Į šiaurę nuo Švenčionių, 3 km į pietus nuo Ignalinos, netoli Vilniaus-Daugpilio geležinkelio linijos,  yra didelis Lūšio-Asalnų ežeras, nutįsęs net 6 km. Jo smėlingame krante, prie vieškelio yra įsikūręs Palūšės bažnytkaimis, gavęs vardą nuo minėto ežero.

Vietovė nuo senų laikų didžiuojasi savo sena medine bažnytėle, statyta kun. Baziliausko 1750 metais. Ji ir jos varpinė yra gana gerai išsilaikiusios iki dabartinių laikų. Viduje tebėra trys altoriai, gražiai papuošti pačių Lietuvos meistrų darbo lietuviško stiliaus medžio raižiniais. Varpinėje buvo užsilikusių mūsų dievdirbių išdrožtų rūpintojėlių. Įdomu, kad ši bažnyčia statyta vien tik kirviu. Dabar ji laikoma seniausia medine bažnyčia Lietuvoje.

Jau XVIII amžiuje Palūšėje veikė parapinė mokykla. 1782 m. ją lankė 11 mokinių, 1928 m  - 8. Tada mokytoją pakaitomis išlaikė patys mokinių tėvai.

Palūšė ir jos apylinkės išliko lietuviškos todėl, kad čia gyveno ir lietuvybę gaivino lietuvių kunigai. Iš jų ypač minėtini kun. Aleksandras Burba ir kun. Petras Prunskis (bolševikų nukankintas 1941 m. Sibire).

Po I pasaulinio karo, dar prieš lenkams okupuojant Vilniaus kraštą, bolševikai nukankino keletą „baltųjų“. Lenkai persekiojimus pradėjo lietuvių kultūrinių įstaigų naikinimu. 1921.12.20 lenkai uždarė kun.Prunskio I-jo pasaulinio karo metu įsteigtą lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi 40 mokinių. 1925 m. lenkai atidarė lietuviams savo mokyklą, kurioje mokė lenkas; gyventojai ja mažai tesidomėjo. Kurį laiką veikė lygiagreta dvi mokyklos: lietuvių ir valdinė. Lietuviškąją lankė apie 70 mokinių, valdinę -  tik vienas kitas.

Lenkų okupacijos metais Palūšėje veikė šv.Kazimiero draugijos ir Švenčionių Ryto draugijos skyriai. Lietuviai pasistatė namus, kuriuose buvo rengiami lietuviški vakarėliai, susirinkimai, paskaitos. Žmonės skaitė lietuviškas knygas ir uoliai prenumeravo Vilniuje leidžiamus lietuviškus laikraščius.

Palūšėje gimė kompozitorius Mikas Petrauskas, kurio tėvas ten vargonininkavo.

Informacija iš: Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“, I t., Bostonas, 1964    (fotografuotinė laida, Vilnius, 1989)

 

Palūšės  knygnešiai

 

Juozas MILAŠIUS,

gyvenęs Vaišniūnuose prie Palūšės. Platino spaudą Palūšės parapijoje;  spaudą gaudavo iš  tauragniškio knygnešio Motiejaus Balčiūno, pravarde Medinis. Šis parsigabendavo spaudos  ir ją išvežiodavo savo vežimu. Vilkėdavo ilgais trinyčiais su daugybe prisiūtų kišenių knygoms slėpti.

            Apie Juozą Milašių skaitykite P.Rusecko red. „Knygnešio“ t.1 (2-asis papild.leid., 1938), o taip A.Tylos straipsnį  „Kraštotyroje“, Vilnius, 1969, psl.67-71.

 

Petras PRUNSKIS,

gimęs 1872 Antalieptėje, miręs 1942  Altajuje, Sibire. Mokydamasis Jelgavos gimnazijoje priklausė „Kūdikio“ draugijai. Už pasipriešinimą melstis rusiškai buvo pašalintas iš gimnazijos drauge su kitais. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, tarnavo Ratnyčioje, Inturkėje, vėliau Palūšėje.

            1905 m. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Buvo vienas iš švietimo draugijos steigėjų Vilniaus krašte. Rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu. Lenkų administracijos persekiotas, 1937 m. nubaustas kalėti.

        Nuo 1977 metų Palūšėje stovi paminklas knygnešiams. Apsilankykite Palūšės bibliotekoje ir raskite informacijos apie kitus Palūšės knygnešius.

        Patvirtinkite faktais šiuos teiginius:

1. Lietuvybės gaivinimas dažnai priklausė nuo kunigo asmenybės.
2. Rašymas spausdintinėmis raidėmis  galėjo apsaugoti nuo bausmės.
3. Ne amžius, o žinios nulemia mokytojo (daraktoriaus) sėkmę.
4. Aušrininkas kun.S.Gimžauskas, kun.A.Burba ir kun.K.Prunskis padarė didelę įtaką Palūšėje.