Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Knygnešių gretose buvo ne tik „Sietyno" draugijos nariai, bet ir kitų šviesių, susipratusių ūkininkų. Apie kai kuriuos iš jų ir noriu papasakoti.

Mano gimtojo Ambrasų kaimo pakraštyje buvo stambus Jukelio ūkis. Praeito šimtmečio gale į tą ūkį atėjo žentas Juozas Kudirka , g. 1856 m. Stainiškės kaime. Juozas Kudirka buvo apsiskaitęs žmogus, rėmė ir platino lietuvišką spaudą. Knygas jis gaudavo iš knygnešio Antano Baltrušaičio, visų vadinamo Antanėliu, tuo metu gyvenusio Meištuose prie Naumiesčio.

Andrius Baltrušaitis gimė 1885 m. Buktiškių kaime Barzdų valsčiuje. Buvo visuomenės veikėjas. 1901 m. savo tėviškėje organizavo slaptą Lietuvos mylėtojų draugiją, nuo 1902 m. bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, aktyviai dalyvavo 1905 m. anticarinėje revoliucijoje, 1906 m. caro kazokų nužudytas.

Motiejus Baltūsis - žymus knygnešys. Gimė 1876 m. Barzdų valsčiuje, Gerulių kaime. Nuo 1892 m. iš Prūsijos gabeno draudžiamą lietuvišką spaudą ir ją platino Barzdų, Pilviškių apylinkėse. 1899 m. buvo suimtas, kalėjo Kalvarijos kalėjime. Buvo socialdemokratų veikėjas, už tai 1911 m. buvo ištremtas į Irkutsko guberniją. 1923 m. apsigyveno Maskvoje, kur tais metais ir mirė.

Antanas Švedas - knygnešys, gimė 1858 n. Bliuviškių kaime, Griškabūdžio parapijoje, vargoninkavo Griškabūdyje, Višakio Rūdoje, draugavo su Jonu Jablonskiu, iš jo gaudavo ,Aušros" laikraščių, kuriuos platino patikimų žmonių tarpe. Dažnai vykdavo į Naumiestį, iš kur parsiveždavo lietuviškų knygų. 1888 m. apsigyveno Kalvarijoje, kur susipažino su knygnešiu Petru Mikolainiu, iš kurio gaudavo lietuviškos spaudos. Knygas ir laikraščius slėpdavo vargonuose, varpinėje. Nepriklausomos Lietuvos laikais gyveno Griškabūdyje, mirė 1930 m. Marijampolėje.

Juozas Andriukaitis - „Aušros" bendradarbis - gimė 1840 m. Buktiškių kaime, Barzdų valsčiuje. 1869 m. išvyko į Ameriką, ten bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Kai Prūsuose pradėjo eiti „Aušra" tapo jos bendradarbiu, rėmė spaudos platintojus gimtajame Zanavykų krašte. Mirė 1894 m. Amerikoje.

Kun. Juozas Sriuoginis gimė 1867 m. Suodžių kaime, Sintautų parapijoje, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigavo Igliaukoje, 1915-1918 metais kalėjo Kursko kalėjime. Jaunystėje talkino kunigui M.Sederevičiui platinti draudžiamą ietuvišką spaudą. Mirė 1934 m. Sintautuose.

Antanas Staugaitis - knygnešys, gimė 1876 m. Tupikų kaime, Žvirgždaičių parapijoje. Paaugęs rašė į „Tėvynės sargą", „Ūkininką", „Šaltinį". Jaunystėje draugavo su Vincu Kudirka. Apsigyvenęs Marijampolėje, platino lietuvišką spaudą. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijoje Vilniuje. Mirė 1954 m. Palaidotas Marijampolėje.

Kunigas Antanas Jusaitis gimė 1871 m. Barzdų kaime. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kurią baigė 1895 m., kunigavo Sudarge, platino lietuvišką spaudą. Vėliau išvyko į Šveicariją, mokėsi Friburgo universitete, vėliau gyveno JAV, buvo vienas iš Lietuvos Vyčių steigėjų, rėmė įvairias lietuviškas organizacijas, skatino blaivybės sąjūdį. Tai jis angliškai parašė knygą apie Lietuvą ir ją įteikė Amerikos prezidentui Vilsonui, kai jis plaukė į Paryžių 1918 m. taikos derybų, kur buvo sprendžiamas ir Lietuvos likimas. Grįžęs į Lietuvą, buvo Šakių gimnazijos lotynų kalbos mokytojas, mirė 1942 m. Barzduose.

Knygnešys Valaitis gyveno Kraujučių kaime, Barzdų valsčiuje. Į šį šventą darbą įtraukė ir savo kaimynus. Knygnešio darbą Valaitis dirbo iki 1898 m., kada jį suėmė caro žandarai. Pusę metų sėdėjo Kalvarijos kalėjime, vėliau buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Sugrįžo iš tremties 1905 m., gyveno Kraujučių kaime iki 1922 m., po mirties palaidotas Barzduose. Jo sūnus Vincas Valaitis buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris ir žuvo kovoje su mūsų tautos priešais bolševikais 1919 m.

Kita šviesi šeima tame pačiame Kraujučių kaime buvo Naudžiai. Jų sūnūs Petras ir Jonas taip pat platino lietuvišką spaudą. Petras Naudžius, vėliau buvo išvykęs į Ameriką, ten buvo „Laisvės" laikraščio bendradarbiu, grįžęs į Lietuvą, dirbo girininku Paežeriuose, Vilkaviškio rajone. Po Antrojo pasaulinio karo apsigyveno Marijampolėje, kur ir mirė. Knygas platino ir jo brolis Jonas Naudžius, vėliau vedė rašytojo Vinco Pietario brolio Kazio dukterį, apsigyveno Žiūrių Gudelių kaime. Knygas jie platino Pilviškių apylinkėje.

Knygas platino ir Pranciškus Plaušinaitis (1875-1943) gyvenęs Miknaičių kaime, Barzdų valsčiuje. Jo namuose buvo įrengta lietuviškos spaudos slėptuvė, kur knygas atnešdavo M.Baltūsis, Valaitis, Naudžius. Pr.Plaušinaitis išmoko knygrišio amato, atnaujindavo sudėvėtas maldaknyges. Knygas platino Gražiškių, Barzdų apylinkėse. Po mirties palaidotas Gražiškių kapinėse.

Didelis knygnešių rėmėjas buvo Pilviškių klebonas Motiejus Oleka, gimęs 1833 m. Opšrietų kaime, Barzdų valsčiuje. Baigęs Seinų kunigų seminariją, kunigavo įvairiose Seinų vyskupijos parapijose, daug metų buvo Pilviškių klebonu. 1885 m. padidino bažnyčią, pristatydamas koplyčias. Jis globojo lietuviškos spaudos platintoją Mockaitį iš Višakio Rūdos, vienuolį, knygnešį Jokūbėlį Pauliukevičių, kuris platino maldaknyges ir kitas lietuviškas knygas.

Čia paminėta tik dalis tų, kurie tamsiais rudens vakarais brido per Šešupę ir su knygų ryšulėlais ant pečių ėjo per Zanavykų žemę, nešdami šviesą ir tiesą Lietuvos žmonėms, nešė „Aušrą", „Varpą", „Ūkininką", „Vienybę lietuvininkų" nešė išspausdintus Vinco Kudirkos, vyskupo M.Valančiaus raštus, nešė lietuviškus kalendorius, maldaknyges išleistas Tilžėje ar Ragainėje.

Vincas Lozoraitis

Iš: Knygnešių krivulė No 16 („Voruta“, 1994, Nr,17)

Juozas Rimša gimė 1875 m. spaudos draudimo metu pramokęs prie ratelio iš motinos lietuviškai skaityti, o iš tėvo – skaičiavimo ir rašymo. 1888 m. Paežeriuose baigė rusišką trimetę, kurioje anksčiau už J.Rimšą mokėsi ir dr. Vincas Kudirka.

Tėvo paragintas Pilviškiuose pas lietuviškos spaudos platintoją Jokūbą Pauliukevičių pradėjo mokytis knygrišystės amato. Be senų suplyšusių maldaknygių čia atnešdavo įrišti ir pargabentos iš Rytprūsių lietuviškos draudžiamosios spaudos, kurią Juozas godžiai skaitė. Tai tikriausiai ir nulėmė jo kaip knygnešio gyvenimo kelią.

Naudžiuose įsirengė knygrišio dirbtuvėlę, pradėjo bendradarbiauti su knygnešiais Motieju Baltūsiu, Juozu Kačergiu, Juozu Kancleriu. Greitai ir pats ėmėsi platinti. Buvo įskųstas, papuolė caro žandarų akiratin. 1895 vasario 21 dieną tėvų namuose įvyko pirmoji krata, tačiau nieko nerado, nes spauda buvo paslėpta akmenų krūvoje prie sodybos.

1896 m. susipažino su Pilviškiuose apsigyvenusiu d-ru Stasiu Matulaičiu. Iš jo gaudavo atsišaukimų prieš caro valdžią, kuriuos dėdė Juozas su savo pagalbininkais išklijuodavo įvairiose vietovėse. Žandarai netruko pastebėti dr. S.Matulaičio didelę įtaką ir jį ištrėmė trims metams į Rusijos gilumą. Į Pilviškius vietoj jo atvyko dr. Kazys Grinius (būsimasis Lietuvos Prezidentas).

Su K.Griniumi J.Rimša greit susipažino ir jo padedamas dar aktyviau įsitraukė į spaudos platinimą. Platino Gižų, Pilviškių apylinkėse, perduodavo net į Seinų kunigų seminariją ir į Vilnių Valentinui Urbonavičiui. J.Rimša priklausė „Sietyno“ draugijai, aprūpindavo spauda Pilviškių kuopelę. 1897-1899 m. jau turėjo apie 100 „Ūkininko“,35 “Varpo“, 11 „Tėvynės sargo“ prenumeratorių.

1899.02.05 d. mirė mano senelis, Juozo Rimšos tėvas Simonas Rimša. Prieš mirtį tėvas prisakė Juozui mesti spaudos platinimą ir užsiimti tik ūkiu. Tačiau dėdė Juozas nepaklausė ir, praėjus nepilnom dviem savaitėm, vasario 18 dieną jau buvo suimtas Vilkaviškio geležinkelio stotyje ir nugabentas į Kalvarijos kalėjimą. Kovo 7 dieną už 1000 rublių užstatą buvo paleistas, bet gegužės 23 dieną vėl suimtas ir išvežtas Kalvarijon, iš kur caro paliepimu 1899.11.10 ištremtas dviems metams į Odesą.

Odesoje susipažino su Petru Rusecku ir kitais ten gyvenusiais lietuviais. Po dviejų metų grįžta iš tremties, tuoj pat paštu išsiunčia keletą draudžiamosios spaudos siuntinių Odesos lietuviams.

1904 vasario 4 d. Juozas Rimša vedė knygnešę Justiną Matulaitytę iš Stebuliškių kaimo (Liudvinavo valsčius, Marijampolės apskr.), kilusią iš garsios knygnešių Matulaičių giminės.

Ir spaudą atgavus dėdė Juozas nenustoja veikęs. Toliau platina knygas, laikraščius, atsišaukimus. 1905 metais dalyvauja revoliucijoje, pasirašo po peticija carui, kurioje reikalaujama Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, susirinkimų ir kitų laisvių. Dėl šios veiklos vėl suimtas ir kalintas.1905 rudenį dalyvauja Didžiajame Vilniaus Seime.

1906 m. sausio 12 d. vėl suimamas ir kalinamas Kalvarijos kalėjime, perkeliamas į Suvalkų kalėjimą ir paleidžiamas tik birželio 28 dieną. 1909.01.12 už dalyvavimą „Šviesos“ draugijoje vėl suimamas ir rudenį paleidžiamas drauge su kitais „šviesiečiais“.

1915 m. pradžioje dėdė Juozas vokiečių valdžios įtariamas kaip šnipas, suimamas ir išvežamas į konclagerį Bytovo mieste prie Gdansko. Ir čia, lageryje, jis įsteigia nedidelį knygynėlį, bibliotekėlę. Knygas atsiųsdavo brolis skulptorius Petras Rimša ir Felicija Bortkevičienė. Grįžęs 1917 m. dalyvauja Lietuvių Konferencijoje Vilniuje.

1919 m. sausio 12 d. (sausio 12–oji yra fatališka jo gyvenimo diena) jis suimamas net trečią kartą vokiečių žandarų, įtarus jį esant komunistu. Po dviejų mėnesių paleidžiamas. Ir tai jau paskutinis suėmimas.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu atsideda ūkininkavimui. Žemės ūkio Ministro pristatymu, Lietuvos Respublikos Prezidento aktu Nr.174 Juozas Rimša 1938 m. vasario 16 d. apdovanojamas V-o laipsnio LDK Gedimino ordinu.

Už nuopelnus knygnešystėje jo vardas įamžintas Knygnešių sienelėje tarp šimto žymiausiųjų.

Juozas Rimša mirė 1970 m. gruodžio 24 d., sulaukęs gražaus 95-erių metų amžiaus, bene paskutinis iš knygnešių. Palaidotas Paežerių kapinaitėse šeimos kape.

O 2004 metais išleistame žinyne „Lietuviškieji slapyvardžiai“ ( tomas I, p.23) randame net 20 (!) Juozo Rimšos slapyvardžių po įvairiomis publikacijomis draudžiamoje spaudoje.

Aidas Rimša

Specialiai šiam leidiniui 2008 liepa

Motiejus Baltūsis paeina iš Gerulių kaimo palei Pilviškius. Paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį yra daug pasidarbavęs, beplatindamas iš užsienio lietuvių spaudinius. Pagalios pakliuvo teisman ir Varšuvos teismų palatos sprendimu buvo ištremtas Sibiran.

Apie jo gyvenimą Sibire F. Bortkevičienė štai ką rašo: — 1915 m. ieškodama Mažosios Lietuvos lietuvių, karo tremtinių, suėjau Motiejų Baltūsį, kuris mokytojavo prie Irkutsko persiuntimo kalėjime (Irkutskaja Peresylnaja tiurma), kaipo laisvai samdomas asmuo. Tuomet jisai jau dvejetas metų kai ištrėmimą buvo atlikęs kur ten Paangary, bene Baluganske, ir darbavosi Irkutske. M. B. tuomet dar nebuvo žmonos vedęs. Sakėsi uždirbąs pakankamai ir likimu nesiskundė. Pasakojo apie savo mokinius, kurių daugiausia buriatų vaikų būta. Jis atrasdavo, kad buriatai labai gabūs ir darbštūs, ir jo nuomone buriatai, kai apsišvies, tai rusus išstums iš savo teritorijos.(21. V. 1924. Kaune).

Per sėdintį Kauno kalėjime Andrių Verbylą gauta dar apie M. B. paskutines dienas žinių. — Pradžioj 1923 m. Baltūsis M. su savo šeimyna bandė grįžti iš Sibiro Lietuvon. Bet, atvykęs Maskvon ešelonu, tolimesnį kelią rado uždarytą, nes Lietuvos valdžiai neapmokėjus skolų Latvijai, padarytų tremtinių bei optantų maitinimui, latviai buvo atsisakę toliau beįleisti grįžtančius iš Rusijos lietuvius. Tokiu būdu Motiejus Baltūsis su šeimyna atsidūrė Maskvoj gatvėj žiemos laiku, be pastogės ir be lėšų pragyvenimui.

Puolėsi į Lietuvos atstovybę, bet... nieko gero nepešęs, palikęs moterį su sūnumi Stasiu 5 m. amž. stotyje, beklaidžiodamas po Maskvą, jau suvis vakare, kieno tai nurodomas, ėmėsi ieškoti Maskvoj gyvenančių lietuvių. Taip atėjo į mano gyvenimo vietą (Palaševsk. gatvelė Nr. 7, but. 10) ir pasipasakojo savo nelaimę. Matydamas didžiai nusiminusį, susirūpinusį sūnaus sveikata, kad nesušaltų stoty, pasiūliau pernakvoti savo kambary ant grindų (kitokios vietos neturėjau). Rytojaus dieną galima imtis ieškotis ir pažįstamų. Už valandos laiko visi Baltūsiui šildėsi, nors ir prie ne labai šilto mano pečiaus. Paskiau pasipasakojo apie savo praeitį — iš prūsų literatūros gabenimo metų, apie areštą, kalėjimą, ir ištrėmimą Sibiran. Sakėsi, pažįstą jį Angarietis ir Kapsukas ir pageidavo kaip nors juosius surasti, esą, gal jie pagelbėtų.

Baltūsis vis ieškojo savo pažįstamų, bet nieko nepešė. Tuom tarpu atėjo pas mane mano pažįstamas, (kurį dieną sutikęs buvau prašęs sužinoti, kur gyvena Angarietis ir pranešti jam apie Baltūsio padėtį). Pasišaukęs mane į šalį, jis pranešė, kad pagelbos tikėtis Baltūsiui nesą galima, kadangi jam buvo atsakyta, jog Baltūsis prigulėjęs prie „giltiniečių" (?), kurie buvo padarę užpuolimą su revolveriais ant Kapsuko, kuris Baltūsį Motiejų, nors ir užsimaskavusį, pažinęs. Taigi ir ši Baltūsio viltis nutrūko.

O kelionės Lietuvon perspektyva siūlė 2—3 mėnesius palaukti. Reikėjo, tokiu būdu, ieškoti ne tik buto, bet ir darbo. Atsiminęs vieną savo pažįstamų esant netoli Maskvos dvarų darbininkų komitete, patariau nuvykti Baltūsiui tenai darbo ieškotis. Baltūsiui ten išvykus, vaikas pradėjo karščiuoti, pasirodė sergąs tymais. Be to, paaiškėjo, kad moteris nėščia, ir, jau visai paskutiniose dienose. Dar nespėjus rasti vietos ligoninėj vaikui, į trečią dieną pagrįžo ir Baltūsis, nebesulaukęs darbo klausimą išsprendžiant, su labai aukšta temperatūra. Naktį ėmė klejoti. Pasirodė sergąs šiltine. Pasiprašęs kaimyno moterį į pagalbą, aš patsai turėjau vežti vaiką ligoninėn, — nes dieną pačiai Baltūsienei, padedant vienam mano draugų, nepavyko rasti vietos, nors buvo aplankyta bent 3 ligoninės. Maža to, sekančią naktį, apie 3 val. ir Baltūsienę prisėjo išgabenti į gimdymo namus. Tokiu būdu, visi buvo išgabenti į ligonines. Bet, neilgam. Po 4 dienų Baltūsienė su maža dukrele ant rankų pagrįžo atgal, nes dėliai vietos stokos ir daugelio „kandidačių" ilgiau laikyti tenai negalima buvo, o eiti kitur kur neturėjo. Pas mane gi vienas kambarys, ir dėtis moteriai, dar nepagijusiai, su mažu kūdikiu, nebuvo vietos. Prisiėmė ją kiti kaimynai, gyvenantys su šeimyna. 10-ą dieną Motiejus mirė ligoninėj. Stasius (vaikas) po 3 savaičių pasveiko, ir dar vienu vaiku padaugėjo ir be to ankštoje vietoje. Tik keletai mėnesių praslinkus, šiaip-taip pavyko per namų komitetą išgauti Baltūsio likusiai šeimynai kambarį, kuriame ir dabar tenai tebgyvena, kaimynų šelpiama. Jos adresas: Maskva. M. Palaševsky per. 7—10. Rozalijai Baltūsienei.

(Kauno kalėjimas, V.13 d. 24) – (1924 m rašyta iš Kauno kalėjimo – red.)

— Aš atsimenu M. Baltūsį nuo 1899 metų, kai persikrausčiau į Pilviškius. Tai buvo tylus, niekad nesiskundžiąs savo likimu darbuotojas, knygomis užsiėmęs, patsai jas atsidėjęs skaitydavo ir kitiems dalindavo. Atrodė, kad pelnas jam nerūpėjo. Ar priklausė jisai „Giltinei", nežinau. Vargu.

Dr.K.Grinius Iš: Varpo metų knygnešiai, Kaunas, 1924

Jis pats iš Kauno kalėjimo V. 10 d. 24 m (1924 – red.). štai ką man yra parašęs:

— "Štai 23 metai suėjo, kai aš pirmą kartą pradėjau dirbti slaptai. Tai buvo 1901 metais per sekmines, kai išėjome atsišaukimų lipdint. O 1902 metais per devintines išėjau į paprūsę ieškot kelio pereit per sieną į Prūsus parsinešt lietuviškų knygų. Nuo to laiko nesu niekur nei kiek susitepęs, nors teko daug turėt pažinčių ir būti 5 kartus suimtam ir dukart gana skaudžiai sumuštam. Prieš 20 metų vasario 22 d. buvau suimtas Kurpikų kaime pas mažažemį Strazdį su pusšešto pūdo lietuviškų knygų, tarp kurių buvo Varpų, Ūkininkų, Darbininkų Balsų, Tėvynės Sargų, Kryžių ir daug kitų. Čia neminėsiu, kaip atsidūriau Kalvarijos kalėjime. 1904 m. gegužės 7 dieną vakare prieina sargas Jankauskas (ne tas, ką prie Marijampolės kalėjimo, bet kitas) prie 12-tosios kameros durių ir pašnabždomis pašaukė mane prie langelio vardu. Sako: Andriuk, pridėk ausį prie langučio, turiu tau svarbią ir linksmą naujieną pasakyti. — Šiandien spauda grąžinta! Aš iš džiaugsmo išsigėriau 3 bonkas alaus, ir tavo dalykai palengvės! —

Ir tarp kalėjimo sargų buvo tada tokių, kurie atskirdavo gerus perus nuo blogųjų.

Praėjo 20 metų ir štai V. 6 d. 24 m. aš taip pat kalėjime gyvenu dar blogiau, negu anais metais, užmirštas ir, rodos, koja paspirtas kaip nereikalingas ir niekam nevertas niekšas, anot Marijampolės nuovados viršininko padėjėjo 1923 m. III. 3 d. išsitarimo ... Ir vėl senieji caro bernai viešpatauja, kurių rūpesniais aš su sūnum čia sėdim. Mes niekšai, jie didvyriai . . . Bepigu jiems dabar rašinėt „Lietuvoj", kad pas mane rasta pūdai literatūros ir sprogstamos medžiagos. Popiera kantri, o „Lietuva" — nei tas pamazgų viedras, kur viskas telpa, ką pila. Bet kas tai buvo pakišęs? Kodėl mūsų byla neatiduota Marijampolės teismui, bet Kaunan? Dėlto, kad ten visi aiškiai žino viską ir byla būtų senai jau pabaigta, o dabar sėdėk ir lauk metų metais, kada gi tave teis ...

Prieš mane buvo byla bandyta užvest dar 1921 metais, bet nieku nepamatuota ...

Aš kaltininkas tik klerikalams viešpataujant. Kitaip niekam nebūtų atėję galvon tokios rūšies bylą prieš mane užvesti ir garsinti mane pavojingu valstybei gaivalu . . .

Vienas prašymas: gal galima būtų gauti „Varpo" B-ės leidinių, nes iš skelbimų matyt, jog išleidžiama gerų knygų?..."

Taip aprašinėja savo likimą vyras, kuris dešimtis kartų yra daugiau naudos padaręs atgimstančiai Lietuvai, negu visi iš Rusijos perėjūnai, kurie dabar yra beveik užvaldę Lietuvą. Šie ponai daugiausia anais metais nei pirštu į pirštą nebuvo sudavę dėl Lietuvos ir ramiai sau duonutę bevalgė įvairiose „matuškos" Rusijos vietose.

Noru nenoru ateina galvon sulyginimai, kaip buvo ir kaip yra . . .

Dr. K. Grinius

Iš: Dr.K.Grinius. Varpo metų knygnešiai, Kaunas, 1924