JURGIS BIELINIS
KUO GARSI JURGIO BIELINIO TĖVIŠKĖ
Jei kas kada nors keliautų iš Biržų miesto į Lietuvos—Latvijos pasienį,
į buvusį sienai pereiti Armaniškio punktą, arba vyktų į Latvijos
teritorijoj esantį Skaistkalnės, seniau tarmiškai vadinamą Sinberku
(Šenbergo) miestelį, tam neišvengiamai reikėtų pasirinkti tiesesnį
Biržų— Suostų kelią. Keleivis, atlikdamas šią kelionę, pasiektų buvusį
Sebentiškio dvarą, paskui privažiuotų Suostus ir, nugalėjęs dar
septynetą kilometrų, atsidurtų Armanišky ant Nemunėlio kranto, kuris
čia teka Lietuvos —Latvijos siena.
Kairiajame Nemunėlio krante, Lietuvos pusėje, nusileidus į upės slėnį,
krisdavo į akį Velikonių dvaro ūkio trobesiai. Kad ir seniai, bet
pavyzdingai pastatyti: erdvūs, presuoto molio, gerai įrengti tvartai,
daržinės ir kiti ūkiškieji dvaro pastatai. Čia kadaise ponavęs baronas
Grothusas, turėjęs daugelį dvarų. Velikonyse mūsų senelė, mūsų motulės
motutė ėjo baudžiavą. Nepriklausomai Lietuvai kuriantis, šių žemių daug
mažesni plotai priklausė latviui Bernotui, naujoviškam dvarininkui,
bet po Lietuvos žemės reformos mūsų senelės vaikaičiai drauge su kitais
šio krašto mažažemiais pakeitė baronus ir užvaldė žiauriems ponams
kadaise priklausiusius žemės plotus.
Dešinysis Nemunėlio krantas priklauso Latvijai. Čia yra nutūpęs
Skaistkalnės miestelis su kito kryžiuočio, barono Korfo dvaru,
kuris nežinia kaip tvarkėsi (čia kalbu apie tuos laikus, kada
minėtas baronas valdė čia didelius žemės plotus, gražų dvarą su raudonų
plytų erdviais rūmais, kuriuose pats negyvendavo). Kalnelyje baltavo
graži, balta, proporcingų formų barokinė Skaistkalnės katalikų
bažnyčia. Rodos, kažin kur esu skaitęs, kad šį gražų ir erdvų pastatą,
savo lėšomis prieš kelis šimtus metų pastatęs Lietuvos bajoras
Valavičius. Rusų imperijos laikais, kai nebuvo jokios valstybinės
sienos tarp Lietuvos ir Latvijos, Nemunėlio vaga ėjo Kauno ir Kuršo
gubernijų siena. Toji vaga skyrė lietuviškai kalbančius nuo latviškai
kalbančiųjų. Lietuviai mėgo Skaistkalnės miestelį. Mėgo todėl, kad jame
ketvirtadieniais būdavo gan dideli turgūs, į kuriuos ir iš kairiojo
Nemunėlio kranto lietuviai „gaspadoriai" ir „gaspadinės" vykdavo kai
ko parduoti ir kai ko nusipirkti. Skaistkalnėje buvo keliolika šaunių
smuklių. Tad ir pasižmonėti būdavo kur, nors Armaniškio (Lietuvos
pusėje) karčiamninkas Mauša ne visus į Skaistkalnę praleisdavo —
mat, ir jo smuklė buvo neprasta. Be to, Skaistkalnėje būdavo garsūs
Kanapinių atlaidai su mugėmis. Atlaidai tęsdavosi 40 valandų, o mugės
valandų sau nesutrumpindavo. Į Rygą kelias ėjo per Skaistkalnę. Iš čia
buvo galima patekti į Jelgavą (Mintaują) ir Bauskę. Kito, patogesnio
kelio į Rygą visas Biržų kraštas neturėjo; tad kas gi galėjo nežinoti
Skaistkalnės?!
Privažiavęs Suostų bažnytkaimį ir pasukęs per patį Suostų kaimą
Ringaudų dvaro link, išvažiavęs iš kaimo (kiek atokiau nuo kelio,
kairėje pusėje, keleivis pamatytų vienkiemį. Sis vadinamas Jakulyne,
nors oficialusis jo vardas Purviškiai. Gal kiemas kadaise buvo pelkių
ir neišbrendamo purvyno supamas, todėl šiam vienkiemiui toks vardas ir
atiteko, tačiau Suostų kaimo keliai būdavo daug purvinesni, ir jam
greičiau būtų tikęs šis vardas.
Purviškių kiemas — tai mūsų gimtinė. Bet kodėl jį dar ir Jakulyne
vadindavo, duomenų nėra. Kada nors čia gal gyveno koks nors Jakulis,
tad nuo jo iš tolimos praeities žmonių kalboje, matyt, ir bus užsilikęs
šis vietovės pavadinimas.
Su suostiečiais mes kaimynai. Šiaurėj mūsų laukus nuo kaimo žemių skyrė
platoka, smilgomis ir kitokiomis žolelėmis apžėlusi ežia, kurios, kaip
ir visų ribų, niekas nedrįsdavo paliesti. Iš mūsų kiemo aiškiai matyti
pats Suostų penkių ūkininkų kiemų kaimelis, arba, kaip pas mus sakytų,
sodžius ir bažnyčia, kurios bokštai, pralenkę šimtametes išlėkusias
liepas, kaip ožkos rageliai, kyšojo tarp medžių viršūnių. Senoji Suostų
bažnyčia mano atminime buvo vienbokštė, tai jos nė nesimatydavo tarp
aukštų medžių. Darbštus Suostų klebonas kun. Stasevičius, didelis
tolerantas, medžiotojas, sunkios išvaizdos petingas vyras, dar mano
atminime pastatė šią naują, daug gražesnę medinę su pretenzijom į
stilių ir išorinį grožį bažnyčią, kuri tad savo dviem bokštais pralenkė
aukštąsias liepas. Todėl kiekvienas iš kelių kilometrų galėdavo
atspėti, kad čia, tuose medžių žalumynuose, bažnytkaimio esama.
Visai prasilenkčiau su mandagumo taisyklėmis, jei kiek plačiau
nepaminėčiau Sebentiškio dvaro, kuris mūsų tėvo gyvenime suvaidino
nemažą, o gal net ir lemiamą vaidmenį. Gal jis pastūmėjo tėvą į tuos
kelius, kuriais jis vėliau daugelį metų ėjo. Be to, mūsų kiemo ganyklos
ir pievos su Sebentiškiu turėjo bendrą sieną, tad buvome kaimynai. Bet
ši aplinkybė yra menkniekis. Sebentiškis turi kitokį, didesnį garsą,
tik maža kas apie tai žino.
Ar šis straipsnis padės jums įsivaizduoti, kas ir kaip ugdė Lietuvos knygnešių
karalių?
Nuotraukos iš J.A. Bielinio archyvo