Tegul ir netiesiogiai, M. Jankų ir Vydūną sieja 1885 m. pradžioje įsteigta „Birutės“ draugija. M. Jankus – vienas iš jos steigėjų,  vienas iš karščiausių kalbėtojų, kai kurių iniciatyvų sumanytojas, vienas iš pirmininkų. Čia ypač aistringai reiškėsi M. Jankaus – lietuvybės propaguotojo – veikla.  Vydūno tėvas ima lankytis draugijos susirinkimuose, kur pamato G. Sauerweiną, sužino apie J. Basanavičių ir apie tai, ką regėjęs, ką girdėjęs, pasakoja vaikams. 1886 m. viename iš  „Birutės“ susirinkimų dalyvauja pats būsimasis Vydūnas, kur klausosi Viliaus Bruožio įkvėptos kalbos.

Tačiau „Birutės “ vaidmuo Vydūno kelyje itin reikšmingas yra kitaip. Būtent ši draugija rašytoju tapti besiruošiantį jauną Tilžės mokytoją traukte įtraukia į praktinę kultūrinę tarnystę lietuviškumui. 1895 m. rudenį „Birutės“ veikėjo K. Voskos ir Tilžės lietuvių bažnyčios kunigo H. Reidžio atkakliai prašomas V. Storosta sutinka diriguoti iš karto dviems chorams – „Birutės“ ir minėtosios bažnyčios.

Kiek vėliau, 1899 m., Vydūnas ima vadovauti naujai įsikūrusiai Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, ir ši savo lietuviškumo programą kuo nuosekliausiai vykdo iki pat draugijos uždraudimo 1935 m.

M. Jankaus ir Vydūno keliai jau tiesiogiai susitiko  dar viename svarbiame lietuviškumo sklaidos bare – knygų leidyboje. Taip buvo lemta, kad Vydūnui teko prisidėti prie realizavimo to, kas tai pačiai “Birutei” nebuvo pasisekę padaryti. Jai nepavyko išleisti, kaip buvo užsimota, kalbos ir švietimo sklaidai svarbių lietuviškų knygų.  To ėmėsi 1901 m. Tilžėje įsisteigęs „Prūsų lietuvių susivienijimas“. Deja, ir jam tik kai kas tepavyko padaryti. O pavyko būtent su Vydūno ir jo bendražygių – M. Raišukytės, A. Bruožio – pagalba. Minėtasis „Susivienijimas“ 1902 m. išleido pirmą knygelę – „Bendraitė“, o 1904 m. antrą – „Senutė“. Šios abi gotiškais rašmenimis spausdintos knygelės faktiškai yra pirmosios Vydūno knygos. Pirmoji – įvairių autorių patriotiškai orientuotų tekstų rinkinys. Didžiosios tų tekstų dalies autorius ir knygos sudarytojas – Vydūnas. Antroji – „Senutė“ – trumpa Lietuvos istorija. Tiesa, knygoje jis nenurodytas, tačiau autorystę (kaip ir pirmosios sudarymo autorystę) vėliau yra nurodęs pats Vydūnas. Spausdintos jos abi Bitėnuose M. Jankaus spaustuvėje.

            Bitėnai ir Rambynas ilgainiui tapo ne epizodinių, o nuolatinių M. Jankaus ir Vydūno kontaktų vietomis. Maždaug nuo XIX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Rambynas tampa lietuviškų švenčių (dažniausiai Joninių) vieta. Būtent iš Tilžės matyta Rambyno  aukuro liepsna jaunąjį Vydūną pašaukusi tautoje kurenti dvasinės gyvybės ugnį. Čia vyksta lietuvių jaunimo susibūrimai, rengiami koncertai, spektakliai, sakomos patriotinės kalbos. Pirmą kalbą ant Rambyno Vydūnas sakė 1896 m. birželio 23 d. „Birutės“ surengtoje Joninių šventėje. Nuo tada Vydūnas tapo nuolatiniu kalbėtoju čia vykstančiose šventėse, Tilžės lietuvių giedotojai – nuolatiniai programos atlikėjai, pasilinksminimų organizatoriai. M.Jankus – irgi daugelio švenčių dalyvis ir dažnas kalbėtojas. Svetinga M.Jankaus sodyba Bitėnuose – taip pat nuolatinė Giedotojų, kaip ir daugelio kitų svečių, prieteliško pabendravimo vieta.

Ypač gražūs tokie pabendravimai, kuriuose susitikdavo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žmonės, būdavo tarpukario laiku. M. Jankus tada atrodė kaip koks Rambyno vaidila. Berods tada jis buvo tituluotas Mažosios Lietuvos patriarchu. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui „Aukuro“ rūpesčiu buvo padirbdinta Amžinoji Rambyno kalno knyga (Žr.GALERIJA), kurią pavesta saugoti M. Jankui. Joje garbė pasirašyti pirmajam buvo suteikta Vydūnui. Jis įrašė: „Tegul auga lietuvių tautoje visa, kas gera, kas gražu, kas išmintinga, teisinga ir tvirta. Rambyne 1928 birželio 24 d.“     ..........................(ieškokite tęsinio)