Sovietmečiu Vinco Kudirkos atminimo paminklus komunistai ir sovietiniai aktyvistai barbariškai naikino.

      Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Pranas Mikuckas liepė kelių meistrui Juozui Baltramonaičiui išimti bareljefą su Vinco Kudirkos atvaizdu, o ką su juo daryti nesakė. Tik pagrasino: „Jeigu neišimsite, tai mano vyrai išims (atsieit, sunaikins)”. Iš čia galima suprasti, kad ir komunistas P. Mikuckas nenorėjo jo sunaikinti. Kelių eksploatacijos ruožo viršininkas Viktoras Širka paprašė jį atvežti į Kybartus. Pasak J. Baltramonaičio, naumiestietis mechanikas Juozas Šipaila bičiuliavosi su savo viršininku Viktoru Širka (mat abiejų politinės pažiūros sutapo}, todėl nieko nuostabaus, jog bareljefas atsidūrė jo namuose. O kad bareljefo niekas neieškotų, Širka Baltramonaičiui pasakė, jog perlydė jį į guolius. Antrasis bareljefas po kurio laiko taip pat buvo naumiestiečio Bronio Rakausko išimtas ir parduotas metalo laužo supirkėjui Kaziui Guobiui. Yra žinių, kad jis paslėptas jo name po grindimis.

     Sugaudus Atgimimo varpui, 1988 m. tiltui sugrąžintas Dr. Vinco Kudirkos vardas. Svarbiausiąją paminklinę plokštę su Didžiojo Varpininko atvaizdu Juozas Šipaila išsaugojo. Skulptoriaus Juozo Zikaro muziejuje yra ir jos modelis. Antrosios paminklinės plokštės taip ir nepavyko surasti. Todėl Vilniaus Dailės muziejus savo lėšomis pagamino jas abi vienodas ir atvežęs pritvirtino prie turėklų.

       Paminklinės plokštės buvo padarytos iš vario, tad 1992 m. nuo tilto nuplėštos. 

     1994 m. reikėjo padėtį pataisyti. Ypač buvo neramu dėl antrojo bareljefo. Nesurastas jo nei modelis, nei nuotrauka, nei aprašymas. Reikėjo jį atkurti iš atsiminimų. O buvo žinoma tik skaičius XX ir kažkokia emblema. Darbas užtruko du metus: atkurtas tekstas ir jo išdėstymas plokštėje. O  dailininkė Skaistė Žilienė padarė plokštės modelį.

     Dr. Vinco Kudirkos tilto šventinimo iškilmės įvyko 1996 m. birželio 30 d., minint Vinco Kudirkos garsiosios satyros „Lietuvos tilto atsiminimai” šimtmetį. Šventino parapijos klebonas kan. Donatas Jasulaitis.

 

DR. VINCO KUDIRKOS KAPAS. Didžiojo Varpininko ir Tautos himno autoriaus kapas nuolatos užkliūdavęs okupantams iš Rytų. Ir carizmo laikais, ir sovietmečiu jis buvo darkomas, niekinamas.

     PAMINKLO STATYBA. V. Kudirkos kapas greičiausiai būtų išnykęs, jeigu ne paminklas. Kai jį 1902 m. atvežė iš Vilniaus, prieš pastatydami turėjo atkasti kapą, kad įsitikintų tikra palaidojimo vieta. Tada dar nebuvo praėję nė trejų metų po V. Kudirkos mirties. O jei daugiau metų būtų prabėgę ... Todėl svarbu žinoti, kas parūpino šį paminklą.

     Žinios yra prieštaringos. Antai žymus varpininkas Kazys Grinius 1924 m. rašė: „Bene Jono Vileišio sumanymu buvo išrinktas komitetas (jį sudarė Kazys Grinius, Jonas Vileišis ir Jurgis Kairys), kuris parinko aukų ir, rodos, pas Tridulį Vilniuje užsakė akmeninį paminklą ...”

     Nors šioje informacijoje jaučiamas abejojimas, bet ją paskleidė visi prieškario V. Kudirkos biografijos tyrinėtojai, literatūros vadovėlių autoriai, publicistai... Ir tik vienas Faustas Kirša 1934 m. stengėsi nurodyti Kazio Griniaus netikslumus: „Donatas Malinauskas man papasakojo tokių žinių. Seniau, viena Kudirkos sukaktuvių proga, dr. K. Grinius prakalboje nupasakojęs, kaip atsirado akmeninis paminklas ant Kudirkos kapo. Nupasakojęs, koks ūkininkas tą akmenį vežęs ir kaip vežęs, kas botagą davęs, bet kas akmenį parūpino taip ir nepasakęs. Istorinio akmens ant Kudirkos kapo buvęs toks kelias. Ligi paskutiniųjų dienų su Kudirka draugavęs ir jį nuolat šelpęs Vilniaus veterinarijos gydytojas Elijošius Nonevičius, mūsų universiteto profesorius, dabar jau miręs, kuklus žmogus, pasakojo. Kudirkai mirus ant jo kapo buvo pastatytas medinis kryžius. Prof. Nonevičius prie Rasų kapų Vilniuje už kelis šimtus rublių nupirkęs nulaužto ąžuolo pavidalo paminklą, iškalęs „Lietuva, tėvyne mūsų” ir nusiuntęs ant Kudirkos kapo. Tik po to prof. Nonevičius rinkęs aukų paminklo išlaidoms padengti”.

     Po šios publikacijos atrodytų, kad painiavos, kas parūpino paminklą, neturėtų būti. Ir Julius Būtėnas 1988 m. jau rašo, kad paminklą Vilniuje nupirkęs veterinarijos gydytojas Elijošius Nonevičius.

      PIRMASIS KAPO IŠNIEKINIMAS. 1903 m. kovo 2-osios naktį zemskių viršininko paliepimu buvo iškapoti „Tautiškos giesmės” žodžiai. Žmonių atmintyje yra išlikęs kapų sargo Juozo Dubicko pasakojimas apie šį įvykį. Tą naktį jo miegas buvęs neramus – kankino blogi sapnai: matė vagis, norinčius pagrobti nuo Kudirkos kapo paminklą. Pabudo. Atsirado reikalų išeiti į lauką. Nustebo pamatęs prie Vinco Kudirkos kapo tamsoje šviečiantį žiburėlį. Ryte nuskubėjęs į kapus, rado iškapotus paminkle įrašytus žodžius. 

     ANTRASIS KAPO IŠNIEKINIMAS. Pokaryje valsčiaus ir miesto pirmininkais bei partinės organizacijos sekretoriumi buvo paskirti, galima sakyti, beraščiai. Vincas Kudirka tuo laiku dar buvo jų iš inercijos gerbiamas, nes nurodymų iš Vilniaus nebuvo. 1946 m. balandžio 26-ąją iškilmingai perlaidoti vokiečių sušaudyti tarybiniai aktyvistai ir komunistai. Kapinėse jiems parinko pačią garbingiausią vietą – prie pat Didžiojo Varpininko kapo. Tik siaurą takelį paliko, tarsi jie, Lietuvos paklydėliai, būtų didieji kovotojai už tautos laisvę. O pastačius tvorelę ir to siauro takelio nebeliko. Nepriklausomybės metų pradžioje bandžiau tartis, kad tą tvorelę šiek tiek nukeltų, bet sušaudytojo sūnus nesutiko sakydamas: „Neleisiu tėvo mindžioti”. Tik seniūnui Algimantui Damijonaičiui pavyko šitą padaryti.       

     KAPO ATNAUJINIMAS. 1990 m. birželio 9 d. prie antkapinio paminklo buvo pastatyta akmeninė plokštė su „Tautiškos giesmės” žodžių įrašu ir ant kapo uždėtas antkapis. Iškapotų žodžių vieta kaip istorinis dokumentas tebebyloja apie carinės priespaudos metus.

     Kapo atnaujinimo darbai pradėti 1989-ų vasarą. Arch. Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui paprašius, „Dailės” kombinato arch. Arvedas Kybrancas parengė projektą. Man prisiėjo rūpintis darbų organizavimu ir lėšomis. Vilniaus universiteto prof. Juozas Pikčilingis parengė akmeninės plokštės įrašo tekstą. Darbus atliko Akmeninių paminklų kooperatyvas Nr. 5 Vilniuje, o Vilniaus šlifavimo staklių gamykla  padarė akmeninės plokštės pagrindą.

    

Tais metais užbaigti darbų nepasisekė. Mat sumanyta pakeisti tekste keletą žodžių, todėl iš naujo reikėjo iškalti įrašą akmeninėje plokštėje. Vietoj  „Zemskių viršininko paliepimu 1903 metų kovo iš 2 į 3 dieną buvo iškapoti šie „Tautiškos giesmės” žodžiai ...”, iškalta: „Zemskių viršininko paliepimu 1903 metų kovo 2-osios naktį buvo iškapoti šie „Tautiškos giesmės” žodžiai... “. Įrašą padarė dailininkas Jonas Rimantas Kasiulevičius. Akmeninių paminklų kooperatyvui 755 Rb sumokėjo mano darbovietė Vilniaus šlifavimo staklių gamykla, kai kitur jų negavau. 200 Rb už įrašo pakeitimą suradau savo šeimos biudžete.

 

VINCO KUDIRKOS PASKUTINĖ GYVENIMO STOTIS. 1899-ais prieš Petrines Vincas Kudirka persikėlė į mirusio kunigo Čarneckio namelį, kurio abiejuose galuose buvo įrengta po du kambarius. Atsikėlus Kudirkai, šiaurinę kambarių pertvarą išardė, kad ligoniui būtų daugiau šviesos. Iš gatvės vidurinėje dalyje – priemenė, iš kitos pusės – virtuvė. Toks jis išliko ir nepriklausomybės metais, tik buvo atstatyta pertvara. Prie namelio prikalta tautiškomis spalvomis dažyta medinė lenta su tokiu užrašu: „Buveinę brangaus poeto Vinco Kudirkos pagerbia Tautos teatras. 1919. X. 09.  Čia tuo metu buvo savininkės vokietės Šneiderienės  mėsos parduotuvė. Vieta prekybai buvo patogi: netoli tiltas į Prūsiją, iš kur atkeliaudavo daug pirkėjų. Ir šiaip lankytojų netrūkdavo. Visiems magėjo pamatyti, kur Didžiojo Varpininko gyventa. Į namelį, kaip į didžiausią šventovę, visada mokytojai vesdavo ir pirmokėlius. Deja, jie nusivildavo ten išvydę mėsos gaminius. Tuometiniam miesto burmistrui Zigmui Skirgailai ir mokyklos vedėjui Petrui Barkauskui buvo kilusi mintis šį namelį paversti muziejumi. Valstybės prezidentas Antanas Smetona jų prašymą parėmė. Ministrų kabinetas skyrė tam reikalui 20000 Lt, bet komisija, patikrinusi namelį, nusprendė, jog jis supuvęs. Tada kilo kita idėja – pastatyti pradžios mokyklą ir pavadinti Vinco Kudirkos vardu. Mokykla pastatyta 1932 m.

     1941-ųjų pradžioje namelio savininkei repatrijavus į Vokietiją, likęs be priežiūros, negyvenamas, jis pradėjo nykti, griūti ir buvo nugriautas. Sakoma, jog namo senumas labai piktino vokiečių kareivius, kurie stebėjosi, kodėl toks namas stovi..

     1971 m. namo vieta paženklinta paminkliniu akmeniu (skulptorius V. Pleškūnas). Pastatymu rūpinosi Vinco Kudirkos vidurinės mokyklos direktorius Antanas Šoliūnas ir tėvų komiteto pirmininkas Juozas Baltramonaitis. Tai buvo padaryta be rajono partijos vadovų žinios. Vinco Kudirkos kolūkis tam skyrė 300 rublių.      

 

MARCELĖS BARZDAITYTĖS KAPAS. Kai 1899 metų viduryje Vincas Kudirka persikėlė į mirusio kunigo Čarneckio namelį, o jo globėja Valerija Kraševskienė išvyko į Šakius, sąlygos redaguoti „Varpą” pablogėjo. Namelis stovėjo miesto pakraštyje, atokiau nuo kitų namų, tad pasidarė labai lengva caro žandarams stebėti lankančius Vincą Kudirką. Pro žemus namelio langus, galima buvo matyti, ką rašytojas, ypač naktį, veikia, todėl reikėdavo juos gerai uždengti. Ryšiai su Širvinta  nutrūko, nes  rankraščius į Širvintos paštą anksčiau dažniausiai nešdavo V. Kraševskienė su dukra. Griniai taip pat išvykę. Nebuvo kam jo saugoti ir nuo netikėtų įsibrovėlių. Čia padėjo Marcelė Barzdaitytė, kuri gyveno tame pačiame namelyje ir anksčiau patarnavo kunigui Čarneckiui. Ji ėmėsi globoti Vincą Kudirką. Jis rašė naktimis, o rytais Marcelę su laiškais, kuriuose būdavo rankraščiai, siųsdavo į Širvintą, įmesti juos į pašto dėžutę. Nė karto neįkliuvo, nes sugebėdavo sumaniai paslėpti.

     Naujoji vieta turėjo ir privalumų. Mažiau trukšmo: nei vežimų dardėjimo, nei turgaus šurmulio. Ir oras grynesnis, nes namelis pakraštyje miesto, daugiau medžių. Dar spalio mėnesį Marcelė Vincą Kudirką išvesdavo į sodelį.

     Vincas Kudirka buvo paliktas likimo valiai. Rašoma, jog jį dažnai lankydavo iš Šakių Valerija Kraševskienė. Vargu... Tik nuo Naumiesčio iki Sintautų buvo nutiestas plentas, o toliau – klampynė. Šią kelio atkarpą pravažiuoti užimdavo daug laiko. Kelionei reikėjo ir pinigų, o pati su dukrele išlaikoma tėvo.

      Rudenį keliai dar pablogėja. Ir šit kartą (lapkričio 16–ąją) vėlai atvažiavusi Valerija, pirmiausia išskubėjo į Širvintą apsipirkti. Greičiausia tai  pagreitino Didžiojo Varpininko mirtį.    

     Marcelė dirbdavo ir be užmokesčio, skalbė rūbus ir patalynę, rizikavo susirgti tuo laiku nepagydoma liga.  

     2004 m. gegužės 8 d., per lietuviškos spaudos atgavimo 100–čio minėjimą Vinco Kudirkos fondo ir seniūnijos rūpesčiu ant Marcelės Barzdaitytės kapo atidengta plokštė su užrašu: „Vinco Kudirkos slaugytoja, knygnešė Marcelė Barzdaitytė”.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                

 

         Romas Treideris                                        

Specialiai šiam leidiniui, 2008 liepa

V.Kudirkos fondo komiteto narys

Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininko pavaduotojas