Mokykla nuolatinio buto neturėjo. Ejo per sodžių. Kie­no buvo vienas vaikas, pas tą daraktorius gyveno savaitę. Čia visi vaikai ir rinkdavos. Kieno du vaikai — dvi sa­vaites. Daraktorius nuo vaiko per savaitę gaudavo po 10 ka­peikų.

Tėvai, matyti, suprato, kad su tokiu daraktorium toli nenuvažiuosi. Emė ieškoti tinkamesnio. Kitą žiemą pasamdė Aleksandrą Bužinskį, baigusį tris klases Mintaujos gimnazijoj. A. Bužinskis buvo amžinai nusibankrutijusio dvarinin­ko sūnus — tėvas nebeįsigalėjo toliau leisti jo į mokslą.

Bužinskiui brangiau mokėjo — po 15 kp. nuo vaiko per savaitę. Bužinskis tikrai buvo daugiau nusimanąs mokytojas. Vaikams liniuote nebedaužė delnų, nebeklupdė ant žemės. Mokėmės kiaurą dieną — to reikalavo tėvai,— bet pada­rydavo trumpas pertraukas ir paleisdavo visus vaikus į orą pabėgioti. Užduotą pamoką kiekvienas mokydavos tyliai. Su kiekvienu vaiku užsiimdavo skyrium. Ir lenkiš­kais poteriais vaikų nebekamavo. Mokė lietuviškai skaityti ir rašyti. Lenkų kalba mūsų sodžiaus mokykloj visai nebuvo var­tojama.

Vaikus, kurie jau gerai galėjo lietuviškai skaityti ir pa­rašyti, ėmė pratinti rusiško skaitymo ir rašymo. Įkibome ir į aritmetikos pradžią.

Rusiškai mokėmės iš „Russko-Žemaitski bukvar". Šios knygos rusų tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir at­spausdintas graždanka.

Pramokus man rusiškai skaityti, pas mus, namie, iš ka­žin kur atsirado maldaknygė graždankos raidėmis. Šven­tomis dienomis namie iš tos maldaknygės aš ilgoką laiką meldžiaus. Paskui ši maldaknygė kažin kur pražuvo.

Prie Bužinskio mokykla dirbo kiaurus metus. Vasarą vai­kų sumažėdavo — pasilikdavo koks dešimt. Kiti išeidavo ganyti. Mudu su broliu Juozu eidavome į mokyklą ir žiemą, ir vasarą.

Bužinskis ant lentelės rašalu išmaliavojo ožio galvą su ilga barzda. Lentelė kabojo ant sienos. Jei vaikui reiIkėdavo išeiti oran, turėdavo ant kaklo užsikabinti ožį ir eiti sau. Jei lentelės ant sienos nebuvo, kitas vaikas ne­galėdavo išeiti. Mums su broliu Juozu šiek tiek pramokus grabalioti ru­sų kalbą, tėvas paprašė Bužinskio išmokyti mus dainuoti rusiškai. Bužinskis išmokė: „Žyl byl sierenkij kozlik" ir „Kak u našich u vorot". Jei pas tėvą atvažiuodavo svečiai, tėvas įsakydavo mums prie svečių dainuoti tas dainas. Rausdavome, bet dainuo­davome. Tėvui būdavo didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas. Kokie sūnūs — gali rusiškai ir padainuoti. Kiekvienas žmo­gus turi savo silpnybes!

Sodžiuje nebliko nė vieno vaiko, kuris nemokėtų lietu­viškai skaitvti ir rašvti. Aš pas Bužinskį mokiaus trejus metus. Laborų slapta mokykla gyvavo kelerius metus. Per tą laiką nė karto mokyklos neužklupo nei žandarai, nei po­licija.

            Laborai, 8 kilometrai nuo Linkuvos ir 8 kilometrai nuo Pakruojo. Linkuvoj gyveno du žandarai ir uriadninkas, Pakruojy — pristavas ir uriadninkas.

Ar mūsų visas sodžius buvo labai konspiratyviškas, kad valdžios agentai nieko nežinojo apie mokyklą, ar tie visi agentai būdavo paperkami, kad nieko nežinotų apie mo­kyklą.

Tiesa, kartą žiemą buvome išgąsdinti. Paėjo kalbos, kad policija atvažiuos išvaikyti mokyklos. Mes, vaikai, prisiruošėme kur suslėpti knygas, kaip iš­bėgioti. Laukėme porą dienų. Bet nieko neatsitiko.

Apie 1890 metus Bužinskis išvažiavo gyventi i Rygą.

Laboriečiai, matyti, nebesurado tinkamo mokytojo. Mo­kyklos sodžiuj nebebuvo, nors dar kelerius metus niekas iš Laborų savo vaikų į rusų pradžios mokyklas neleido. Šiaip taip patys mokė namie.

Vėliau ir iš mūsų sodžiaus atsirado vaikų Linkuvos ru­sų mokykloj.

                                                                                                                                                                                                                                        (1928)

                                    Iš Konstantino Jasiukaičio „Rinktinės“, Vilnius, 1984