SODŽIAUS   MOKYKLA

 

Iki dešimties metų aš augau Laborų sodžiuje, Linkuvos valsč., Šiaulių apskr.

Laborai sodžius didelis ir turtingas — dvidešimt du ūki­ninkai. Viename sodžiaus gale — nedidelis nuskuręs Tiškevičiaus dvarelis, kitame gale — žydelio karčema. Du kalviai. Pen­ki grytelninkai.

Man augant nė vienos dubos nebuvo suskaldytos. Ūki­ninkai turėjo po 30 dešimtinių žemės ir bendrų ganyklų apie 200 dešimtinių.

Laboriečiai buvo labai darbštūs žmonės. Susiderėjus visuose Laborų laukuose nerastum akmenėlio, kumščio di­dumo, nė vieno augančio krūmelio.

Sodžius gryniausiai lietuviškas. Nei rusiškai, nei len­kiškai niekas nemokėjo.

Senesnieji laboriečiai iš maldaknygių paskaityti galėjo, bet ne visi. Rašto, rodos, nežinojo.

Bet visame sodžiuje buvo vienas žmogus, matyti, anų laikų mokytas žmogus. Tai buvo mano tėvo motinos tik­ras brolis Vaitiekūnas. Lenkų dvasia ir jj buvo pagavusi. Savo pavardę iškreipė — Wojciechowski. Dvarininkai ir kunigai Vincą Vaitiekūną labai gerb­davo. Vaitiekūnas ilgus metus vaitavo. Mirė turėdamas apie 80 metų. Gyveno Laboruose pas mano tėvo brolį Martyną. Mano tėvai ir tėvo broliai tą senelį labai gerbdavo. Vadindavo tik dėdute. Dėdutė gyvendavo tik seklyčioj. Būdavo visuomet labai įvairiai, ne sodietiškai, apsitaisįs. Gerdavo arbatą. Val­gyti jam virdavo irgi skyrium.

Jei man, mažam vaikučgaliui, retkarčiais pasitaikydavo užeiti į svečius pas dėdutę, visuomet jį rasdavau sėdintį prie knygos arba ką nors rašantį. Mane be galo stebinda­vo, ką jis daro su tokia daugybe knygų.

Gal aš turėjau apie šešerius metus, kaip mirė dėdutė. Mano tėvas ir jo brolis pasidalino mirusio senelio kny­gas. Mano tėvui teko kelios storų knygų dėžės. Daugiausia lenkų kalba: bet buvo lotyniškų ir gal prancūziškų — nie­kas negalėjo suprasti, kokia čia kalba.

Man paūgėjus ir supratus knygų vertę, iš dėdulės kny­gų lobyno besuradau kažin kokį lenkų kalba rašytą trak­tatą apie matematiką, kelis storokus apdraskytus sąsiu­vinius, prirašytus rudu rašalu, vieną Ivinskio kalendorių, S. Daukanto „Prasma lotynų kalbos", kurią atidaviau Lie­tuvių mokslo draugijai Vilniuje. Vienoj lenkiškoj mal­daknygėj radau įrašytą mano tėvo vardą ir pavardę — Konstanty Jasiukiewicc. Bet mūsų giminėj Jasiukiewicz neprigijo, pasilikome Jasiukaitis. Mano tėvas ir jo brolis lenkiškai nemokėjo.

Praeito šimtmečio aštuoniasdešimtuose metuose rusofiIiška Aleksandro III politika siautė Lietuvoj. Bet aušra jau aušo. Sodžius krapštė akis. Pradėjus eiti „Ūkininkui", mūsų sodžiaus senyvas ūki­ninkas iš kažin kur gaudavo tą laikraštį ir duodavo mano tėvui skaityti.

Į sodžių ateidavo elgeta su knygomis. Atvažiuodavo ir važiuotas knygnešys — turbūt Bielinis.

Senesnieji laboriečiai jautė, kad nemokančiam skaityti, nemokančiam rašyti, aklam, sunku gyventi. Bet rusų pra­džios mokyklose iš Laborų nė vieno vaiko nebuvo.

Vieną žiemą Laborų ūkininkai, kurie turėjo mažesnius vaikus, susitarę pasamdė daraktorių, rodos, iš Pašvitinio valsčiaus senioką. Berniukų ir mergaičių susirinko apie trisdešimt. Daraktorius, matyti, buvo pedagogas menkas. Mokydavomės nuo anksto ryto lig sutemos.

Mokėmės skaityti iš lietuvių elementorių ir maldaknygių. Vieni visa gerkle šaukdavo:

— B-a ba, b-e be, m-a ma, m-e me. Kiti neapsileisdavo:

— Šventas Ignacai — melskis už mus, šventas Luko­šiau — melskis už mus...

Tretieji ar nesigailėjo kakarinės:

— Kas nori panai Marijai služyt, o jai asablyvai mielasninku būt...

Ir taip diena iš dienos toks staugimas. Iš proto galėjai išeiti. Bet nei mes, vaikai, nei mūsų daraktorius iš proto neišėjome. Daraktorius tik klausydavos, kaip kas skaito. Mažiau­sias apsirikimas, ir — sveikas pražuvęs. Eik klūpėti kokią valandą. Arba daraktorius ima storą liniuotę, o tu, vai­kuti, atkišk jam delną. Daraktorius didžiausiu pamėgimu, pasigardžiuodamas, liniuote čaižo delną penkis, dešimt kartų... Ranka parausta, papursta, bet verkti nedrįsk — daugiau gausi.

Vakare visa mokykla suklaupdavome, ir vėl visi balsu kalbėdavome lenkiškus poterius. Tie poteriai gal greičiau buvo kiniški, o ne lenkiški. Mes, vaikai, nežinojome nė vieno lenkiško žodžio. Gerai pamenu, kaip žegnodavomės:

— Vymia oca syna duka.

..................(ieškokite tęsinio)