Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

SKUODO KNYGNEŠIAMS

IR MOTERYS KNYGAS NEŠĖ

Žemaičių Kalvarija spaudos draudimo laikais buvo tapusi žymiu knygnešystės centru. Knygnešystės plėtrą parapijoje nulėmė kelios to laiko ir konkrečios vietos aplinkybės.

XIX a. antroje pusėje Žemaičių Kalvarijoje nebuvo pakankamai stiprių asmenybių dvasiškių, pajėgusių organizuoti knygnešystės judėjimą ir jam vadovauti. Buvusios dominikonų mokyklos - gimnazija ir vėliau kurį laiką miestelyje veikusi parapijos mokykla - buvo suformavusios didelį knygos ir mokymosi poreikį. Vis tik pradžioje stipriausias buvo religinis motyvas, skatinęs norą, kaip ir seniau, melstis iš lietuviškų maldaknygių, skaityti religines knygeles. Dar viena sąlyga, skatinusi draudžiamos literatūros platinimą, buvo palanki Žemaičių Kalvarijos aplinka.

Gausūs žmonių susibūrimai per Didžiąją Kalvariją ir kitas religines šventes sudarė gerą dirvą platinti lietuviškas knygas, paveikslus, vėliau ir spaudą, o reikalui esant ir pasislėpti. Kaip sakydavo knygnešė ir daraktorė Emilija Pocaitė, "po atlaidų skraiste lengviau ir gudriausius apgauti". Ir, aišku, knygnešystės, o tiksliau knygų nešimo ir platinimo jas parduodant ir turint iš to piniginę naudą, anksčiau kitų ėmėsi tie, kurie ir šiaip jau užsiiminėjo devocionalijų prekyba arba, kaip seniau sakydavo, pauparyste, tapdavo paupariais (dar paplitęs slaviškos kilmės žodis "bagamaznikas"). Žemaičių Kalvarijoje vyravo religinės literatūros platinimas, nors vėliau atsirado ir gausėjo pasaulietinių knygelių ir netgi socialdemokratinės pakraipos spaudos. Pastarąją daugiausia platino Jurgelis (Jurgis Gudas), nors nevengdavo ir kiti: Vincas Juška, netgi Rėpšaitės.

Tikslią knygnešystės pradžią Žemaičių Kalvarijoje sunkoka nusakyti dėl duomenų stokos. Žemaičių Kalvarijoje pirmąsyk knygnešys įkliuvo 1869 m. Tais metais iš Žemaičių Kalvarijos gyventojos Puslaukienės buvo atimtos 5 knygelės (maldaknygės). Moteris sakiusi knygeles gavusi iš Gauduševičienės, o tai leidžia spėti tuo metu Žemaičių Kalvarijoje jau atsirandant grupinį draudžiamos spaudos platinimą.

Knygnešių veikla Žemaičių Kalvarijoje darosi pastebima antrojoje lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio pusėje iškilus naujai, daug labiau tautiškai susipratusiai kartai.

Tos kartos atstovėmis laikytinos apie 1880 m. iš Margininkų k., Ylakių valsč., į Žemaičių Kalvariją pas gimines atsikėlusios ir nuo pirmųjų dienų į knygnešystę įsijungusios seserys Petronėlė ir Barbora Rėpšaitės. Atsikeldamos į Kalvariją, buvo brandaus amžiaus, ko gero, jau gimtinėje susipažinusios su knygnešyste. Beje, nuo Ylakių yra kilusi ir dar viena garsi žemaitė knygnešė, vadinta moterų knygnešių "karaliene" - Magdalena Bankaitė, su kuria Rėpšaitės buvo pažįstamos ir bendravo. Pasak Jackaus Sondeckio, seserys Rėpšaitės buvo "uoliausi ir didžiausi Žemaičių Kalvarijos knygų platintojai". Ir iš tiesų, seserys buvo veiklios, išradingos, knygnešystės veiklai atsidavusios ir plataus užmojo knygnešės.

Jos knygas platino beveik ketvirtį amžiaus. Daug kartų kratytos, netekusios knygų, suimtos ir visą laiką sektos, Rėpšaitės sugebėjo išvengti didesnių nuobaudų (tiesa, pas Barborą apie 1896 m. pabaigą buvo rasta lietuviškų leidinių, bet ji sugebėjo atsipirkti minimaliu 4 dienų areštu policijos areštinėje).

Seserys plačiai bendradarbiavo su kitais žymiais knygnešiais: jau minėta Magdalena Bankaite, joms nešusiais knygas Viktoru Norkumi iš Sedos, Kostu Baltimu iš Židikų, knygnešiu profesionalu Jurgiu Gudu bei kitais. Pas jas namuose prieš 1905 m. lankėsi Jurgio Bielinio sūnus Kipras - vienas iš socialdemokratų judėjimo Lietuvoje pradininkų.

Be knygų, gaunamų iš minėtų knygnešių, seserys Rėpšaitės nevengdavo ir pačios važiuoti į parubežį jų atsivežti arba pasiųsdavo savo talkininkes - giminaites Moncaites. Matyt, parubežy jų turėta gerų ryšių ar knygų saugyklų. Knygos buvo saugojamos keliuose kaimuose (Žemaičių Kalvarijoje, Rotinėnuose, Gečaičiuose), specialiai įrengtose vietose. Knygos buvo platinamos vietoje arba buvo vežamos kitur, netgi į Šiaulius, Rygą, Vilnių, kur buvo nelegalios spaudos gavėjų, nuolat palaikančių ryšius su Rėpšaitėmis. Visuose veiklos baruose jos turėjo pakankamai padėjėjų - į knygnešystės veiklą jos buvo įtraukusios didelį būrį žmonių. Ir gaunamų bei platinamų knygų ir spaudos kiekiai buvo gan dideli. Pavyzdžiui, didžiausia seserų netektis - kai trijose dėžėse į Šiaulius vežamos knygos pakliuvo žandarams. Ir tai buvo ne vienintelė Rėpšaičių netektis. Toks aktyvus knygnešys kaip Jurgis Gudas yra minėjęs, kad per visą veiklą dėl valdžios tarnų yra praradęs knygų už 700 rb. Ir dar: pakankamai darbštus knygnešys vidutiniškai per metus pernešdavo per sieną knygų maždaug už 1000 rb.

Nors ir religingos ir iš esmės platindamos religinę literatūrą bei spaudą (maldaknyges, "Tėvynės sargą", kitus lietuviškus katalikiškus raštus), seserys vis tik neatsisakydavo išplatinti ir socialdemokratinius atsišaukimus, spaudą.

Abi mirė Žemaičių Kalvarijoje, deja, nėra aiškiai žinoma jų palaidojimo vieta. Vietinio kraštotyros entuziasto mokytojo Broniaus Kleinausko žiniomis, jos gali būti palaidotos seserėčios Konstancijos Dokšienės (Moncaitės) kape. Kadangi pastaroji aktyviai talkininkavo Rėpšaitėms knygnešystėje ir pati laikytina knygneše, tokio fakto patvirtinimas būtų reikšmingas knygnešystės įamžinimui.

Edmundas Mickūnas. Menant knygnešystę Žemaičių Kalvarijoje

Iš: Knygnešių krivulė 2003 No 27 („Žemaičių saulutė“ Nr.10)