Jo gyvenimas apipintas legendomis, o tik vienas tikras dokumentas – Krekenavos parapijos krikšto ir gimimo metrikų knygose įrašytas liudijimas : gimęs 1835 metų sausio 28 d., 1916 m. kovo 7 d. miręs.

 

Kaip susiklostė menininko gyvenimo keliai?  Nuomininkų iš Glitėnų sodžiaus  šeimoje penki sūnūs ir šešios dukterys. Piemenavimas – neišvengiamas ano meto vaiko raidos etapas.

Pradinio mokslo galimybių laisvųjų valstiečių vaikui buvo. Šalia parapinių, viešųjų, bažnyčios globojamų, XIX a. pradžioje buvo paplitusios ir pačių žmonių išlaikomos mokyklėlės , kuriose valstiečių pasamdytas mokytojas – bakalorius ar daraktorius beveik visada gimtąja kalba mokė keleto šeimų vaikus.

Dauguma parapinių mokyklų kūrėsi jau anksčiau, XVIIIa. pabaigoje. Jas skatino Edukacinė komisija, tuo metu sklindančios pažangios demokratinės idėjos. Tačiau lietuvių kalba jose turėjo skurdžias įnamio teises, vyravo lenkų kalba, kurios, be abejo, čia bus pramokęs ir Vincas Svirskis.

Po paskutiniojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo, o dar labiau po 1831 metų sukilimo, caro valdžia vis stipriau kreipia krašto švietimą rusinimo linkme, nuosekliai vykdydama  „kitataučių“  pavergimo politiką.

Reikšmingas Vinco Svirskio gyvenimo įvykis, stipriai jį palietęs ir giliai jo pergyventas, buvo 1863 m. sukilimas, kaip audringa vėtra sukrėtęs visą to meto Lietuvą. Tai galėjo būti svarbi jo gyvenimo mokykla.

Būsimasis skulptorius gyveno pačiame sukilimo organizavimo ir kilimo centre, betarpiškai juto visą jo atmosferą. Čia pat, už 10 km. Paberžė, kurios bažnyčioje griaudėjo įkvėpti ir uždegantys kunigo Antano Mackevičiaus pamokslai. Netolimuose miškuose būriavosi sukilėlių gurguolės, buvo paties Mackevičiaus apmokoma sukilėlių kariuomenė. Į sukilimą masiškai ėjo aplinkiniai kaimai, plaukė sukilėliai iš Devynduonių, Surviliškio, iš už Nevėžio ir dar iš tolimesnių Lietuvos kampelių – ir vis patys stipriausi ir jauniausi vyrai. Į sukilimą stojo ir keli V.Svirskio broliai....

Anticarines menininko nuotaikas turėjo pagilinti ir tragiškas sukilimo likimas, skaudus pralaimėjimas, visą kraštą užliejusi susidorojimo banga . Sukilimo bangose vieni jo broliai žūsta, o kiti ištremiami į Sibirą. Valdžios persekiojama Svirskių šeima išsisklaido ir pakrinka. Vincas Svirskis  lieka vienas, tik su savo talentu.

Korikui Muravjovui 1864 m. uždraudus statyti kryžius, jo darbas tampa pavojingu. Bet jis juos stato. Spaudos draudimo metais Vincas Svirskis savo kryžiuose kaldavęs ar tapydavęs beveik vien lietuviškus įrašus. Kai buvo gaudomas kiekvienas lietuviškas spausdintas žodis, pačiam  persekiojimo įkaršty V.Svirskis savo kryžiuose rašė  valstiečiams jų gimtąja kalba, puikiai žinodamas, kas galėjo jį kiekvienu metu ištikti. Ir iš tiesų , skulptorius dėl to turėjo su caro valdžia ne vieną susidūrimą: 1894 m. Kačergių kaime pastatęs sudėtinį jaunimo kryžių, menininkas naktį slapta išpjaustė jame  lietuvišką užrašą. Apie tai sužinoję, tardė jį caro žandarai.

V.Svirskis, keliaudamas po kraštą, daug ką matė, daug žinojo. Tuo pačiu metu apylinkėse, kur skulptorius statė paminklus, vyko slaptas lietuviškos spaudos platinimo darbas. Apie 1886 m. pradėta spaudą platinti Krakių apylinkėse. Čia veikė siuvėjas knygnešys Jeronimas Dalbokas. Ažytėnų kaime, tame pat Krakių valsčiuje , gyveno  švietėjas Mikalojus Katkus. Ne per toli nuo V.Svirskio tėviškės, arčiau į Panevėžio pusę, veikė Garšvių knygnešių organizacija.

Šių faktų akivaizdoje atrodo visai patikimas ir  Elenos Ambrazienės, gimusios 1884 m., gyvenančios prie Krakių, Pakarklių kaime, pasakojimas apie Svirskį:

-       Svirskis mūsų kaime gyveno ilgai, apie kelis metus. Sueidavo ir mėgdavo

pašnekėti su  mano tėvu Jonu Bandžium. Atsinešdavo knygų. Tėvas mokėjo skaityti, užtat prašydavo – „atnešk, Vincentai, tu man kokią knygutę“. Pamenu, sykį atnešė drūtą „Šaltinį“ ir maldaknygę su baltu apdaru. Sako, nešdavo tas knygas iš Tauragės, Karaliaučiaus, iš Prūsų. Reikėdavo jas paplatinti. Toks aukšto ūgio diedas atnešdavo tų knygų Svirskiui, o mums cukierkų duodavo. Ir pas mus tų knygų palikdavo. Kai tėvas siūdavo po žmones, tai ir tas knygas pasiūlydavo“.

            Šitai papildo ir patvirtina dar kiti, ne mažiau reikšmingi žmonių pastebėjimai, esą, V.Svirskis „melsdavosi iš lietuviškos maldaknygės. Taip pat mėgo skaityti įvairias knygas, ypač „Šventųjų gyvenimą“. O tai ir buvo populiari, slapta platinama ano meto lektūra.

            Per visą savo gyvenimą skulptorius yra sukūręs daugiau kaip du šimtus kryžių. Šiandien jų telikę tik pusšimtis. Jie saugomi muziejuose kaip didelė vertybė.

 

 

                        Pagal Irenos Kostkevičiūtės knygą „Vincas Svirskis“, Vilnius, 1966

                                                                        Parengė I.Kubilienė