JONAS JABLONSKIS

 

 

  

     

 

Jonas JABLONSKIS

Aleksandras Merkelis

 

Jablonskis, leistas pasirinkti gimnaziją, pasirinko Mintau­ją, nes ji buvo netoli nuo Lietuvos, jos gimnazijoj tuomet mo­kėsi daug lietuvių. Mintaujos gimnazijoj jis pradėjo moky­tojo darbą dirbti 1888 metų rudenį. Dėstė lotynų ir graikų kalbas.

Lietuviams mokiniams lietuvis mokytojas buvo nepaprasta naujiena: Jie netrukus su Jablonskiu susibičiuliavo: jis kiek ir kuo galėdamas padėdavo lietuvių mokiniams.

Apie 1890 m. Jablonskis vedė Konstanciją Sketerytę ir su­darė gražią lietuvišką šeimą. Apie Jablonskių šeimą spietėsi visi žymesnieji lietuvių veikėjai: a. a. Lozoraitis, A. Kriščiukaitis, kun. J. Tumas-Vaiž­gantas, studentas teisininkas M. Čepas; atvažiuodavo dažnai iš Rygos ir Pr. Mašiotas. Kartais atvažiuodavęs ir a. a. G. Landsbergis, buvęs ar du kartu ir a. a. V. Kudirka. Tie Jablonskių ratelio nariai susirinkę skaitydavo savo parašytus referatus arba šiaip kalbėdavo apie lietuvių tautos reikalus. Tuo laiku ėjo ,,Varpas", taigi daugiausia apie „Varpą" ir buvo kalbama. 1894 m. vasarą buvo pas Jablonskį susirinkę varpininkai — buvo suvažiavę iš įvairių Lietuvos vietų keliolika lietuvių inteligentų, lyg į krikš­tynas sukviestų svečių. Jie ten svarstė įvairius „Varpo" daly­kus. Jablonskis buvo aktyvus „Varpo" bendradarbis; daugiau­sia rašydavo į jį apie lietuvių kalbos dalykus.

Tokia jauki, švelni lietuviška darbo dvasia traukdavo ir lietuvius mokinius. Mintaujos gimnazistai būdavo dažni Ja­blonskio svečiai. Jablonskis tiek šeimoj, tiek šiaip kur su lie­tuviais visuomet tik lietuviškai tekalbėdavo. Ponia K. Jablons­kienė laikė ir bendrabutį lietuviams mokiniams. Toks bendra­butis anais laikais turėjo didelės auklėjamos reikšmės: moki­niai, gyvendami inteligentiškoj šeimoj, gražiai išsiauklėdavo.

Jablonskiui labai rūpėjo lietuviai moksleiviai, ypač jų iš­auklėjimas. Žmogų auklėja ne tiek mokykla, kiek šeima. Todėl svarbu, kad lietuvių moksleiviai gyventų gerose šeimynose. Tam tikslui jis parkviesdino į Mintaują L. Didžiulienę, kuri įsteigė   lietuviams   moksleiviams   bendrabutį.  L.  Didžiulienė didelį darbą padarė, auklėdama Mintaujos gimnazijos mokslei­vius.

Kaip jau minėjom, lietuviai mokiniai mėgdavo Jablonskių šeimoj lankytis: ten jie girdėdavo gražią lietuvišką kalbą, ten jie gaudavo pasiskaityti lietuviškų knygų, ten jiems   būdavo ruo­šiama įvairių   pramogų. „Šventadieniais vaikščiodavome į Ja­blonskių namus, — pasakoja A. Smetona, — kur tuomet gyveno A. Kriščiukaitis, — mokytis dainuoti.   Kriščiukaitis fortepijo­nu vedžiodavo, o mes dainuodavome „Ant kalno  karklai siūba­vo", „Šėriau žirgelį" ir kitas dainas.  Tai mums labai patikdavo ir laukdavome šventadienio ateinant.   Labai nepaprasta buvo ir labai mus mokinius suskatino savanorių teatras. Kriščiukaitis ir Čepas įsimanė parodyti „Ameriką pirtyje". Pasiruošėme ir su­vaidinome, žinoma, Jablonskių namuose.  Agotos rolę   vaidino ponia Jablonskienė.   Tai buvo linksma šeimininkės vedama pra­mogėlė. Susirinko mokinių kiek tik galėjo tilpti, gimnazistų ir šiek tiek gimnazisčių, buvusių   Jablonskių   šeimynos   globoje. Po vaidinimo šokiai, žaidimai, dainos.   Kiek   džiaugsmo, kiek pasakojimų buvo po to vakarėlio mokinių   tarpe!   Kvėpterėjo visus jautri lietuviška dvasia, šeimynos šilima... O   mokiniai lietuviai niekur kitur, kaip tik Jablonskiuose, neturėdavo užei­gos.

            1890-91 mokslo metais įsikūrė Mintaujoje mokinių lietuvių „Kūdikio" draugija. Jablonskis   padėjo tai draugijai   parašyti įstatus ir daug kartų ją šelpė knygomis, laikraščiais ir naudin­gais patarimais.   „Kūdikio" draugija gyvavo gana ilgai, rodosi, keliolika metų ir turėjo Mintaujos mokinių   gyvenime didelės reikšmės.   Ji žadino ir ugdė jų tautišką susipratimą ir tėvynės meilę.   Iš tos draugijos narių tarpo yra išėję nemaža rimtų vi­suomenės veikėjų politikų ir mokslo   vyrų.   Jablonskio   įtaka tai draugijai buvo  didelė ir svarbi.   Jablonskis  kartkartėmis sakydavo, kad, baigus aukštuosius mokslus, reikia grįžti į tėvy­nę, į Lietuvą. Tiek Mintaujoj, tiek vėliau kitur Jablonskis lie­tuvių jaunimo tarpe visuomet tvirtindavo, kad, renkantis profesinį mokslą, būtinai reikia pasirinkti tokią   mokslo šaką, kuri paskiau įgalintų savarankiškai gyventi ir tuo būdu  neužkirstų kelio grįžti į Lietuvą.   Jis visuomet drausdavo   rinktis   tokią mokslo šaką, kurią baigus reiktų valdžios prašytis darbo ir duo­nos, kaip kad jis buvo padaręs, pasirinkdamas filologiją.   Ja­blonskis pats guosdavosi tiktai tuo, kad jam vistik pavykę gauti vietą Lietuvos pašonėje ir tokiame mieste, kur daug   lietuvių jaunimo buvę.  Ypatingą dėmesį Jablonskis kreipdavo į teisės ir medicinos mokslą su veterinarija, o apie kunigų   seminariją visuomet sakydavo, kad nė viena profesija neduodanti tiek pro­gos dirbti žmonių labui, kiek turi kunigas. Todėl tie mokiniai, — sako d-ras P. Avižonis, — kurie svyruodavo tarp dvasinės ir kurios nors pasaulinės profesijos, pasikalbėję su Jablonskiu, parsinešdavo tvirtą pasiryžimą važiuoti seminarijon. Taip būdavo todėl, kad Jablonskio įtaka moksleiviams buvo labai didelė. Sekė ne tik jo žodžiais — žodžiu jis buvo šykštus, — kiek gyvu pavyzdžiu, — sako K. Jokantas. Tylus, rimtas, tak­tingas, su savo žodžiais visuomet skaitydavos ir vėjais jų ne­leisdavo. Tikras džentelmenas, kokių mokytojų tarpe retai tesirasdavo. Jaunuomenei visame kame švietė pavyzdžiu. Žino­mas jo buvo didis patriotizmas, kuriuo jis užkrėsdavo kiekvie­ną lietuvį, nors kiek turėjusį savy idealizmo.

         Pateikiame  garsaus mokslininko straipsnį apie J.Jablonskį spaudos draudimo metais. Jeigu gyventumėte ne Lietuvoje, ar norėtumėte būti taip globojami geroje  šeimoje?