Ar mano tėvas knygnešys?

 

Žiemos vakarais tėviškėje tek­davo garsiai skaityti knygą ir lai­kraštį, kai kiti namiškiai dirbda­vo kitus darbus. Prisimenu skai­tęs „Raupsuotoją", „Per dyku­mą", „Karo taką", „Už ką?", „Būdą. . ."  Tarp knygų buvo ir „Knygnešys", kurį skaitant, mo­tina pastebėjo, kad tėvas imda­vęs knygas ne vien iš Veliuo­nos vargonininko Kumečio, bet ir iš Jovarausko (buvo ūkinin­kas), iš Seredžiaus karabelninko (jo pavardės neįsiminiau), o čia tik Kumetį taip gražiai ap­rašo. „Knygnešys" buvo mano pažinties su knygnešiais pradžia, pirmoji žinia, kad „tėvas imdavęs knygas". Ir dar — ant kampinukės lentynos gulėjo caro draus­tos knygos ir „Varpo" komplek­tas, o ant sieninio laikrodžio, už jo karūnos užkišti, buvo laikomi popieriniai caro rubliai, skirti knygoms ir maldaknygėms, ku­rias tėvas veždavo broliui kun. Jurgiui į Vilnių, Striūnaičius, Švenčionis. Iš motinos sužino­jau, kad įrėminta Vilniaus šv. Ra­polo bažnyčios graviūra yra dė­dės Jurgio dovana broliui To­mui.

Toje bažnyčioje kunigas Jurgis pirmasis 1866 metais pa­žadėjo Vilniuje sakyti lietuviš­kus pamokslus, už ką greitai bu­vo įskųstas valdžiai, su papei­kimu įspėtas ir perkeltas į Ber­nardinų bažnyčią vikaru. Bet ir ten susirenkantiems lietuviams maldininkams bylojo lietuviškai, todėl buvo nukeltas į Gudiją, Lučajaus parapiją, kur lietuvių šeimų buvo labai mažai ir teko grįžti prie lenkų kalbos. Baigę lenkiškas kunigų seminarijas — visos buvo dėstomąja lenkų kal­ba — išmokę viską tik lenkiškai, tokie kunigai ir gudai, ir lietu­viai, primiršę gimtąją kalbą, mo­kė ir vaikus tik lenkiškų poterių, giesmių, tikėjimo tiesų.

Įpratę pataikauti dvarponiams, jie ir evangeliją, ir pamokslą sakė len­kų kalba, o jau po to — para­pijos valstiečiams prasta žargonine   lietuvių     kalba.     Nemokėdarni lietuvių kalbos, jie sąmo­ningai ir nesąmoningai kraipė gimimo metrikuose lietuviškas ar baltarusiškas pavardes, sulenkin­dami jas. Galinis tapo Galinski, Labutis — Lobutovič, Urbutis — Urbutovič, Graželytė — Gražunicka, Grigelis — Grigelievič...

Ir lietuvių, stojančių į seminari­jas, pavardes dažnai sulenkinda­vo. Mano dėdė Jurgis Mačiulis tapo Georgijus Mačiulinskis. Polonizatoriai stengėsi visoje Lie­tuvoje šitaip užgesinti lietuvybę, paniekindami ją, litvomanija va­dino. Imperialistinė Rusija ran­ka rankon ėjo su lenkintojais — vieni draudė lietuviams spaudą, mokyklas, persekiojo knygne­šius, kiti — neįsileido lietuvių kalbos į bažnyčias, stūmė ją iš mokyklų, teismo, šeimos. Ir taip pagal kraują, kalbą, kultūrą ir pavardę buvusių tikrų lietuvių arba baltarusių palikuoniai lik­davo protėviams ar net jau sa­vo tėvams svetimi, tapdavo išsi­gimusiais dar savo tėvų pasto­gėje — lenkais.

Iki šiol vis maniau, kad tik­rieji knygnešiai — kovotojai už savo tautos gyvybingumą — bu­vo tie vyrai, kurie iš Tilžės ne­šė per Prūsijos sieną lietuviš­ką žodį ir skleidė jį po Lietuvą. Bet, susipažinęs su dėdės kun. Jurgio Mačiulio (gim. 1863.IV.12 Kalviuose) tarnybine byla Vil­niaus vyskupystės konsistorijos ar­chyvuose, apžvelgęs jo gyveni­mą ir darbus parapijose (Vilniu­je, Lučajuje, Strūnaičiuose, Germaniškėse, Dysnoje, Švenčiony­se, Ažudzievyje), supratau, kad dėdė Jurgis ne šiaip sau užraši­nėjo liaudies pasakas, išgyvenęs jaunystėje Antano Juškos dainų rinkimo Veliuonoje sąjūdį, jo surinktų dainų rinkinių leidimus, ne tarp kitko parvažiuodavo į tėviškę Veliuonoje ir iš čia vež­davosi lagaminus maldaknygių, ne be reikalo pasitelkė į knyg­nešius vyresnį brolį, mano tė­vą Tomą, ne šiaip sau iš savo parapijų kaimų parinkdavo jau­nas mergaites ir vaikinus, kad Vilniuje, prie šv. Mikalojaus bažnyčios esančiuose labdaros kursuose parengtų juos kirpimo, siuvimo, mezgimo, batsiuvio, ra­čiaus, stalio. . . amatų ir rašto, šitaip paruošdamas savo kuria­moms slaptoms lietuviškoms kai­mo mokykloms šiokius tokius mokytojus, įduodamas vaikams į rankas tą vienintelį vadovėlį — lietuvišką maldaknyqę, iš­spausdintą Tilžėie.

Suskaičiavau šešis šimtus, motinos išsaugotus, jos taip vadinamus ,,maldakny­gių rublius", kuriuos tėvas pas­kutiniu metu (tai galėio būti 1912 metais) parsivežė iš brolio kunigo. Maldaknygėms, matyt, buvo  skiriama  daug  pinigų,   bet ir tų „vadovėlių" mokykloms reikėjo nemažai.

Tais metais Švenčionyse buvo susektos (gal tai buvo išdaviko Antano Grigelevičiaus darbas?) Trečiūnų kaime (mokyt. Pranas Verkelis) ir Rinkūnų vienkiemyje (mokyt. Julija Maminskaitė) slaptos lietu­viškos mokyklos. Kun. J. Mačiu­lis buvo nubaustas, pažemintas ir iškeltas į Ažudzievio (Zadzievo) bažnytkaimį prie Dzievo eže­ro, netoli Pastovų, Gudijoje. Mirė Didžiojo karo metu 1915.05.23, palaidotas — švento­riuje. Antrojo karo metu baž­nyčią nugriovė, nuo jo kapo dingo granito paminklas, išliko tik pamatas — kapo žymė. Ma­nau, kad parapijose, kur kun. Jurgis Mačiulis dirbo, steigė lie­tuviškas mokyklas, kaimuose iš­liko ilgiau tveriantys gyvosios lietuvių kalbos paminklai, patys lietuviai.

 

Rašytojas Jonas MAČIULIS

            Skaitydami šiuos autentiškus rašytojo Jono Mačiulio prisiminimus apie savo tėvo ir dėdės knygnešystę, paaiškinkite, kas tie „maldaknygių rubliai“, kaip ir kodėl Jurgis Mačiulis tapo Georgu Mačiulinskiu, o kuo tapo dzūkiško Dzievo ežero  kaimas? DĖMESIO – KONKURSAS: knygnešių Mačiulių gentainiai kviečia jaunimą parašyti 3-4 psl.apie Mačiulių veiklą ir nuopelnus lietuvybei. Nepamirškite aplankyti muziejų Veliuonoje!

Kunigo knyngešio J.Mačiulio palaikai pagarbiai perlaidoti Vilniaus Jeruzalėje
Šv. Kryžiaus parapijos kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo kunigai: M.Čeponis, mons. K.Latoša ir S.Guja bei Eugenija Mačiulienė, įvykdžiusi savo vyro Jono Mačiulio valią.