Antanas Vienažindys gimęs 1841 metais rugsėjo 14 d. iš „pracowitych Justyna i Barbary z Urbanow Wienažindziow"  (taip užrašyta dokumentuose – red.). Į Panevėžio gimnaziją pateko broliai Norbertas ir Antanas. Gimnazijos direktorius, buvusis uniotas, dabar pravoslavas, bet sulenkėjęs, Zajączkowski, patyrinėjęs vaikų mokėjimą, Vienažindžiukam taręs: „Na, dabar jūs nebebūsite chlopai, tai ir vadinkitės Wienožynski.   Pakartok, kaip  tu dabar vadinsies?"  “Wienožynski", drąsiai atrėžė Norbertas. „Molodiec", padrąsino direktorius.   Nuo to ir prasidėjo nauja šaka Vienažindžių genealogi­joje; tiesa, tik oficialiai „Vienažinskų" ir tik tarpe tų, kurie naują pavardę paprato minėti; apylinkė gi ir  dabar senoviškai tebevadina — Vienažindžiais.

Antanas Panevėžio gimnazijoje išėjo   penkias  klases ir abudu su Norbertu nuvyko į Varnius, į ku­nigų seminariją.  Norbertas   tačiau po pusės metų sugrįžo baigti gimnazijos ir į seminariją nebegrįžo;  Antanas per ketverius metus išėjo seminariją ir 1864 metais ten pat Varniuose,   „Kauno dar nematęs", įsišventė kunigu.

Kunigas Antanas mėgdavo pasakotis apie semi­narijos laikus. Girdi, teologijos mokslai sau: aš su jais neturėdavau vargo; aš ten daugiau apie dainas galvojau.   Seminarijoje buvo patogiausia   liaudies dainų išmokti: čia suvažiuodavę visų kraštų bernai­čiai. Aš jų prisirinkau iš draugų ir išmokau į 150. Antra tiek pats pridainavau. Savo „dainai rinkti" patogiausia būdavo dideliausioje spintoje, kur klerikai savo drapanas sukabinėja. Nebuvo kitos rame­snės vietos. Įlendu, būdavo, užsidarau ir svajoju, svajoju sau vienas, kartais gailiai verkiu ir dūsauju, kartais dantim griežiu; jausmai šėlsta iki varpelis pašauks kurio užsiėmimo. Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą. Aš jas ir savo profesoriams padainuodavau. Turė­jau gerą kakarinę, gerą iškalbą,  tai profesoriams itin patikdavau. Seminarijoje tad man buvo taip gera, jog nė nejutau, kaip ją išėjau.

Čia Antanas „surinko" ar bent apmetė pačias  gražiąsias, pačias jautriąsias jaunimo ir romantines savo dainas.  Kunigu tapęs, žinoma, gavo suvaržyti  savo erotizmą, ir vėlesnės jo dainos daug sausesnės, net pernelyg eleginės, beviltės ar tiesiog galvotinės, be poetinio šišo.

„Studentavimo" ir klierikavimo laikas Antanui buvo nepaprastai džiaugsmingas ir laimingas. „Dusetiškiai" — reiškė Vienažindžių-Stauskų-Valavičių kompaniją. „Slaunesnio jaunimo"- nebuvo niekur aplinkui per dešimtį mylių. Apie to jaunimo gražu­mą ir jo dainas ėjo garsas toli toli. Visi norėjo juos pamatyti ir išgirsti. O būrys buvo didokas: keturi Vienažindžiukai ir vienas Stauskiukas. Vienažindytė Karalina (paskui Valavičienė Šutuose arba Onapolėje ll; ji tebegyva ir tebėra laikytoja visų ano laiko ir ypač brolio kunigo Antano poetinių paliki­mų). Jaskoniškių vienasėdžio Stauskaitė Rožė, An­tano simpatija,  net meilė, per  revoliuciją su visa šeima pražuvusi. (....)

 

Vienužio asmuo ir jo reikšmė liaudžiai.

            Aš ilgai svyravau, dėti ar nedėti visų žinelių, kurių tik turėjau prisilasęs iš visokių žmonių. 1911-1914 m. ėjęs tas pačias pareigas, kurias ir kalbamasis mūsų dainius Antanas Vienužis buvo ėjęs, Laižuvos klebono pareigas. Manyje grūmės du žmogu. Vienas senasis, tas, kuriam teko į spaudą atiduoti populiariosios dainiaus giesmelės. Šis žmogus, lygu Dobilas, buvo pilnas pagarbos ir meilės tų giesmelių kūrėjui. To pasakymo maža: aš buvau aklas admiratorius to  žmogaus, kurs pačias gražiąsias mano klierikavimo dienas nepasakomai saldino savo    poezija.   Antras žmogus  atsirado Laižuvoje, kur visi atminimai tebebuvo gyvių gyviausi, nėmaž dar neapdilę per 19 metų; kur tebebuvo jo vienamečiai   žmonės, ir jo auklėta jaunuomenė (....) 1876-1892 metais..................(ieškokite tęsinio)