Apie Vilniaus knygnešį  Mečį  Stankevičių

Pasakoja duktė Marytė Stankevičiūtė-Biekšienė, g. 1923 m.,

gyv.Trakų   raj. Kęstučių kaime.

 

Labai mažai žinau apie savo tėvą kaip knygnešį. Buvau dar maža ir tėvas slėpdavo savo veiklą nuo mūsų Kai ateidavo pas jį svečiai, mums liepdavo išeiti. Dažnai ateidavo kunigas Nikodemas Švogžlys— Milžinas, jie ilgai kalbėdavosi. Tėvas ei­davo pas jį į Onuškio bažnyčią vargonauti. Namuose tėvas kaž­ką  vis   rašydavo į  sąsiuvinius.  Kai bandžiau pasiknisti, tėvas liepė nekišti nosies. 0 kunigas paskui sakė, kad rašo knygą apie tėvą ir ją išleis. Spėju, kad į tuos sąsiuvinius  rašydavo savo prisiminimus   apie   knygnešiavimą.

Tėvas yra pasakojęs, kai ne­šęs knygas iš Tilžės, buvo žan­darams kartą papuolęs, bet iš­sisukęs. Dar pasakojo, kaip šuo išgelbėjęs jį nuo kalėjimo. Bu­vo taip: žandarai jį sekę, o jis tuomet turėjo ryšuliuką su paš­tais   ir   sumuštiniu.   Kai   jau   pamatė, kad nepabėgs, tai karčiamoje metęs ryšuliuką po suolu. Šuo stvėręs tą kvepiantį ryšu­liuką ir išbėgęs. Taip tada ir išsigelbėjęs Dar pasakojo, kaip iš Prūsų nešdavę raštus, girdė­jau kad į duoną įkepdavę, kad nerastų.

Kartą, jis pasakojo kaip jį pakelyje buvo plėšikai užpuolė, bet jam pasirodę, kad tai buvo žandarai. Tai buvę žiemą, rogės buvo su dvigubu dugnu, o   ten  knygos buvo sukištos. Tai plėšikai susistabdė ir liepė atiduoti   pinigus.   Jų  buvo nedaug, labiausiai pergyveno dėl knygų. ,,Atiduok ką veži", grą­sino su peiliais. „Ar tau pinigai brangiau ar gyvybė?' Pri­siekinėjo neturįs pinigų. Sa­kęs jiems: jeigu Dievą tikite, tai manęs neužmušite. o jei netiki­te, tai negaliu jums prisiekti, atsiduodu   jūsų   valiai.

Klausinėjau kaimynų, ar prisi­mena mano tėvą. Tai malūninin­ko sūnus sako prisimenąs, kad tėvas atvažiavęs į malūną daug pasakodavo  apie  knygnešius, bei jis buvęs mažas, mažai ir su­pratęs. Tik   žinau,   kad   tėvo  slapyvardė   buvo  Perkūnas. Kaimynų vaikai supykę mus pravardžiuo­davo perkūnaitėmis arba škaplierninkais.

Tėvas gimęs prie Vilniaus Pa­beržėje, paskui gyveno ir dirbo Vilniuje Aušros vartų vargoni­ninku. O į Kęstučius atsikėlė 1923 metais, kai valdžia išdali­no dvarus, tai tėvas kartu su matininkais galvojo, kaip pa­vadinti naują kaimą Pastatė akmenį, ant jo užrašė "Kęstutis" ir pasakė — “Tegul čia bus Kęstučiai".  Žemės visi pirko po 16  ha   ir  16  dešimtinių.

Tėvas buvo mokęsis kunigų seminarijoje, bet po II kurso buvo išmestas, nežinojom už ką. Kaimynai klausdavo, bet mama sakydavo -  paslaptis. Girdėjau kalbant kad tėvas mo­kėjo 12 kalbų. Matyt, patiko. Dar atsimenu, kaip iš Kauno buvo atvažiavę du ponai,  kalbėjo apie knygnešius ir dainuo­davo dainas apie knygnešius. Dar viena posmą atsimenu, galiu padainuoti:

„Broliai    viens   kitą   mylėkim.

Knygas kontrabandom neškim!

Kai  žalčiams  galvas sutrinsim,

Šviesa   tiesą   atgaivinsim."

 

Mirė jis žiemą, 1953 m vasario 2 d., buvo didelės pusnys, nedaug palydinčių. 0 laidojom su medaliu, kurį gavo už knygnešystę. Labai vertino tą medalį, pra­šė įdėti į karstą. Dar buvo to medalio pasas, bet nusimetė.

Kapas yra Onuškio kapinėse pagrindinio tako dešinėje pusėje, jau įėjus į pusę kapų prie pat   tako.

                   Dukters   pasakojimą užrašė Irena Kubilienė                                                          Knygnešių krivulė No 2 („Tar.pedagogas“, 1989.04.26)

        Ar vaikams būdavo leidžiama klausytis knygnešių kalbų?

        Ar esate pastabūs skaitytojai?

 

1. Kaip prie Onuškio atsirado Kęstučių kaimas?

2.Tekste minimas kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas, labai įdomi asmenybė, Kernavėje įkūręs muziejėlį, daug rašęs. Kai būsite Kernavėje, aplankykite jo kapą-paminklą bažnyčios šventoriuje, o kapinaitėse suraskite garsaus Labanoro knygnešio Karolio Baužio kapą (apie K.Baužį – mūsų CD)

3. Į ką įkepdavę lietuviškus raštus? Kur dar būta knygnešių slaptaviečių?

4. Minimas dar vienas knygnešio M.Stankevičiaus nuopelnas. Raskite: VILNIAUS