Žymi dalis aušrininkų ir visi „Aušros" redaktoriai — aukštaičiai vakariečiai. Tai nulėmė galutinai, kad šios tarmės pagrindu ėmė stabilizuotis mūsų rašomoji kalba. „Aušra" suspietė apie save ne tik skirtingų pažiūrų, bet ir įvairių regionų žmones. Šiaurės Lietuvai atstovauja bir­žietis evangelikas reformatas Stanislovas Dagilis (1843— 1915). Šis gilaus išsilavinimo kalbininkas davė gerų verti­mų iš A. Mickevičiaus, L. Kondratavičiaus, M. Lermon­tovo kūrybos, kukliai pasitei­sindamas:

 

Ui   tai   gi   nepaniekink, 

jei prastas dagilis,

Paukštelis ne miškinis,

bebalsis, besylis, (bejėgis – red.)

Geisdamas naudos

tautiečiams gimtinėj kalboje,

Svetimųjų giesmininkų

giesmes atkartoja...

                                                                        Jonas Stoskeliūnas

                                                                 Iš: „Aušra“ (Seinai), 1983 No 1

 

 

 

 

Stanislovas Dagilis

 

1923 m. rugsėjo 2 sukakus 80 metų nuo gimimo (1843), buvo pašvęstas gražus, nors kuklus, paminklėlis žinomam Adomo Mickevičiaus „Konrad Wallenrod" patriotinės poemos vertėjui Stani­slovui Dagiliui, mirusiam 1915 m. Biržyse.   (Taip taria tos vietos žmonės).   Paminklą pašventė (gal tikriau būtų sakyti — palaimino) evangelikų re­formatų superintendentas Povilas Jokūbėnas; jo bažnyčios choras pagiedojo žinomąjį cerkvių rusų himną „Kol slavien naš Gospod v Sionie", lietu­viškai Dagilio verstą „Kaip garsus mūsų Pons Si­jono". Ir pamokslas ir himnas buvo atlikti simpa­tingai, su dideliu patriotiniu pakilimu.

Paminklą atidengė Švietimo Ministeris Bistras. Jis gi ir prakalbą pasakė iš pakilumo.   Paminklo tikram savo dėdei Dagiliui fundatorius Martynas Yčas pasisakė šitą paminklėlį statęs visai Lietuvai, ne tam vienam  geram jos sūnui dainiui, nes tas dainius buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos atgimimo pionierių.   Dagilis pradėjo rašyti dar tebestudentaudamas Istorijos-Filologijos Institute 1870 metais, ir paskui dalyvavo ,,Aušros" leidime. Dar kalbėjo Vilniaus tremtinys kun.I.Šepetys ir solenizanto bendradarbis dr. J. Šliūpas.

Man teko įvertinti St. Dagilio asmuo. Aš jį su­lyginau su anuo katalikų asketu, kurs mirdamas palikęs šitokį testamentą: „Vėlę pavedu Dievui, širdį Bažnyčiai, kūną Tėvynei".

            St. Dagilis augo tais laikais, kada dar nemo­kėta „vadintis" demokratais: jis „buvo" demokra­tas. Kilęs iš biržėnų ūkininkų, rengtas vargoninkauti, vargais negalais išėjęs aukštuosius mokslus, mokė, — „dirbo" Sumuose Charkovo gub., o pra­radęs ten pusę sveikatos, apkurtęs, sugrįžo į sa­vuosius. 21 metus dirbo, kol užsitarnavo pensiją ir susidėjo kapitaliuką, 21 metus dar gyveno tarpe savųjų, šiųjų gyvenimu, jų vargais, jų rūpesčiais, jų „idealais". „Mužikas" buvo, „mužikas" liko: pri­einamas draugas patarėjas visiems, auklėtojas šel­pėjas savo sesers vaikų Yčų, kaip ir našlaičiais likusių, tėvui emigravus į Ameriką. Tikinčiųjų tė­vų evangelikų vaikas, liko iki pat galo lygiai taip-pat tikintis evangelikas: gyveno tuo pat dievobai­minguoju gyvenimu, savo bažnyčiai padėjo dar­buotis, sutvarkė jai giesmyną, išvertė religinę kny­gelę. Tuo žvilgsniu buvo tvirtintojas, ne ardytojas visuomenės, kurioje gyveno; švietė pavyzdžiu ki­tiems ir gėdino tuos, kurie savo „inteligentiškumu" ima nuo pat penktos klasės reikšti — religijos pa­nieka. Taigi širdį jis buvo atidavęs savo bažnyčiai, savo artimąjai visuomenei, kurią jis laikė artimąja savo tėvyne..................(ieškokite tęsinio)