Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

MAGDELENA BANKAITĖ

NESUŠAUDOMA TIESA

        ,,Ne iš kelmo spirta", — taip apie Magdaleną Bankaitę (kai kuriuose šaltiniuose — Bonkaitė, Bunkaitė) kalbėdavo ir ją pažinojusieji, ir tik iš pasakojimų apie ją girdėjusieji. O apie Magdaleną garsas labai plačiai po Žemaitiją buvo pasklidęs. Kurgi ne—ji šmaikštų liežuvį turėjo, bet kokį poną po velnių ar dar „solidžiau" galėjo pasiųsti, lengvai ant pečių centnerį grūdų užsimesdavo, o ją įžeidusiam bernui bemat „marmūzę sumaldavo". Buvo ūmi, greitakalbė, drąsi. Per parą 70-80 kilometrų nueidavo.
        Magdalena (g. 1862 m. bežemių valstiečių šeimoje) nebuvo lankiusi jokios mokyklos, tačiau per save išmoko ir skaityti, ir rašyti. Neblogai kalbėjo rusiškai, šiek tiek „graibėsi" ir vokiškai. Knygas labai mėgo. Tik tų knygų nebuvo, lietuviškoji spauda buvo uždrausta. Kol Magdalena dar buvo pusmerge, ją knygomis aprūpindavo kun. A. Vitartas. 1883 m. jis jai pasiūlė pačiai nukakti į Prūsiją ir atgabenti sau patinkančių knygų, kurias galės ne tik pati skaityti, bet ir kitiems žmonėms pasiūlyti. Kun. A. Vitartas Magdutei ir pinigų kelionei davė.
        Knygnešystės pradžia Magdutei buvo sėkminga. Kad ir nelengva buvo kelionė, bet vis dėlto parnešė krepšį knygų. Išplatino jas giminėms, pažįstamiems. Net į Židikus dėdei Kazimierui nunešė. Visi buvo patenkinti, tačiau ir įspėdavo: „Tik, žiūrėk, būk atsargi, neįkliūk".
        Magdalena buvo atsargi, bet žandaro žabangų vis tiek nepavyko išvengti. Vieną kartą ją pastebėjo žandarai ir liepė stoti. Kur tu sustosi, jei ant pečių daiktiniai įkalčiai?! Magdalena sviedė į pakelę maišą, o pati — iš visų jėgų į artimiausius krūmus. Žandarai atidengė ugnį. Laimei, nepataikė. Knygas, žinoma, žandarai pasiėmė.
        Daug vargo Magdalena turėjo su Šatėse gyvenusiu latviu Karlu Dagiu. Jis pyko ant Magdalenos, skundė ją žandarams. Kratos sekė po kratų, tačiau caro valdininkai jokios draudžiamosios literatūros pas Magdaleną nerasdavo. Magdalena, keršydama Dagiui, įskundė žandarams, kad jis neteisėtai laiko šautuvą. Žandarai šautuvą rado, ir Dagis buvo nuteistas pusę metų kalėti.
        Kai Dagis grįžo atbuvęs bausmę, Magdalena ji sumušė. Ir vėl reikėjo bylinėtis. Magdalena įtikino teisėjus, kad ji sumušė Dagį gindamasi, nes jis lindo prie jos. Dagis vėl gavo cypės, o išėjęs iš jos išsikraustė kitur gyventi.
        1895 m. į Mosėdį atvyko klebonauti kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Magdalena susipažino su juo, nešė jam lietuviškąsias knygas ir spaudą. Pati bandė rašyti į Vaižganto 1897-1902 m. redaguojamąjį „Tėvynės sargą". Keletą jos rašinėlių ir buvo jame išspausdinta. Vaižgantas jai padėdavo parašyti ir į kitus laikraščius.
        Magdalena neišvengė didelių nelaimių. Vieną kartą ties Kretinga žandarai jai peršovė koją. Skara užsirišusi žaizdą, knygnešė vis dėlto pabėgo, išvengė suėmimo. Tačiau netrukus ties Notėnais ji pateko į žandarų rankas. Magdalena bandė gintis, net paguldė storą nevėkšlą žandarą, bet išsigelbėti nepavyko. Įsiutę žandarai stipriai apkūlė Magdaleną, išmušė jai dantis, sužalojo ausį, veidą. Atėmė knygas, 700 rublių, arklį, vežimą.
        Anot kraštotyrininkės Agnės Ambraziejutės-Steponaitienės, kuri 1937 m. Plungėje rinko medžiagą apie M. Bankaitę, po šio „kruvino susidūrimo" su žandarais, narsioji knygnešė neribotam laikui buvo ištremta į Nižnij Novgorodą. Ten beveik trejus metus tarnavo pas „geraširdį generolą", kuris jai išrūpino leidimą grįžti ir davė kelionei penkiasdešimt rublių. Magdalena vėl sugrįžo į savo gimtinį — Trumplaukės kaimą (Ylakių apyl.)
        Kad ir sunkiai nukentėjusi nuo caro valdžios, Magdalena ir toliau nemetė savo pamėgto kilnaus darbo — gabenti iš Prūsijos draudžiamąją lietuvišką literatūrą. Negana to, ji susidomėjo senomis knygomis, numizmatika, etnografija. Vėliau nemažą dalį savo rinkinių atidavė Užvenčio parapijos klebonui kun. J. Žiogui, kiti eksponatai buvo išdalinti giminaičiams, atiduoti kraštotyrininkams.
        M. Bankaitė knygas gabeno vasarą, o žiemą Ylakių apylinkėse daraktoriavo — slaptai lietuviškai mokė vaikus skaityti ir rašyti. Vaikai mokėsi iš jos pačios atneštų elementorių. Iš visai beturčių tėvų nė kapeikos neimdavo už vaikų mokymą.
        Vargana buvo M. Bankaitės senatvė. Pairo sveikata, liko viena kaip pirštas. Rado prieglaudą Plungės špitolėje — ,,ubagyne". 1929 m. pabaigoje jai buvo paskirta kasmėnesinė 30 litų pensija. Mirė M. Bankaitė 1933 m. Palaidota Plungės kapinėse. Prieš karą ant jos kapo vietos valdžios rūpesčiu buvo pastatytas kuklus paminklėlis.
        Tarp šimtų labiausiai pasižymėjusiu Lietuvos knygnešių M. Bankaitės pavardė buvo įrašyta Knygnešių sienelėje Istorijos muziejaus sodelyje Kaune.
        Nors caro žandarai į M. Bankaitę paleido ne vieną šūvį, bet tiesos sušaudyti negalėjo. Ji nesušaudoma.

                            Jonas Laurinavičius Iš: „Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams“,
                            Kaišiadorys, 1991