Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

JUOZAS ZAUKA

Juozas Zauka gimė Beisogalos miestelyje, 23 d. vasario mėn. 1862 m., iš Vinco Zaukos ir Rozalijos Luksčiutės. Tėveliai buvo beturčiai, ir todėl nuo kūdikystės iki 16 metų amžiaus artimiausi Juozuko draugai buvo skurdas ir vargas. Šeimoje buvo trejetas vaikų, du broliu ir viena sesuo. 1868 m. buvo badmetis, tai šeima valgė duoną su žirginiais ir samanomis... Stojus geresniems metams, per vasarą už 3 rbl. ganė kiaules, o žiemą mokėsi pas davatkėles skaityti, kartais po 2 ar 3 vaikučius krūvoje, pasibėrę ant suolo ar stalelio plunksnų saujelę. Mat, kai pamatydavo einantį kliučvaitį, tai „lementorius" susikišdavo už ančio ir plėšė plunksnas. Mokyklos buvo bažnytkaimiuose, bet tik rusiškos. O jei kas slaptai mokėsi, tuomet skaudžiai bausdavo. O čia Juozukas norėjo išmokti rašyti. Porą žiemų nuo Kalėdų iki pavasario pasimokino učiliščoje; tuomet ir lietuviškai išmokti jau nesunku buvo. Anais laikais kaimuose nebuvo nė žibalo, nė žvakių, nė degtukų. Pasižibindavo su spragančiomis balanomis ar šakaliais, o ugnį įsiskeldavo iš titnago.

Iki 16 metų amžiaus, Juozukas tarnavo pas ūkininkus, bet tėveliai suderėdavo ir algą pasimdavo. Tuomet jau jis sueidavo su vargonininku, pramoko giedoti ir dainuoti, ir su liubrikais arba knygnešiais susipažino, bet tieji savo tikrų pavardžių nepasakydavo.

Į tą tarpą, jau baigus 16 metų amžiaus, Beisogalos klebonas, kun. Adolfas Daugėla, Juozą pasikvietė tarnauti klebonijon. Ten Juozas veikiai tapo šeimyninkas ir pilnas ūkės tvarkytojas. Be jo, buvo dar keturi bernai, tačiau visur ir visą tvarką vedė Juozas, nės taip norėjo kanauninkas. Tuo tarpu įsišventė ir kun. Vytartas; tas nežiūrėjo, kad Juozas tarnas, ir abudu taip susidraugavo, kad iki kolei jis buvo sveikas ir iki lietuviai atgavo spaudą, abudu buvo kaip vienas.

Vasaros atostogoms iš Petrapylės j Beisogalą pas brolį atvažiuodavo prelatas Apolinaras Daugėla. Tai gi prelatas patyręs nuo brolio, kad Juozas yra sumanus ir darbštus vaikinas, 1880 m. išsivežė tąjį į Petrapylę.

Ten Juozas susipažino su klėriku Būga, su Voldemaru ir t.t. Tuo tarpu įsišventė a. a. kun. Prapuolenis ir, kolei jis buvo katedroje, visą laiką dirbo Lietuvos naudai: Prapuolenis sugėdindamas Juozą už lenkiškumą, įkvėpė tėvynės meilę ir pamylimą liet. kalbos. Nuo to laiko Juozas taip sakosi pamilęs Lietuvą-močiutę, kad dirbęs tėvynės labui ir didžiausiu pavojumi, kai nekartą žandarai iš užpakalio sekę su geležinėmis grandinėmis. Dirbo, kaip mokėjo ir kiek galėjo, o ir šiandien nuo darbo neatsisako. Kaipo bažnyčios žmogų ir knygų platintoją visos davatkos ir šiaip jau žmonės pažinojo ir gerbė.

Būdamas prie katedros, Juozas galėjo dirbti tėvynės labui iki sočiai, nes ten laiko buvo užtektinai. Petrapylės visą lietuvių koloniją, kunigus ir klėrikus aprūpindavo liet. laikraščiais ir knygomis.

„Prisimenu — Zauka rašo man — kurie klerikalai Peterburgo dvasinės seminarijos nuo manęs reikalavo liet. knygų. Daugiausia reikalavo Būga, kolei buvo seminarijoje. Aš su klėrikais tegalėdavau pasišnibždėti, iki jie užsivilkdavo kamžas. Duodamas kamžą, paduodavau susukęs jiems knygą, o jie vilkdamiesi susikamšydavo už ančio, kišenėn ir t.t. O tais laikais su liet. raštais turėjome slapstytis kaip su didžiausiu prasikaltimu: nuo lenkų profesorių, nuo draugų kitos nuomonės, nuo žandarmerijos — net baisu prisiminti. Paskui kai Būga prasišalino iš seminarijos, mudu su juo sumanėme leisti hektografuofą liet. laikraštį. Išleidėme tik du ar tris numerius, nes daugiau mūsų iždas nebeišnešė. Vienas egzempliorius buvo papuolęs net Paryžiaus parodon. Paskui užsienyje liet. laikraščiai buvo apgarsinę, kad Petrapylėje išeina lietuvių hektografuotas laikraštis.

Pirmiausiai gabendavo laikraščius ir knygas per žmones pasauliečius, kartais taip-gi žydeliai, Zaukai žinomi, atveždavo. Paskui — jis sakosi — daugiausiai gaudavęs per kun. Vitartą ir kun. Lialį. Anais laikais susirašinėdavę lenkiškai, dėl atsargumo. Iš Petrapylės jis vienintelis buvo kun.Tumo korespondentas. Vasaroms nuvažiuodavo pas jį į Vadaktėlius. Iš Petrapylės rašinėjo Tumui į „Tėvynės Sargą" ir į „Apžvalgą". Valdžia pradėjo persekioti. Su Tumu buvo susikalbėję, kad knygas ir laikraščius siųs vaisių priedanga: obuolių, kriaušių, slyvų, agrastų, džiovintų vyšnių ir t.t.. Be to, iš Tilžės ėmė prašyti, kad siųstų per Stokholmą, Helsingforsą ir Viborgą, nes iš ten Zaukai būdavo lengviau gauti. Pašte laiškus kontroliuodavo. Tai užsakymus siųsdavo nurodydamas, kiek svarų ar gorčių vaisių reikalauja. Seniau Petrapylės seminarijos klėrikai atvažiuodami atveždavo, ką jiems kunigai įduodavo, o ką jie veža, jie patys kartais nežinodavo. Bet-gi pavojui padidėjus, reikėjo iš Tilžės per Švediją ir Suomiją knygas gabenti.

Iš Viborgo raštus atveždavo lengviau, nes ten daug žmonių važiuodavo. Daugiausiai atveždavo kn. Petkevičia, karės kapelionas, bet vėliau ėmė kukšteras (čemodanus) reviduoti, tai Zauka knygų prisikišdavo už apatinių kelnių. Vieną kartą Viborgo stoties perone bevaikščiojant atsirišo kelnė ir knygos ėmė smukti, bet kaipo su ilgais rūbais apsirengęs, jis prisistūmė prie tvoros, sukamšė raštus ir užrišo kelnę.

Kaip tik Zauka pajuto pavojų, jis ėmė knygas ir laikraščius slapstyti už altorių, katedros bokšte, ir šiaip jau sienų urvuose ant katedros. Ten ir studentai savo knygas slėpdavo su jo žinia. Ten buvo visokių karikatūrų: Muravjovo, velnio ir žandaro ir t.t. Išvažiuodamas kitų daiktų nė nebeatrado, nes užmiršo, kuriame urve paslėpęs buvo. Ten žuvę nemaža egzempliorių Daukanto istorijos ir Lietuvių būdo. Tai matote, kaip Zauka virtęs buvo knygnešiu.