Pabaigus prokurorui tardyti, gaudavau leidimą kas dvi savaites lankyti vyrą.

Apie paleidimą nenorėjo kalbėti: esą daug kliūčių, neišaiškintų kaltinimų. Kiek ilgai turėsiąs vyras kalėti, to žandaras nenorėjo pasakyti.

Retkarčiais vyras parašydavo šį tą slaptai per kalėjimo sargą. Tokius raštelius gaudavau pa­slėptus papirosų mundštukuose. Tokiu tik būdu kalėjimo sargas galėjo išnešti, nes ir sargai buvo smarkiai sekiojami, o kartais apieškomi, išeinant jiems iš tarnybos. Gaudavau ir šifruotų laiškų, kurių šifrą turėjau susirasti žinomoje man kny­goje.

            Kambariukas, kurį turėjau gyvendama pas Kalašnikovienę, buvo žemai, langais į kiemą. Vieną naktį, apie 12 val., neseniai buvau atgulus, kai staiga išgirdau pro atvirą langą, kažką sušu­kus „Žandarai!"

Visa, ką turėdavau slepiamo, pasidėdavau po priegalviu. Išgirdusi įspėjimą, visą ryšuliuką pa­sibraukiau po pažastimi ir laukiau. Išgirdau tam­soje: kažkas įšoko pro langą į kambarį. Užmer­kusi akis apsimečiau mieganti. Įšokęs žandaras užžibino degtuką ir atrakino duris. Duryse sto­vėjo Vonsiackis ir keli žandarai, lydimi mano šeimininkės K. su žiburiu.

Besiartinant žandarui, tartum pabudus, pa­žvelgiau nustebusi.

— Kelkit, darysiu kratą, — pasakė Vonsiackis.

— Nesikelsiu prie jūsų, išeikitel — sušukau.

— Turite keltis, — įsakė Vonsiackis.

Priešintis nebuvo prasmės, aš viena — žanda­rai keli. Jei kels prievarta, gali pastebėti slėpinį. Ilgas apsiaustas kabojo prie durų.

— Paduokite apsiaustą,— prašiau — nusigręžę leiskite apsisiausti. Nereikalaukite nuogai atsistoti prieš jus.

Žandaras, padavęs apsiaustą, nusigręžė. Jo uždanga pasinaudojusi, greit pašokau įsisupdama į ilgą apsiaustą.

— Kratykite, ponai, aš pasiruošiau. Atsisėdau priešais Vonsiackį,  jau sėdėjusį prie stalo, ir rūkiau, nenustodama dūmus pūsti į Vonsiackį, užimtą knygų perkratinėjimu. Visi žandarai kažko ieškojo knygose, atidžiai varty­dami. Knygų turėjau daug, numaniau, krata už­truksianti ilgai. Vonsiackis nerūkė, matyt, jam netiko tabako dūmai, kuriuos stengiausi ant jo supūsti. Įkyrėjus neiškentė.

— Kuomet nustosite rūkyti? — paklausė.

— Kaip baigsite kratyti, leisite ramiai miegoti.

Vartė, draskė knygas.. Ieškojo visur, palovy, užkrosny, visus plyšius, viską išpureno — nieko nerado.

Iš tardymo supratau, buvo susekę mane gau­nant slaptai iš kalėjimo laiškus.

...............................................

1902 metų pavasarį, kovo mėnesį, aplankiusi vyrą, išgirdau:

— Tardymas užbaigtas, esu siunčiamas ad­ministraciniu būdu į Sibirą 5 metams.

— Dveji metai kalėjime ir penkeri Sibire! Už ką? — paklausiau nustebusi.

— Kaltina veikus prieš valstybę.

— Kaltina, o kur įrodymai?

—   Jų nereikia, užtenka kaltinimų.

 Žadėjau keliauti drauge.

 

Ištrauka iš:   S.Vaineikienė. Iš praeities kovų. I dalis. Lietuviškos knygos kryžiaus keliai. Kaunas, 1935.