Visada buvęs teisybės pusėje

 

2006 m. spalio 28 d. Motiejaus Čepo žemiečiai Bardiškių kultū­ros centre (Pakruojo raj., Lauksodžio seniūnija) surengė Motiejaus Čepo 140-ųjų gimimo metinių minėjimą, aplankė jo gimtąją sodybą Diržių kai­me ir tėvų kapus Diržių kapinėse, ant kurių vartų išrėžta Motiejaus Čepo sukurti žodžiai: „Nebijokit mūsų, mes seneliai jūsų, kurie jus mylėjo, už jus galvas dėjo". Minėjime dalyvavo iš visos Lietuvos suvažiavę Motie­jaus Čepo giminės, pasidaliję prisiminimais.

Nors į minėjimą nesusirinko daug aplinkinių kaimų žmonių, bet vis tiek galima sakyti, kad Motiejaus Čepo valanda išmušė ir pirmieji ledai, prikeliant jo vardą iš užmaršties, pralaužti. Jo 140-ąsias gimimo metines paminėjo ir Lietuvos žiniasklaida. Yra vilties, kad šiam XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvos atgimimo dalyviui, lietuvybės žadintojui, knygnešiui ir švietėjui pagaliau bus rasta garbinga vieta tarp kitų, iki šiol jau minimų to meto tautos didvyrių, su kuriais jis kartu dirbo ir kentėjo dėl lietuvybės. Motiejaus Čepo vardas buvo užmirštas nepelnytai. Jo indėlis pirmajame Atgimime nėra nė kiek ne menkesnis, o kartais ir svaresnis už dažniau minimų istorinių asmenybių. Ir ypač svarus M. Čepo indėlis į jo gimtojo krašto - Pakuršės, kaip pats Motiejus Čepas užrašuose įvardija savo gim­tuosius kraštus, kultūrą ir istoriją.

„Žiemgalos" almanache Teodora Katilienė, jo giminaitė ir gal vie­nintelė Motiejaus Čepo biografė, ieškojusi progos laisvę atgavusios Lie­tuvos spaudoje priminti apie šį atkaklų kovotoją už spaudos laisvę caro priespaudos metais, rašė, kad Diržių žemė jam buvo šventa. „Visada jo vidinėje kišenėj būdavo gražiai išsiuvinėtas mazgelis su gimtosios žemės žiupsneliu. M. Čepas aiškindavęs savo vaikams ir visiems, kad tai senolių ir prosenelių palikimo dulkės, įsigėrusios į jų kūnus per duoną ir vande­nį".

Tai liudija ir jo užrašai, kuriuose tiesiog deimantu sužiba Pakur­šės kraštas. Gal pirmą kartą lietuvių literatūroje taip ryškiai atsispindi Šiaurės Lietuvos dvarelių, kur būrėsi Mintaujoje mokęsi ir dirbę lietuviai inteligentai, reikšmė Lietuvos kultūroje. Tas nuošalus Šiaurės Lietuvos kampas aplink Žeimelį, Lauksodį, Pašvitinį iki šiol atrodė pilkas ir neįdo­mus, prisimenamas nebent kartu su garsaus kraštotyrininko Juozo Šlevo darbais. Motiejus Čepas liudija kitokią šio krašto istoriją. Jo užrašuose pasakojama, kad Pakuršės dvareliuose lankėsi ir repetitoriais dirbo bei lietuvybės labui veikė Mintaujoje, Rygoje, Revelyje ir kituose šiauriau Lietuvos esančiuose carinės Rusijos miestuose mokęsi ir dirbę Suvalkijos bei kitų Lietuvos vietų šviesuoliai.

Motiejus Čepas (1866-1962), gimęs Diržių kaime, Nociūnų (Žei­melio) valsčiuje, Šiaulių apskrityje, gimnaziją baigęs Šiauliuose, teisę - Maskvos universitete, buvo iš tų XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių humanis­tų, švietėjų, lietuviškosios dvasios žadintojų carinėje Rusijoje, kaip ir Jonas Jablonskis, Motiejus Lozoraitis, Pranas Mašiotas, Gabrielius Land­sbergis-Žemkalnis, Antanas Smetona, Liuda Didžiulienė-Žmona, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė ir kt. Buvo V. Kudirkos „Varpo" bendradarbis, pasi­rašinėjęs „Greitakojo" slapyvardžiu. Dėl dalyvavimo lietuviškajame judė­jime ir bendradarbiavimo „Varpe" buvo suimtas ir dvejus metus gyveno prižiūrimas policijos, vėliau byla nutraukta neradus įkalčių. Teisininko praktiką pradėjo Mintaujoje (Latvijoje), kur suartėjo ir kartu lietuvišką darbą dirbo su daugeliu to meto šviesuolių. Lietuviško darbo nenutrau­kė ir Sibire, kur turėjo išvykti dirbti, nes nei Lietuvoje, nei Latvijoje negavo darbo pagal savo profesiją. Sibire, Užbaikalėje - Barguzine ir Čitoje - labai sunkiomis sąlygomis praleido 25-erius metus. Vadovavo Či­tos lietuvių rateliui, 1917 m. buvo Čitos lietuvių atstovas Lietuvių seime Petrapilyje; 1918-1923 m. - Užbaikalės lietuvių komiteto tremtiniams

tėvynėn grąžinti pirmininkas; 1921-1923 m. Lietuvos Respublikos atsto­vas...
...............(ieškokite tęsinio)