Didžio Rytų Lietuvos švietėjo raštams pasirodžius

 

Dr.Aloyzas Vidugiris

 

Pagaliau galime pasidžiaugti, kad iš­ėjo ilgai laukti paties didžiausio 19 a. antro­sios pusės Rytų Lietuvos poeto ir švietėjo, lietuvių žadintojo ir publicisto, vertėjo ir kraš­totyrininko, knygnešių organizatoriaus ir aušrininkų pirmtako kunigo Silvestro Gim­žausko (1845-1897) raštai "LIETUVOS BICZIUOLIS“. Raštai, pažymėti  1996 metų data, pasirodė pačiu laiku - dviejų svarbių sukaktuvių išvakarėse: 100 metų nuo poeto mirties ir 130 metų, kai M. Valančius suorganizavo uždraustų lietuviš­kų knygų lotyniškais rašmenimis spausdi­nimą Mažojoje Lietuvoje ir jų gabenimą į Di­džiąją Lietuvą.

Į raštus pirmą kartą sudėta visa žinoma rašytojo kūryba. Gaila, anksčiau, nepriklau­somos Lietuvos metais, nesuspėta surinkti vi­sų S. Gimžausko raštų ir parašyti išsamesnę rašytojo biografiją, kol dar buvo likę gyvų jo amžininkų.  Sovietmečiu ką nors daugiau apie jį parašyti buvo neįmanoma, nes S. Gimžaus­ko kūryba buvo per daug aštri okupantams ir aktuali mums. Gal rašytojo raštų dar netu­rėtume ir šiandien, jeigu ne literatūrologas Paulius Subačius, pirmasis praskleidęs tylos užuolaidą ir nors iš dalies grąžinęs visų mū­sų skolą didžiajam Rytų Lietuvos švietėjui.

P. Subačiaus sudaryti S. Gimžausko raš­tai yra ilgo ir kruopštaus darbo vaisius. Iš­samus įvadinis straipsnis, raštų atranka ir smulkūs, iš įvairių archyvų sulesioti, gerai sumetrikuoti komentarai yra ištisa studija apie rašytojo kūrybą ir veiklą, naujausias ir pas­kutinis mokslo žodis. Negalima susilaikyti nepacitavus reziumuojančių įvadinio straips­nio "Tautinio išsivadavimo kultūros žmogus" pradžios žodžių: "Gimžauskas buvo ne tik raiškus svaiginančios tautinės savimonės ūgtelėjimo pavyzdys, bet ir lemtingas "Auš­ros" dvasios brandintojas, viena didžiausių 19 a. antrosios pusės Lietuvos asmenybių. Per dešimtmetį nuo Motiejaus Valančiaus mirties iki 1983 m. neturėjome jam prilygs­tančio rašytojo bei švietėjo. Gimžausko veik­los mastai Vilniaus gubernijoje panėšėjo į "valstiečių vyskupo" užmojus Žemaičiuose (...) ir buvo įspūdingas lietuviško tautiškumo pragiedrulis šiame liūdnas mintis kėlusiame slavėjančiame krašte". Greta tokių plačiaša­kių asmenybių, kaip A. Baranauskas, P. Kriaučiūnas, P. Vileišis, J.Basanavičius, V. Kudirka, S. Gimžauskas "vienas pirmųjų pa­tikėjo pilnavertės tautos būties galybe".

Kirdeikiškio S. Gimžausko kelias į mokslą ėjo per Linkmenų pradinę mokyklą, Šven­čionių ir Daugpilio gimnazijas (1857-1862 m.), Vilniaus kunigų seminariją (1862-1864 ir 1875-1876 su dvylikos metų pertrauka), Petrapilio Katalikų dvasinę akademiją (1877-1878 m.). Toliau mokslą tęsti sukliudė atsi­vėrusi džiova. Kunigo šventimus gavo 1876 m. Nuo 1878 m. vasaros prasidėjo jo kilnoji­mas iš vienos slavėjančios parapijos į kitą. Kunigui Gimžauskui pašaukimas susilie­jo su pareiga savo tėvynei. Šiai savo parei­gai jis liko ištikimas visą gyvenimą, nors tai pareikalavo iš jo daug pastangų ir aukų. S. Gimžauskas tvirtus tautinio susipratimo pa­grindus, matyt, atsinešė iš savo tėvų, šei­mos: "Nuog paties lopšelio visados buvau dvasia ir kūnu karštas lietuvys ir toji karštybė tėviškume ne tiktai ką nesimažin su mano metais, bet vis dar karštyn eina". Jo kaip sąmoningos asmenybės augimą lėmė inte­resų platumas, anksti pasireiškęs kūrėjo ta­lentas, domėjimasis Lietuvos istorija, arche­ologinės, etnografinės ir kalbinės medžiagos rinkimas, pažintys ir ryšiai su įvairiais mokslo ir kultūros žmonėmis. Per dvylikos metų pertrauką tarp studijų seminarijoje, manoma, dirbo vaistinėse.

Šalia pagrindinio darbo tuo metu jis domėjosi archeologija, kasinėjo savo apylinkės pilkapius ir piliakal­nius. Archeologinius radinius dovanojo Vil­niaus senienų muziejui. Užrašinėjo padavi­mus, patarles, priežodžius, papročius. Jo surinktų pasakų pluoštas pateko į folkloristo Jano Karlovičiaus rinkinius. Blaivybės tema­tika 1870 m. Leipcige išspausdino poemėlę "Linkmenes". Parengęs lingvistinį rašinį "Drin šlėktų apylinkės mano. Pamokslas apie lietuvišką liežuvį" įteikė Petrapilio Imperatoriškajai mokslų akademijai. Kurį laiką dirbdamas Petrapilio medikų-chirurgų aka­demijoje pas profesorių Troppą, buvo rim­tai pradėjęs mąstyti apie farmacininko spe­cialybę. Negalėjo neatsiliepti ir asmeniška pažintis su Petrapilio katalikų dvasinės aka­demijos studentais Kazimieru Jauniumi ir Petru Kriaučiūnu. Ypač jam imponavo že­maičių milžinas vyskupas M. Valančius, jo anticarinė nuostata, dorovinė ir kultūrinė veikla. Tai rodo S. Gimžausko eilėraštis, pa­rašytas M. Valančiaus mirties proga ("Rau­da apie Motiejų, Žemaičių vyskupų"). O ką kalbėti apie apmaudą, kurį S. Gimžauskui kėlė atviras rusų kalbos ir stačiatikybės bru­kimas, katalikų Bažnyčios persekiojimas, lie­tuvių spaudos lotyniškais rašmenimis už­draudimas, prasidėjęs jaunimo lenkėjimas apie Vilnių ("Nemenčinas"), lietuvių dvasinin­kų ištežimas ir nuolaidžiavimas sulenkėju­siai vyresnybei ir kt. Visa tai savo ruožtu tik dar labiau skatino jį kovoti visais įmanomais būdais: poezija, pamokslais, švietėjiška veik­la ir kt.

..................(ieškokite tęsinio)