Pasakojama, kad bene 1831, o gal 1863 metų sukilime tuo­metinis Sebentiškio dvaro savi­ninkas Koscialkovskis buvęs sukilėlių pulko vadu ir paguldęs savo galvą kautynėse su rusais ties Raguva ar Panevėžiu. Nuo Biržų Sebentiškio link nepriklau­somybės laikais buvo pradėtas tiesti pusplentis. Mat Biržų— Suostų kelias pačiose klampiau­siose vietose buvo neišbren­damas. Jei Sebentiškio dvaro dalis nebūtų atitekusi Z. Sme­tonienei, tai kas šį kelią betai­sytų? Kiekvienas apskrities vir­šininkas stengėsi, kad būtų vir­šūnių pastebėtas ir už tai kai ką pelnytų.

Tai tik artimieji kaimynai. Jei pažvelgtume už poros kilomet­rų, tai mūsų krašto įžymybių prisirinktų visas tuzinas. Ana, už septynių ar kiek daugiau ki­lometrų, ant Biržų — N. Radvi­liškio kelio styroja išsidraikęs pagarsėjęs Medeikių kaimas. Rusų imperijos laikais čia buvo Biržų valsčiaus būstinė. Mano vaikystėje čia viršaičiavo pagar­sėjęs viršaitis Kutra. Kodėl šį vardą mūsų kieme dažnai minė­davo — nežinau. 1863 metais sukilėliai čia kovėsi ištisą dieną su rusų kariuomene, ir Suostų apylinkių žmonės, jų tarpe ir mūsų Motina, sakydavo, aiškiai girdėję šaudymus, užsitęsusius visą   dieną.

Dabar esu skaitęs knygose ir žinau, kokių čia ties tais Me­deikiais kautynių būta ir ką jos Lietuvos praeičiai reiškia. Tuo­met, kai apie jas mums pasako­jo mūsų mamos, mes dar nieko neišmanėme.

1863 m. balandžio mėn. 25 d. ties Medeikiais susitiko Zig­mo Sierakausko-Dolengos va­dovaujama sukilėlių kariuomenė su rusų generolo Ganeckio re­guliarios, gerai aprūpintos ir pavyzdingai ginkluotos, rusų kariuomenės būriais. Tris valan­das   tęsėsi    nelygių   jėgų   kautynės.   Dolenga    buvo   priverstas nuo   Medeikių   trauktis.

Mūsų mamos negalėjo papa­sakoti, kad kitą, t. y. balandžio 26 dieną, ties Gudiškiais, keli kilometrai nuo Biržų, Ganeckis pasivijo Dolengos kariuomenės likučius ir čia antrąkart su jais susirėmė. Čia žuvo daug suki­lėlių kariuomenės ir daug paty­rusių karininkų. Jie buvo metę geras tarnybas rusų kariuome­nėj, ir ėjo kovoti už Lietuvos— Lenkijos valstybės atstatymą. Čia ties Gudiškiais, buvo paimtas į nelaisvę kapitonas Stanišaus­kis, dešiniojo sukilėlių kariuo­menės sparno vadas, vienas iš gabiausių to sukilimo karininkų ir vadų.

 

         DĖMESIO:  Jurgio Bielinio gentainiai skelbia rašinio konkursą. Prizai – geros knygos apie  knygnešius. Rašinyje (4-5 psl.) reikia atsakyti į tokius klausimus:

1. Kodėl Kipras Bielinis mano, kad jo tėvo gyvenimą bus įtakoję įvykiai Sebentiškiuose, Medeikiuose, Šniurkiškiuose, Pabiržėje?
2. Kur Vilniuje galima rasti sukilimų pėdsakų (raskite nors tris vietas)?
3. Ką reiškia „ėjo baudžiavą“? 
4. Aprašykite, kaip įamžintas Bielinio atminimas jo gimtinėje ir visoje Lietuvoje.

Laukiame laiškų, ypač iš Biržų krašto moksleivių.

Rašykite el.p. jurgis.bielinis@gmail.com

Balandžio 27 dieną ties Šniurkiškiais rusai susirėmė su Mac­kevičiaus sukilėlių kariuomenės būriais, atskubėjusiais Sierakaus­kui į pagalbą. Jei Mackevičius bent dvi dienas būtų anksčiau Sierakauskui į pagalbą atėjęs, generolas Ganeckis būtų buvęs į šipulius sumuštas. Bet buvo pavėluota ir Mackevičiaus dali­niai neatlaikė rusų. Teko skai­tyti, kad balandžio 28 dieną Skrebiškiuose į nelaisvę buvo paimtas pats Dolenga ir visas jo štabas. Iš viso Dolengos va­dovybėje čia kovėsi apie 1500 vyrų. Dabar žinau, kad 1863 metų birželio 12 dieną Vilniuje šv. Jokūbo ligoninėje, Murav­jovo—Koriko sudarytasis karo lauko teismas teisė Z. Sierakaus­ką. Karo teismas vyko prie su­žeisto ir dar sergančio Siera­kausko lovos. Sierakauskas buvo pasmerktas sušaudyti, bet Mu­ravjovas—Korikas sprendimą pa­keitė pakarti. Birželio 15 dieną sprendimas buvo įvykdytas Vil­niaus   Lukiškių   aikštėje.

Mums motina pasakodavo, kad Rastauskinėje (Pabiržėje) vietos klebonas bažnyčioje lai­minęs sukilėlių vėliavas. Suki­limą numalšinus, toje pačioje Pabiržėje ar netoli jos rusai su­šaudė visą būrį į nelaisvę paim­tų sukilėlių. Subrukę jų lavonus į čia pat iškastą duobę, užpylę žemėmis ir paleidę per tą vie­tą keletą kartų raitelių būrį. Su­kilėlių šaudymo ir jų amžino po­ilsio vietą arkliai savo kanopo­mis pavertė dumblu, sulygino, ir po to neliko nei ženklo, ku­ris primintų sukilėlių paskutinę prieglaudos vietą. Senesnieji ir mačiusieji tą egzekuciją mano vaikystės laikais daug apie ją kalbėdavo, bet jaunosios kartos visa  tai   pamiršo.

                                                                                                                           Kipras Bielinis

        Iš: „Dienojant" (Spaudos   draudimo   laikų atsiminimai),  NEW  YORK,  1958

 

PASAKOJIMAI APIE NEPAGAUNAMĄJĮ KNYGNEŠĮ

 

 

 

 

 

 

Neretai įvairūs perpasakojimai būna netikslūs. Per savo 30 metų knygnešystės veiklą J. Bielinis vis išsisukdavo nuo persekiotojų. Apie jo drąsą, narsumą, gudrumą sklido įvairūs pasakojimai. Ir ne visada aišku, ar jie tikri, ar pagražinti, ar supainioti su kitais asme­nimis, o gal pramanyti. Be anksčiau aprašytų dokumentais ir atsi­minimais paliudytų J. Bielinio pabėgimų, norisi priminti ir kitus, apie kuriuos rašyta spaudoje. Beveik visi tokie pasakojimai yra be datų.

Netoli Vaškų, Vainaronių kaime, Povilo Vaitiekūno namuose, buvo viena J. Bielinio užeigų. Nežinia, kuriais metais pas P. Vai­tiekūną  J. Bielinis atvyko su knygomis ir išdėstė jas ant stalo. Kny­gų pasižiūrėti rinkosi beveik visas kaimas. Žmonės vartė draudžiamus leidinius, klausinėjo kainų. Vieni išeina, kiti ateina, būriuojasi kieme. Tuo metu tarnybos reikalais, užantspauduoti ma­lūno, per kaimą jojo Vaškų policijos įgaliotinis. Pamatęs ties P. Vai­tiekūno sodyba žmonių sambūrį, policininkas puolė vidun. Tuo tarpu su juo prasilenkdamas J. Bielinis išėjo į kiemą. Raudonsiūlis knygnešio nepažinojo ir negaudė. Pamatęs knygas, stvėrė jas rink­ti ir vynioti. Žmonės suprato - gresia rimti nemalonumai. Šeimininkas ant stalo padėjo alaus, moterys surado įvairios užkandos. Numalšinti policininko rūstumą pabandė maloni ir išvaizdi šeimininko sesuo Elena. Pareigūno įtūžis atlyžo, jis ėmė vaišintis, kol pagaliau nusi­gėrė, nes alus buvo pastiprintas degtine. Girtas pareigūnas ne be žmonių pagalbos išjojo iš kaimo. P. Vaitiekūnas knygas paslėpė Ru­činio dvaro šieno kaugėse. Kitą dieną policininkas atvyko pas P. Vai­tiekūną ieškoti knygų. Žinoma, buvo šaukštai po pietų. Išvertęs kambarius, iškrėtęs visas pakampes policininkas knygų nerado ir nieko apie jas nesužinojo.

O J. Bielinis iš P. Vaitiekūno kiemo nuskubėjo į Degėsių kaimą pas gerą pažįstamą Joną Dailidę. Ten išbuvęs trejetą dienų ir iš žmonių sužinojęs apie knygų likimą, po trijų dienų grįžo pas J. Vaitiekūną, pasiėmė išgelbėtas knygas ir iškeliavo. Tai buvo vienas pirmųjų ir laimingai pasibaigusių J. Bielinio įkliuvimų.

Apie 1893 m. J. Bielinį su knygomis Jelgavoje sulaikė policija. Nurodoma, kad jį išgelbėjo Jonas Jablonskis, tačiau detaliau nepa­aiškinama. S. Butkus teigia, kad J. Bielinis knygas jau buvo paslėpęs ir per Jelgavą važiavo tuščiu vežimu. Kažkas pagalvojo, kad važiuoja vagis, ir įskundė policijai. Asmenį, galintį paliudyti, kad sulaikyta­sis ne nusikaltėlis, J. Bielinis policijai nurodė autoritetingą mokyto­ją Joną Jablonskį. Šis policijai aiškino, kad sulaikytasis nėra joks nusikaltėlis, bet vieno gimnazisto tėvas, ir neva tyčia sulaikytajam priekaištavo, kad reikiamai neprižiūri vaikų. Policija Bielinį palei­do. Tada dar nebuvo paskelbta oficiali J. Bielinio paieška.

1914 m. lietuvių spaudos atgavimo dešimtmečio proga Gabrie­lius Landsbergis-Žemkalnis paskelbė atsiminimus, kur rašė ir apie J. Bielinį. Apie 1893 m., kai G. Landsbergis-Žemkalnis gyveno E. Kar­pio Linkaučių dvare, pas jį kartu su sūnumi Kipru knygų atvežė Jurgis Bielinis. Palikęs sūnų vežime, jis įėjo į virtuvę, buvo pakvies­tas į miegamąjį, kur parodė turimas knygas. Netrukus pastebėta, kad aplink vežimą sukinėjasi policijos įgaliotinis ir kalbina vaiką. G. Landsbergis-Žemkalnis išėjo į kiemą, maloniai pasisveikino su policininku, paėmė už rankos ir įsivedė į svečių kambarį. Žmona tuoj atnešė degtinės ir užkandos. Policininkas pasivaišino, įraudo ir nieko neįtaręs, bajoro palydėtas, išdardėjo iš dvaro.

 

Aprašytas ir kitas J. Bielinio nuotykis: Sykį ant sienos jis buvo su­gautas ir su visu vežimu pristatytas į muitinę. Nieko neatbodamas, išsiėmęs atsakančią prekę iš ratų, eina pas „načalninką" ir siūlo jam pirkti šventųjų paveikslus. „Načalnikas" neprisiima ir baras, kam lenda į kambarį, tuomet išsiėmęs iš kito pundelio, mūsų Bieliakas siūlo jam pirkti begėdiškų  pa­veikslėlių. Įniršęs „načalnikas" išmeta jį iš kambario ir šaukia tarnams, kad išmestų jį už vartų. Tokiu būdu Bieliakas nenustoja nė laisvės, nė prekių.

Galbūt aprašytas įvykis yra su­painiotas su pasakojimu apie lega­liai iš užsienio per muitinę grįžtan­čio asmens nuotykį. Su vežimu knygų ant sienos J. Bielinis vargu ar galėjo būti sulaikytas, nes jis į Mažąją Lietuvą per sieną eidavo pėsčiomis ir ne per muitinę. Jeigu, kaip rašoma, pasienio sargybinis sulaikytą knygnešį su vežimu pri­statytų į muitinę, viršininkui jis būtų perduotas kaip nusikaltėlis ir surašytas sulaikymo aktas. Paga­liau visiškai neįtikima, kad besilai­kantis katalikiškos doros ir moralės J. Bielinis būtų platinęs nepadorius paveiksliukus.

Mikalojaus Katkaus atsiminimuose keistokai aprašytas ir jau anksčiau aptartas 1894 m. įkliuvimas netoli Raseinių prie Stonų vien­kiemio: Atvažiavęs uriadnikas suėmė knygas ir jų savininką, arklių ir šla­jų savininkas pabėgo, o dabar arklius važnyčioja paimtas iš kaimo žmogus. Mato Jurgis, kad Raseiniai netoli, kad laiko gelbėtis nedaug tesą, taigi išsi­ėmęs, kiek turėjęs, pinigų į kairę ranką, revolverį į dešinę ir sako uriadnikui; „Imk va visus mano pinigus ir leisk mane". Uriadnikas, pažiūrėjęs į vieną ir į kitą ranką ir numanydamas, kad, paėmus pinigus iš kairės, būsi­ąs greičiau atliktas reikalas, paėmęs pinigus ir paleidęs Jurgį. Klausiu Jur­gio: „Ar būtum šovęs į uriadniką?" - „Būčiau šovęs pirmiau, negu jis būt su ranka siekęs savo revolverio. Juk aš lauko paukštis, papuolus į valdžios nagus, ar šiaip, ar taip, man vienas galas - kalėjimas lig mirties". Tokiose aplinkybėse Jurgis gabeno knygas į Lietuvą.

Kas čia beišnarplios detales. Iš ankstesnio aprašymo žinome, kad J. Bielinis tada buvo su K. Ūdra, o pabėgo A. Bružys.

 

Apie J. Bielinio grasinimą nušauti policininką mini ir P. Mašiotas 1923 m. rašytame straipsnyje. Jis taip pat rašo, kad kartą J. Bieliniui nuvykus į Tilžę pirkti knygų, jį mieste nei iš šio, nei iš to Prūsų žanda­ras kartą buvo užkalbinęs lietuviškai - matyt, buvo suuodęs, kas toks jis gali būti. Bet Bielinis apsimetė nesuprantąs ir paklausė žandaro vokiškai, ką jis jam sako. Žandaras sumišo ir atsitraukė.

Suosto apylinkėse buvo pasakojama ir apie kratą Purviškiuose, kai J. Bielinis buvo namuose, nors tai laikraštyje vadinama anekdo­tu.

- Kartą Bielinis buvęs namo parėjęs. Tik staiga pamatė, kad visas na­mas žandarų apsuptas. Išeities nebėra - pabėgt nebegalima.  Bet jis, kaip ir visuomet, nenusigandęs: greit puolęs prie krosnies, išmetęs iš ten malkas ir pats šmakšt į vidų. Pati vėl užkraunanti krosnį ir kai ateina žandarai, prie­šais užkurianti ugnį. Žandarai išvertę visus namus keikdamies išsidangi­na, o Bielinis sveikas ir gyvas išlendąs iš krosnies.

            Ypač vaizdžiai apie tai yra papasakojusi J. Bielinio duktė Liucija Bielinytė-Ausėjienė, bet ir tame pasakojime yra netikslumų, rašo­ma, kad kratoje dalyvavo gal koks šimtas žmonių.

Emilis Klyvis, kurio tėvų žemė ribojosi su J. Bielinio ūkiu, pasa­kojo, kad kartą Jurgis, uriadniko ieškomas, buvo pasislėpęs po žmonos sijonu. Žmona verpė linus ir nuo krėslo nesikėlė. Anie visur ieškoję ir nera­dę išėjo.

Iš Suosto kilęs P. Vaiginas pasakojo:

Vieną kartą Bieliniui teko vandenin atsigulti, sodžialkon, kad nepama­tytų uriadnikas. Tik galvą buvo iškišęs, knygos jo sušlapo. Uriadnikas su lengva kalamaškėle grįžo namo nieko nepešęs. Daug vargo žmogus matė.

Apie 1923 m., Alfredui Šlikui paklausus, kur Bielinio kapas, Suos­to šventoriuje sutiktas žmogus dar pridūrė:

- Nuostabus žmogus buvo! - nieko nelaukdamas tęsė žmogelis: -Jo ir pats biesas negalėjo sugauti! Anądien man kaimynas pasakojo, sako, kartą, viename skode [sueigoje] buvę daug žmonių. Buvęs ten ir uriadnikas. Pradėję kalbėti apie Bielinį. Uriadnikas susiginčijęs su vienu žmogumi, kad jis Bielinį žūtbūt sugausiąs. Na ir kaip tik tuo tarpu į vidų Bielinis įėjęs. Pa­matęs uriadniką Bielinis tuoj atsiklaupęs ir pradėjęs poterius kalbėti.

            Uriadnikas pamanęs, kad tai ubagas ir jam du grivinu, sako, davęs. Kuomet Bielinis išėjęs, žmonės papasakoję uriadnikui, kad tai Bielinis bu­vęs. Uriadnikas baisiai pykęs ir net į pirštą sau kandęs, kad nemokėjo Bieli­nio suimti.

Kitaip tą įvykį papasakojo jau minėtas E. Klyvis. J. Bielinis Pa­nevėžyje turėjęs pažįstamą, pas kurį palikdavęs knygas. Tas žmo­gus išsikėlė į kitą butą, o jo vietoje apsigyveno valdžios pareigūnas. Nežinodamas apie permainas, J. Bielinis atėjo į tą butą su knygo­mis. Pamatęs nepažįstamus žmones, knygnešys apsimetė elgeta ir ėmė lenkiškai kalbėti poterius. Iš šeimininko gavęs 15 kapeikų, J. Bie­linis linksmas išėjo savo keliais.

Gydytojas Stasys Žąsinas, jaunystėje gyvenęs netoli Linkuvos, Mūrdvaryje, apie J. Bielinį rašė:

            Vieną sykį, pavasarį, vos pradėjus sniegui tirpti, atbėgo „dėdė" [J. Bie­linis] pas mus uždusęs su vienu batu ant kojos, o kitą, pilną molio prisem­tą, rankoj nešinas. Tuoj nusirengęs, kojas nusiplovęs, užlipo ant krosnies. Jis papasakojo, kad bėgo nuo raudonsiūlių, kurie jį sutiko prie Dvariukų, važiuojantį su knygomis ir, bėgdamas Mūšos pakrantėmis, įlindo į Verde­nę, kur ir nutraukė jam vieną batą. Pas mus jis tuokart gulėjo ant pečiaus daugiau kaip savaitę. Mano brolis Jonas buvo nuvažiavęs į Bielinio tėviškę atvežti jo žmonos su vienu sūnumi. Jo žmona, išbuvus pas mus tik vieną naktį, išvažiavo.

            Tikriausiai čia aprašomas J. Bielinio atvykimas į Žąsinų sodybą Mūrdvaryje, kai 1903 m. vasario 11 (24) d. jis policininko buvo su­laikytas Rimkūnų kaime, bet varomas į Pasvalį naktį Talkonių kai­me pabėgo, apie ką jau rašyta.

Yra užrašyta ir daugiau J. Bielinio nuotykių, kitokių minėtų pa­sakojimų variantų. Apie šio knygnešio narsą sklido legendos.

 

                                                Iš K.Misiaus ir B.Kaluškevičiaus knygos

                                                „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“, Vilnius, 2006

 

        Ar visi pasakojimai įtikėtini? DĖMESIO – KONKURSAS!  Prizą skiria rašytojas  Juozas Kundrotas, romano „Sakmė apie knygnešį“ autorius. Papildykite šį tekstą naujais pasakojimais!

 

Užduotis smalsiems: parašykite, apie kokius dar nepagaunamojo J.Bielinio nuotykius esate skaitę? Kokiose knygose? Ką jūsų seneliai ar mokytojai yra pasakoję apie knygnešį?  Ar esate skaitę J.Kundroto romaną „Sakmė apie knygnešį“ (Kaunas, 2004)?

Atsiuntę savo rašinį el.paštu: irkubi@gmail.com, gausite knyginį prizą iš rašytojo rankų.

Dar Žr. GALERIJA