Keturakio „Amerika pirtyje"), organizavo jaunimo vakarus, šelpė moksleivius. Kai caro žandarai J. Akelaitį vėl įgrūdo į Kalvarijos kalėjimą (vėliau net uždraudė gyventi Suvalkų krašte), jis vyksta į Vilnių. Čia tuo metu S. Matulaitis drauge su V. Kapsuku redaguoja pirmąjį legalų Lietuvos socialdemokratų leidinį „Naujoji gadynė".

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Akelaitis kaip tremtinys vyksta į Rusiją (Mogiliovą). Čia nuo 1917-ųjų veikė Felicijos Bortkevičienės vadovaujama „Globos" labdarybės draugija karo tremtiniams šelpti. Jos veikloje aktyviai dalyvavo ir J. Akelaitis. Kilnodamasis iš vienos vietos į kitą, triūsdamas tautiečių labui, net nepajuto, kaip nudundėjo nugriaudėjo revoliuciniai įvykiai Rusijoje, baigėsi karas. Taip jis iškeliavo į Tėvynę Lietuvą, svajodamas sukurti šeimą, auginti vaikus, sumaniai ūkininkauti tėvo ūkyje.

O sodyba graži, medžių apsupta, čia pat ežeras, Šešupė. Dirbk ir džiaukis gyvenimu. Tačiau grįžęs Lietuvon, tėviškę rado nuniokotą: namas sugriautas, likęs tik arkinis rūsys, kuriame ne vienerius metus buvo slepiama lietuviška spauda. Nieko nelaukdamas Juozas puolė prie darbo: ėmė ręsti trobesius, įsigijo gerų veislių gyvulių, seną sodą apsodino liepomis ir užveisė 100 avilių bičių ūkį. (Vėliau medų specialiose dėžutėse su užrašu „Lietuvos liepų medus" eksportavo į JAV.) Pagaliau, pradėjęs 45-uosius, parsivedė žmoną Zuzaną, gerokai jaunesnę, sumanią ir darbščią lietuvaitę, nepaprastai mėgusią darželio gėles ir tvarką namuose. Jaunamartė gražiai pritapo Akelaičių šeimoje, uoliai puoselėjo jos tradicijas.

Tik štai nelaimė — prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1944-aisiais J. Akelaitis suimamas ir apie dvi savaites tardomas. Vėliau slapstosi: žiemą praleidžia pas savo draugą knygnešį Ambraziejų, gyvenusį netoli Marijampolės. Nuo 1945 metų jau ir visai šeimai gimtojoje gūžtoje nebėra ramybės. Palikę ūkį Paežerėliuose, Akelaičiai persikrausto į Kauną pas giminaitį. Varganas dienas stumia vadinamieji buožės: šeimininkas negalėjo niekur rodytis, be to, ir jau prastos sveikatos buvo, dukros Laima ir Alė studijavo, sūnus Algimantas mokėsi gimnazijoje. Motina viena, dukterų padedama, iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti šeimą — siuvo, kitus atsitiktinius darbus dirbo.

................ (ieškokite tęsinio)