PETRAS DUMČIUS

 

 

 

Ten, kur vingrusis Lukašius išteka iš savo versmių, kur kalvelės ir lomos puošia derlingą Sūduvos žemę, mar­guoja Eiciūnų kaimas. Šis kampelis išaugino ne vieną darbštų, sumanų žemdirbį ir davė musų tautai du šviesuo­lius: poetą Praną Lemberį (Lembertą) ir mokytoją Pet­rą Dumčių.

Lietuvybės sklei­dėjas, uždraustos lietuviškos spaudos saugotojas ir švietė­jas Petras Dumčius tais niū­riaisiais carinės priespaudos metais, nepaisydamas susido­rojimo grėsmės, slėpė nuo žandarų vargingai iš Prūsijos atgabentus lietuviškus laik­raščius ir knygas. Keturias­dešimt aštuonerius metus mo­kė Sūduvos krašto vaikus, daugiausia aukojęsis gimti­nės apylinkių mokiniams.

Petras Dumčius gimė 1858 metais ūkininko šeimoje. Au­go kaime kartu su trimis bro­liais ir dviem seserimis. Pa­ruoštas kaimo daraktoriaus, įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Ją sėkmingai bai­gęs, dirbo keliose Sūduvos krašto mokyklose. Kurį laiką dėstytojavo toje pačioje Vei­verių seminarijoje. Ilgiausiai mokytojavo Kriūkų valsčiaus mokyklose: Padainiuose, ne­toli Žemosios Panemunės, Rapoliškiuose ir Eiciūnuose.

Poetas Pranas Lembertas aprašo, kaip atrodė šimtmečio pradžioje Eiciūnų mokykla, pateikia žinių ir apie moky­toją Petrą Dumčių.

Tuo metu — dar spaudos draudimo laikais — Eiciūnų mokykloje susirinkdavo nuo 60 iki 80 mokinių. Visų da­lykų buvo mokoma rusų kal­ba. Pagal to meto valdžios nurodymą mokytojai, išgirdę kalbant lietuviškai, privalėjo priminti ,,po litovski ne razgovarivat". Prakalbusiam lie­tuviškai mokiniui buvo tai­koma bausmė — ant kaklo kabinamas senas branktas. Jį šis privalėjo nešioti tol, iki kitas mokinys neištardavo lietuviško žodžio. Po pamokų visi atsidusdavo lengviau. Lauke, namuose jau niekas nedraudė gimtosios kalbos. Tada netgi mokytojas su mo­kiniais galėdavo kalbėtis lie­tuviškai.

Eiciūnuose P. Dumčius sa­voje žemėje ir savomis lėšo­mis pastatė pradžios mokyk­lą. Cia pats ir mokytojavo. Vėliau kartu su juo dirbo ir daugiau mokytojų. Kai ta mo­kykla tapo per ankšta, pasta­tė dar vieną erdvų namą, kuriame vaikai buvo mokomi iki pokario metų.

Dirbdamas kaime, moky­tojas Dumčius suprato, kad sodžiaus vaikai stokoja ele­mentariausių žinių apie žem­dirbystę, sodininkystę, biti­ninkystę. Šių specialybių pa­mokyti jo auklėtiniai savo ūkiuose užveisdavo didesnius ir produktyvesnių vaismedžių sodus, negu kitų kaimų vals­tiečiai. Jie laikydavo bičių, sodus apsodindavo apsaugi­nėmis žaliosiomis juostomis.

Petras Dumčius bendravo su daugeliu to meto iškilių Lietuvos žmonių. Su vienais jų susipažino gyvendamas Veiveriuose, su kitais — jau dirbdamas švietėju. Pas mo­kytoją 1907 — 1908 metais lankėsi Lietuvos atgimimo patriarchas daktaras Jonas Basanavičius, kuris tada rin­ko medžiagą Ilguvos istorijai. Dažnas svečias Eiciūnuose bu­vo didysis kalbininkas, profe­sorius Jonas Jablonskis. Jis buvo Petro Dumčiaus sūnaus Liucijono krikštatėvis. Kito sūnaus — Stasio — krikšta­tėvis buvo spaudos darbuotojas Jonas Kriaučiūnas, kurį laiką redagavęs „Šviesą", ,.Varpą", „Ūkininką", kitus laikraščius. Jis su Dumčių šei­ma bendravo iki pat mirties. Dumčių sodyboje viešėjo ra­šytojas, poetas daktaras Vin­cas Kudirka, knygų leidėjas Martynas Jankus, daugiau garbingų asmenybių.

Draudžiamai lietuviškai spaudai mokytojas savo sody­boje buvo įtaisęs slėptuvę,  dalydavosi literatūra, susiraši­nėdavo su žymiais to meto Lietuvos atgimimo veikėjais. Kad neatkreiptų caro valdi­ninkų dėmesio, šie žmonės laiškus adresuodavo ne moky­tojui, o žemdirbiui Petrui Dumčiui. Tai padėjo išvengti persekiojimų ir kratų.

Pedagogo pėdomis sekė ir du jo sūnūs — Vaclovas ir Steponas. Abu baigė Veive­rių mokytojų seminariją ir tapo švietėjais. Ilgai vaisingai dirbęs, mokytojas Petras Dumčius mirė 1933 metais sa­vo ūkyje. Palaidotas Paežerėlių kapinėse.

Prisimindami ir pažymėdami mokytojo ir švietėjo nuo­pelnus gimtajam kraštui, beveik prieš šimtmetį jo įsteig­tąją mokyklą pavadinome Petro Dumčiaus vardu.

 

 Albinas VAIČIŪNAS

                                            Vilniaus Zanavykų bendrijos pirmininkas

                                                          Iš: „Zanavykas“, 1989, spalis, Nr.1