PASVALIO KNYGNEŠIAMS

 

 

  

     

Nuotykiai knygas beplatinant

 

            Senas Pasvalio ir jo apylinkių knygų platintojas buvo Kazys Gumbelevičius, Povilo sūnus. Jo tėvai gyveno Tetervinų kaime, Pasvalio valsčiaus. Gimęs 1859 m. spalių 18 d. Devyniolikos metų amžiaus išėjo iš tėviškės ir, įgudęs nešti knygas, apsigyveno Pasvaly, visą gyvenimą versdamasis šiuo darbu. J.Bielinio paskatintas, jis pradėjo knygų platinimo darbą nuo 1888 metų.

 

Pasakoja knygnešys

Iki Pašvitinio kelionė klojosi man gerai. Išvažiavęs iš Pa­švitinio pasukau tiesiu keliu per tyrelius Linkuvos linkui. Ke­lias buvo menkas — nei ratais, nei rogėmis. Aš važiavau rogė­mis. Važiuojant toliau lauku, mane ėmė šaltis krėsti; geriau susisegiau, susisukau gūnia kojas, išsiėmiau rožančių ir važiuo­ju poteriaudamas. Arklys bėga risčia. Staiga trinkt į duburį, — pasviro rogės, aš griebiausi rankomis laikytis pusiausvyros, tuo tarpu paleidau vadžias ir atsirėmiau rankomis į žemę, bet arklio sulaikyti nebeįstengiau ir išvirtau su gūnia ir maišu iš rogių, o arklys su knygomis ir rogėmis pabėgo.

Aš, būdamas labai raišas žmogus ir negalėdamas sparčiai eiti, palikęs gūnią ir maišą, nušlubavau paskui arklį. Beeidamas išgirdau užpakaly lojant šunį ir ateinant žmogų. Žmogui prisivijus, įsikalbėjome. Paaiškėjo man, jog jis keliau­jąs į artimąjį dvarelį pas savininką, su kuriuo susitaręs vežti li­nus į Mintaują. Aš nusiskundžiau savo nelaime ir paklausiau bendrakeleivio, ar negalėčiau gauti šiame dvarelyje nusisamdyti arklį savo pabėgusiajam pasivyti. Atsakymą gavau neigiamą, nes, girdi, dvarininkas su visais arkliais važiuojąs į Mintaują. Eiti toli negaliu; iš baimės sušilau... O kas bus, kad sulaikę arklį su visa kontrabanda, pristatys Linkuvos policijai?

Paėję kiek, pamatėm atvažiuojant priešais ratais. Bendra­keleivis pastebėjo, kad čia atvažiuojąs jo laukiamasis dvarelio savininkas. Aš jį paklausiau, ar nesutikęs mano bėgantį arklį, pakinkytą rogėse.  Šeimininkas sako:

— O koks tavo arklys buvo?

Papasakojus man visas paviršutines arklio žymes, gavau atsakymą:

— Eik,  iš paskos bernas važiuoja tavo arkliu.

Suradęs savo arklį labai apsidžiaugiau ir atsilyginęs sam­dininkui už sulaikymą, įsėdau į roges, sugrįžau pasiimti savo gūnios su maišu ir, patikrinęs kontrabandą, nuvažiavau Linku­vos linkui.

Linkuvoj, kaip ir visuomet, sustojau pas Karolį Valiulį, pa­sišėriau arklį ir pats ėmiau užkandžiauti. Tik pamačiau, tartum iš žemės išaugusį ties kiemu žandarą. Stovi ties kiemu ir dai­rosi; įėjo į degtinės sandėlį ir vėl išėjo. Aš išsigandau. Sku­biai pasiunčiu mergaitę į bažnyčią parkviesti namų savininką Valiulį, kad jis, kaip vietos žmogus ir turįs didesnių pažinčių su žandaru, užtartų mano reikalus. O žandaras stovi ties kiemu, žiūri į mano roges, bet artyn prie jų neina. Valiulis, kaip dievo­baimingas žmogus, iš bažnyčios negrįžo iki pasibaigė pamaldos. Aš, žandarui nusigrįžus, išėmiau iš rogių 500 paveiksliukų su lie­tuviškais parašais ir įkišau į Valiulio malkas, sumetęs, kad jeigu ir ras ką kita žandaras, tai nors mažesnė bauda bus, nes kiek­vienas paveiksliukas su lietuvišku parašu buvo laikomas vienu spaudinių egzemplioriumi.

Grįžus Valiuliui iš bažnyčios, mano laimei ir žandaras nu­kiūtino miestelio centro linkui. Tuomet aš, susigriebęs savo arklį, sėdau į roges, mažomis gatvelėmis ir pakluonėmis išvažia­vau iš miesto ir laimingai grįžau per Joniškėlį į Pasvalį. Kaip vėliau paaiškėjo, tuoj po mano išvažiavimo atėjo pas Valiulį pats žandaras, pasiėmęs daugiau policijos ir liudininkų, bet manęs jau neberado.

Nekviesti nakties svečiai.  Per nago juodymą nuo didelės nelaimės.   Žmoniškas uriadnikas.   Pristavas man, o aš pristavui nelindau i akis.  Kalėjimas.

Į kelintą dieną po mano kelionės į Joniškį, vakare, dirbda­mas knygoms viršus, apsikroviau stalą įvairiomis senomis ir naujomis maldaknygėmis. Be to, pastalėje buvo pamestas vi­sas pakas kalendorių.  Aš, ėmęs snausti, nuėjau gulti.

11 valandą išgirdau bildesį į duris. Atėjo, mat, svečių: pris­tavas, uriadnikas ir sotnikas. Prikėlė mane, pradėjo kratą, bet tik paviršutinę. Pirmiausia apžiūrėjo dirbtuvės kambarį, vėliau užlipo ant viškų. Iš taisomų maldaknygių išrinko didelę krūvą tokių, kurios nebuvo „cenzūruotos", ir sukrovė atskirai stalo gale, kur po papke buvo ir lietuviškų laikraščių, bet jų nematė.

Pristavas ėmė rašyti protokolą. Kampe ant žemės buvo su­dėta naujų maldaknygių „Šaltinio", bet jos buvo užstatytos su lentele paliai sieną. Uriadnikas priėjęs pakėlė lentelę ir pakil­nojo vieną maldaknygę, bet pamatęs, kad pristavas nemato, vėl užstatė lentelę ir nuėjo.  Užbaigęs protokolą ir man pasirašius, pristavas ėmė rištis visą glėbį maldaknygių ir rengtis į kelionę. Aš, pabūgęs, kad tęsiant kratą nerastų esančio spintoje mano revolverio, pasisiū­liau paieškoti skepetą knygoms surišti, bet vos priėjau prie spintos, tuojau užleidau už kelnių revolverį, vėliau padaviau ske­petaitę užgintoms knygoms surišti.

Praėjo po kratos savaitė, antra, mėnuo ir kitas — nėra jo­kios žinios! Pristavas nešaukia manęs prie savęs, aš pas jį irgi neinu.

Nesulaukdamas jokio galo, padaviau sprauninkui skundą, kad pristavas atėmęs man žmonių suneštas įrišti senas malda­knyges ir negrąžinąs.

Ir vėl ilgą laiką jokio atsakymo negavęs, parašiau tokio pat turinio skundą gubernatoriui. Po savaitės pristavas pasi­kviečia mane. Nueinu. Dievuli mano! Plūsta mane, kiek tik išmanydamas! kam, girdi, aš skundą gubernatoriui davęs.

Velykų šventėmis atėjęs pas mane pristavo sekretorius Švobinskas pranešė, kad Panevėžyje reikėsią atbūti mėnesines „re­kolekcijas" ir patarė man švenčių metu pasislapstyti pas gimi­nes. Išgirdęs tokią naujieną, tą pat dieną iškiūtinau į kaimą ir išbuvau visas šventes pas gimines bei pažįstamus.

Po atvelykio, nekviečiamas ir neieškomas, nuėjau pas pristavą, gavau reikalingus dokumentus ir su „aniolu sargu" išvy­kau į Panevėžį, kur ir iškalėjau visą mėnesį.

 

                                                     Ištrauka iš: „Knygnešys“ T.I,  red. P.Ruseckas, Kaunas, 1926