Veliuonos knygnešiai

 

Spaudos draudimo metai paliko gi­lią žaizdą mūsų tautos atmintyje. Lietu­va, nors ir pavergta carinės Rusijos, ne­pabūgo ir stojo į kovą už lietuvišką žodį. Šią sunkią kovą dėl draudžiamos spau­dos pradėjo žemaičių vyskupas M. Va­lančius. Jis su savo pagalbininkais knyg­nešiais platino lietuvišką spaudą. Prie jos platinimo prisidėjo ir Veliuonos knygne­šiai: broliai Tomas ir Jurgis Mačiuliai bei Jonas Kumetis.

Jonas Kumetis gimė 1861 m. Sere­džiaus parapijoje. Būdamas 11 metų išmo­ko skaityti, sulaukęs 19 m. pradėjo var­gonininkauti Veliuonoje. Subūrė chorą, kuris taip išgarsėjo, kad buvo žinomas ne tik Veliuonoje, bet ir aplinkinėse pa­rapijose. Paskatintas Lietuvos kultūros veikėjų - V. Kudirkos, P. Kriaučiūno, P. Vaičaičio, J. Tumo-Vaižganto, K. Jau­niaus – idėjų, J. Kumetis pradėjo platinti lietuvišką spaudą. Ją gaudavo iš Nemu­no sielininkų, Otto von Mauderodės, iš sa­vo senelio Antanavičiaus bei daugelio ki­tų knygnešių. Populiariausios knygos bu­vo "Šventųjų gyvenimai", kalendoriai. Iš Nemuno sielininkų gautą "Aušrą", "Var­pą", "Apžvalgą", "Ūkininką", iš knygne­šių - Jono Kriaučiūno, Gasparo Jokubausko, Kazio Banio, Stasio Cvirkos, Augusto Ramono, Baltraus ir Petro Veiverskių, To­mo Mačiulio - knygas parduodavo arba dykai išdalindavo kaimo žmonėms.

Kartą J. Kumetis buvo įskųstas girtuoklio Gerulaičio, tačiau žmonės jį išgelbėjo - įtiki­no caro žandarus, kad Gerulaitis meluo­ja. Apie 1905 m. J. Kumetis buvo suimtas, ir vėl veliuoniečiai jį gelbėjo. Draudžiamą literatūrą knygnešys slėpė špitolės palė­pėje, bažnyčios altoriuje įrengtoje slėptu­vėje ar zakristijos pastogėje. Veliuonos, Raudonės ir Seredžiaus parapijose J. Ku­metis turėjo po kelis patikimus laikraščių ir knygų skaitytojus bei platintojus; net klebonas skatino jį platinti lietuvišką spaudą. Vėliau, kai J. Kumetis 1905 m. sukvietė veliuoniečių susirinki­mą ir aiškino, kad valdininkai privalo ra­šyti ir kalbėti lietuviškai, buvo išrink­tas Veliuonos valsčiaus raštininku. Tai­gi J. Kumetis pirmasis rašė lietuviškai žy­miems Peterburgo kalbininkams J. Boduenui de Kurtenė, A. Pogodinui. Padėjo ir kalbininkui J. Jablonskiui taisyti A. Juškos žodyno rankraštį. 1949 m. J. Kumetis mi­rė Veliuonoje, ten yra palaidotas.

Platinant lietuvišką spaudą ne mažiau už J. Kumetį pasižymėjo Tomas ir Jurgis Mačiuliai iš Kalvių kaimo. Abu mokėsi na­muose. Tomas ėmė domėtis švietėjiška veikla. Iš sielininko Jovarausko ir jau mi­nėto vargonininko J. Kumečio gaudavo lietuviškos spaudos: maldaknygių, kalen­dorių. Ją platino ne tik Veliuonos valsčiu­je, bet ir Rytų Lietuvoje bei Vakarų Balta­rusijoje. Buvo suimtas, bet savo veiklos ne­nutraukė: skelbė lietuvybę, skatino domė­tis Lietuvos istorija, papročiais, tradicijomis. Skatino tai daryti ir savo šeimą, todėl vienas jo sūnų - Jonas, tapo rašytoju. To­mas Mačiulis mirė Kalvių kaime, palai­dotas Veliuonoje.

Jurgis Mačiulis, paskatintas Veliuonos dvarininko Zaleskio, mokėsi Vilniaus ku­nigų seminarijoje. Ją baigęs, pradėjo dirb­ti Vilniaus šv. Rapolo bažnyčioje vikaru. J. Mačiulis platino lietuviškas knygas, ku­rias atveždavo brolis Tomas, skleidė lie­tuvybę. Nors jo veikla buvo susekta ir bu­vo iškeltas į Švenčionis, ir toliau nesiliovė apie save būręs lietuvius, skatinęs juos skaityti ir platinti lietuvišką spaudą. Ir vėl kelissyk buvo susektas, keliamas tai į Dys­ną, tai į Vilnių, kol galiausiai buvo ištrem­tas į nedidelį Baltarusijos bažnytkaimį - Lučajų, o iš čia į Zadzievą, kur tuo metu gyvenusius lietuvius sėkmingai švietė, kalbėjo su jais lietuviškai, tačiau ligos pa­laužtas, sulaukęs 52 metų, mirė. Palaido­tas šventoriuje.

Ten, kur dirbo šie nuostabūs žmonės -veliuoniečiai knygnešiai, išliko ilgai tve­riantys lietuvių kalbos paminklai - patys lietuviai. Tik šių knygnešių dėka mes, ve­liuoniečiai, galime didžiuotis savo gimtą­ja kalba. Jiems atsidėkodami mes prižiū­rime jų kapus, kurie yra išlikę mūsų kapi­nėse. Pagerbdami juos ir rašytoją Joną Mačiulį, vidurinėje mokykloje įkūrėme muziejų, išsaugojome altorių, kuriame J. Kumetis slėpė lietuviš­ką spaudą, o buvusioje špitolėje dabar yra ligoninė.

 

                                    Iš: „Knygnešių krivulė“ No 26 („Voruta“, 1999 Nr.18)

            Kviečiame Jurgitą STAKAUSKAITĘ, buvusią Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos 11 klasės mokinę, atsiliepti ir atsiimti jai skirtą prizą už kraštotyrinį straipsnį.

    Klausimai pastabiems skaitytojams:

1.   Kaip Kumetis tapo valsčiaus raštininku?

2.   Kuris iš dviejų brolių knygnešių palaidotas Veliuonoje? O kur kito kapas?

3.   Kodėl Veliuonos šviesuoliai išsaugojo altorių?

4.   Ar galite  surasti  kurio nors Veliuonos knygnešio gentainį ir užrašyti jo pasakojimus?