TOMAS FERDINANDAS ŽILINSKAS

  

Šiandien sunku net suvokti, kad už lietuvišką knygą spaudos drau­dimo metais grėsė ir buvo teis­mų, kalėjimų, tremčių. Tad to meto amžininkų atsiminimai ver­tingi kaip ir visi autentiški do­kumentai.

Šiuos savo tėvo, mokytojo, daugelio Vilniaus krašto lietuvių draugijų valdybos nario ir Vilniaus lietuvių laikraščių „Aidas" ir „Vilniaus rytojus" faktiško redaktoriaus,Vinco Budrevičiaus atsiminimus man pa­teikė jo duktė Marija Burokienė. Pateikė visai negalvodama apie jų publikavimą. Marija Burokie­nė, baigusi Vilniaus lietuvių Vy­tauto Didžiojo gimnaziją, o vė­liau ir Universitetą, ilgus metus dirbo įvairiose sostinės bibliote­kose, pati dalyvavo lietuvių draugijų veikloje. .

Vincas Budrevičius 1897—1900 metais mokėsi Veiverių mokyto­jų seminarijoje, kurioje 1872— 1903 metais matematiką ir gam­tos mokslus bei su pertrauko­mis ir lietuvių kalbą (rusiška abėcėlė dėstė Tomas Ferdinandas Žilinskas. Apie jį, Tomą Ži­linską, 1921 m. „Lietuvos mo­kykloje" Jonas Jablonskis rašė: „Buvo Lietuvoje... nepaprasta darbo pelė, mokėjusi varyti savo darbą Lietuvos mokytojų semi­narijoje ir tada, kada smarkiau­siai varė joje priešišką darbą įvairūs mūsų rusifikatoriai". 1925 m., jau Tomui Žilinskui mi­rus, tas pats J. Jablonskis nekro­loge, paskelbtame „Lietuvoje", pabrėžė, jog iš „Tomo Žilinsko rankų" Lietuva yra gavusi ne mažiau kaip 700 mokytojų. T. Žilinsko mokiniu buvo ir poetas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis bei daugelis kitų, vėliau tiek gero nuveikusių Lietuvai žmo­nių.

Šie atsiminimai nepretenduoja į faktų rinkinį ar gilesnę analizę. Faktų čia beveik ir nėra, yra tik vaizdžiai, meniškai perteikta jauno žmogaus galvosena ir jo iš­gyventa baimė, persipynusi su pagarba ir susižavėjimu, kuri  vė­liau paskatino kilniam darbui. 1900—1914 m., mokytojaudamas pradžios mokykloje, Lomžos gu­bernijoje, V. Budrevičius įsi­jungė į aktyvią lietuvišką veik­lą už knygą ir tautos teises.

Neaišku, kada šios atsiminimų nuotrupos parašytos. Originale data nenurodyta, o duktė Mari­ja irgi nebepamena. Dėkui jai, kad išsaugojo tėvo žodį. Ir ne­bėra ko bepaklausti - Vincas Budrevičius 1953 m. balandžio 1 d. mirė ir jį priglaudė poeto K. Sakalausko-Vanagėlio eilėraščio „Prie brangaus kapo" žodžiais tariant „Šventoji Vilniaus Žeme­lė" Rasų kapinėse.

 

Skelbiame ištrauką iš V.Budrevičiaus prisiminimų, kai jis mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje (1897-1900), ir jam teko nakvoti  mokytojo Tomo Ferdinando Žilinsko namuose.   Pagalvokite, kaip vienas įvykis paveikė  jauną žmogų.       

 

.......................

 Atėjau. Radau jj patį, ponią ir Kazelį. Visi sėdėjo prieangyje.

—Šis mokinys, — kalbėjo žmonai Tomas Žilinskas, rodyda­mas į mane, — ateis kasnakt pernakvoti. Jis, man rodos, šiuo metu iš visų būsiąs tinkamiau­sias.

Šeimininkė pažiūrėjo į mane ir kažką malonaus pasakė mano adresu. Tomas Žilinskas nusive­dė mane dar i savo daržą, pa­rodė savo agurkus, papasakojo, kuomet ir kaip juos laistyti, tai esą, man mokytojaujant, labai būsią reikalinga mokėti, — ir dar juos pavedė mano globai.

Atėjo vakaras.. Tarnaitė parodė, kur man yra paruošta miegoti. Šva­ru, minkšta. Nusirengiau ir ne­trukus užmigau. Pabudau labai anksti, saulė tik tekėjo. Kamba­ryje buvo šviesu. Pradėjau dai­rytis, šalia mano lovos stovėjo nedidelė etažerė. Joje buvo su­guldytų ir sustatytų knygų. Iš­tiesiau ranką ir paėmiau vieną — rusiška, paėmiau antrą ir trečią- lenkiška, vėl rusiška. Jau norėjau liautis, bet smalsumas nugalėjo, dar ištiesiau ranką ir išsitraukiau dar vieną knygą. Atsiverčiau ir nustebau: knyga buvo lietuviška, lotynų raidėmis spausdinta.

„Tai toks mano mokytojas, - perbėgo per galvą.  – Su mumis dažniausiai kalba rusiškai, apie lietuviškas knygas niekuomet neužsimena, o pats jų turi, tik nuo mūsų slepia. Kodėl? Gal mūsų prisivengia, gal tik savo išrinktiesiems skaityti duoda....“

Nebeatsimenu, prie kokią išvadų tuomet buvau priėjęs. Žinojau tik, kad lietuviškų knygų laikymas buvęs pavojingas darbas, kad ir jis, žymus valdininkas, jei jų pas jį surastų, taip pat skaudžiai nukentėtų. Atsimenu kaip dabar, kad mano mokytojas, iki tol buvęs mano akyse toks sausas ir mažas, kaipo lietuvis, staiga išaugo į milžinus.

Prispaudžiau knygą prie lūpų, atsiverčiau ir pradėjau skaityti. Buvo tai Maironies Lietuvos istorija. Verčiau vieną puslapį po kito. Sumirguliavo mano akyse Vytenio, Traidenio, Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto vardai. Nutariau pradėti skaityti iš pradžios. Įsiskaičiau. Nė nepajutau, kaip praslinko pora valandų ir reikėjo keltis ir eiti namo. O čia nė pusės knygos nesuspėjau praryti.

- Pasiimsiu namo,- pagalvojau, - dieną perskaitysiu, vakare atnešiu ir pastatysiu senon vieton, iš kur esu paėmęs.

            Visą dieną skaičiau, po kiek­vieno puslapio ilgai svajojau. Stengiausi įsidėmėti kuo dau­giausia, kartojau perskaitytus la­pus, kai ką žymėjaus. Kad ir kaip stengiaus, visos knygos per dieną neperskaičiau, vakarą teko grįžti nakvynėn  be jos.