Ties Slavikais sumaniai knygas per Šešupę gabeno Pranas Pučiliauskas. Pradžioje jis tarnavo klebonijoje vežiku. Kai prelatas P.Andriukaitis važiuodavo į atlaidus, jo vežikas, prelatui visai nežinant, į karietą prisikraudavo draudžiamų knygų, ir tokiu būdu jas nuveždavo į kitas parapijas, dažniausiai į Sintautus, Gelgaudiškį ir Plokščius. Naujasis klebonas A.Dobilaitis P.Pučiliauską priėmė bažnyčios zakristijonu.

Jis buvo drąsus ir sumanus: su mažu sūneliu prie Šešupės eidavo "meškerioti". Nusitaikstę palikdavo vaiką su meškere, perbrisdavo Šešupę ir iš žinomos vietos paimdavo knygų,  jas atsinešęs paslėpdavo krūmuose. Įspėta žmona, prisikrovusi į karutį skalbinių, atvažiuodavo prie Šešupės "skalbti". Vyras sukraudavo į karutį knygas, apdėdavo kiek sušlapintais skalbiniais, pats likdavo pašešupyje, o žmona, lydima mažojo "kumeliuko", veždavo namo. Knygų namuose ilgai nelaikydavo, greitai išplatindavo.

Dirbdamas zakristijonu,  Pučiliauskas susipažino su M.Sederevičiumi ir liko jo pagalbininku. Kunigas dažnai atvažiuodavo į Slavikus, vienas knygas atveždavo P.Pučiliauskui, kitas iš jo paimdavo. P.Pučiliauskas, 1896m. atsisakęs zakristijono pareigų, knygas nešti ir jas platinti prikalbino Jurgį Sutkaitį, pramintą Skėriu.

Lietuviškas knygas per sieną ties Slavikais nešė ir platino Dobrovolskių šeima. Agota Dobrovolskytė (1870-1953), kaip ir Pučiliauskienė, važiuodavo prie Šešupės "skalbti" ir iš sutartos vietos po skalbiniais parsiveždavo draudžiamųjų knygų. Jos broliai knygas slėpdavo Slavikų varpinės rūsyje. Dobrovolskiai artimai bendravo su Bosų kaime gyvenančiais broliais Rekešiais. Per sieną parsinešdavo dar nesulankstytus knygų lapus. Sulankstytus lapus gabendavo į Rėčgalių kaimą pas J.Angrabaitį jrišti knygas. Iš Dobrovolskių ir Rekešių knygas imdavo Jonas Povilaitis, kuris gyveno Šunkarių kaime ir artimai bendravo su dr.Vincu Kudirka. Nors J.Povilaitis buvo baigęs tik pradžios mokyklą, bet buvo gerokai prasilavinęs, daug skaitęs knygų. Vaikščiodamas po kaimus su draudžiama spauda, nešdavosi ir katarinką, kuria grodavo įrašytas lietuviškas plokšteles, daugiausia V.Kudirkos kūrinius: "Kudliau, Kudliau, eik namo, nesivalkiok karčiamoj!", valsus "Varpelis" ir "Nemuno vilnys", polką "Dedieniukė iš Bukšnių". Mėgo keliauti. Pasiekdavo Vilnių, Varšuvą, Čenstakavą. 1905m. J.Povilaitis dalyvavo Vilniaus Seime. Valdė nemažą ūkį. Jo sūnus Jonas Slavikuose buvo gydytojas, sūnus Pranas - žinomas knygų vertėjas.

Prie lietuviškų knygų gabenimo iš Prūsų ir jų platinimo aktyviai prisidėjo Šilgalių kaimo Būčiai - tėvai ir jų vaikai. Ypač aktyvus buvo Būčio (pravardžiuojamo Švelnabūčiu) vaikai - Pranas, Jonas ir Petras. Pranas (1849-1927) buvo Gelgaudiškio parapijos klebonas. Broliai Jonas ir Petras, taip pat kaimo vyrai Juozas Kuncaitis ir Petras Kupstaitis per Šešupę parsineštas knygas pristatydavo Gelgaudiškio klebonui, kuris gautus leidinius išplatindavo parapijoje.

Jono Bučio sunūs Pranas ir Juozas taip pat aktyvūs spaudos draudimo ir lietuvių kultūros dalyviai. Vyriausias sūnus Pranas (1872-1951) buvo rytų apeigų vyskupas. Jis domėjosi savo gimtojo krašto vietovėmis ir paliko įdomius vietovių aprašymus, kurių dalis išspausdinta lietuviškoje enciklopedijoje, daugiau jų randame P.Būčio atsiminimų I tome (Čikaga,1966).

Vyskupo brolis Juozas Bučys (1873-1927) iš Prūsų ne tik gabendavo knygas, bet ir į Prūsus nešdavo spaudai skirtus rankraščius. 1906 metais caro žandarai gaudė jį kaip Vilniaus Seimo rezoliucijų ir idėjų platintoją. Dėl to jis buvo priverstas pusantrų metų slapstytis Prūsuose.

Iš Šilgalių kaimo kilusi ir knygnešė Ona Riklikytė, kuri vėliau gyveno Naumiestyje ir ištekėjo už knygnešio Antano Baltrušaičio (Antanėlio).

 

Iš Jono Augustaičio straipsnio „Pašešupio knygnešiai“,

išspausdinto „Zanavyke“, 1994 Nr.2