Lietuviškas žodis. Spauda. „Varpo“ laikraštis

Vincas Kudirka ir „Varpas“:


„Varpas“. 1889 m. Nr. 1


*Sutrumpinimai: V. – „Varpas"

„VARPAS“ – literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, ėjęs 1889 m. sausio mėn. -1906 m. Tilžėje ir Ragainėje.
Aušrai sustojus, pajusta lietuviško laikraščio trūkumas. M. Jankaus Tilžėje leidžiamas Garsas arba J. Šliūpo Amerikoje pradėtas leisti Lietuviškasis Balsas negalėjo patenkinti susipratusių lietuvių, o ypač studentų, kurių į XIX a. pabaigą vis daugiau išeidavo iš Lietuvos kaimo. Vien tik Maskvos Lietuvių studentų d-jos narių, K. Griniaus liudijimu, buvo tuomet 58. Tą spaudos spragą bandė užpildyti Tilžėje 1887-1888 leistoji Šviesa, kurioje, daugiausia maskviečio studento P. Leono pastangomis, bandyta pašalinti plyšį, atsiradusį Aušros laikais, tarp patriotinių kunigų ir pasauliečių inteligentų. Šviesa sustojo ėjusi svarbiausia dėl bendradarbių stokos: dalis jų nuėjo į Apžvalgą, kita dalis į įsisteigusį Varpą. Varpo pradininkai buvo 1888 Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: V. Kudirka, J. Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šemas, J. Kaukas, J. Staugaitis ir kt. Tos draugijos narių būta nedaug, vos 22 (tarp jų 12 studentų). Šios d-jos įstatuose buvo vienas tikslų – platinti apšvietą, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla, kuri ėmėsi leisti: Mėnesinį žurnalą Varpą, skirtą daugiausia inteligentams; mėnesinį laikraštį Ūkininką, skirtą valstiečiams (žemdirbiams); vien tik informacini, nepolitinį laikraštį Naujienas (ėjo 1901-1903). Tarp to meto vadovaujančių lietuvių inteligentų kurį laiką buvo svarstoma: stengtis atgaivinti Aušrą ar leisti naują laikraštį. Įstabu, kokius motyvus nurodo V. Kudirka savo laiške J. Basanavičiui įrodinėdamas, jog reikia ne Aušrą atgaivinti, o naują laikraštį leisti. Jis rašo: „Atgaivintą Aušrą jau iš pradžių sutiktų neištikėjimas ir šnairavimas vienos dalies Lietuvių, kuri dėl paspyrimo ir išplatinimo laikraščio labai būtų reikalinga – sakome apie kunigus, tarp kurių vienok jau randasi tikri Lietuviai. Mums rodosi, kad laikraštis lietuviškas, kaip šiandien, idant išsiplatintų Lietuvoje, turi būti vidutinišku, kuris niekur nesiektų tikėjimo dalykų ir nepeiktų per smarkiai jo užžiūrėtojų. Dėl to pagal mūsų supratimą taikiau ir naudingiau būtų vietoje atgaivinimo mirusiojo uždėti naują laikraštį.“ Vienas iš motyvų buvo tad – viltis susilaukti iš jaunųjų kunigų daugiau talkos ir mažiau priešiškumo, negu sulaukė Aušra. Tas įsakmiai pabrėžiama 1889 V. 9 nr.: „Užsiimdami svietiško gyvenimo dalį, mes geidžiame pasidalinti darbais su tarnais bažnyčios, idant drauge susitardami ir paremdami vieni kitus galėtume tarnauti tėvynei.
Ta viltis nebuvo visai be pagrindo: kurį laiką Varpui tikrai talkininkavo keletas kunigų ir būrelis Seinų dvasinės seminarijos klierikų. Tik toji talka, deja, neilgai truko.
Varpo kvieslį kunigai ir Seinų bei Kauno klierikai sutiko su nemažu nepasitikėjimu. Bet 1888 m. vasarą juos nuramino kun. V. Jurgilas (žr.) ir kun. A. Grinevičius, todėl kunigų atstovas dalyvavo ir varpininkų suvažiavimuose Ir įeidavo ir į varpininkų komitetą iki 1894 m.. Būdinga ir tai, kad pradžioje iš 125 Varpo prenumeratorių 44 – buvę Seinų kun. seminarijos klierikai, o 1890 iš 150 žemaičių kun. seminarijos klierikų per 80 gaudavę Varpą per J. Ložinskį ir kt. Varpo pinigams 1892 m. dingus pas M. Jankų, tolimesnį Varpo leidimą nulėmė dr. V. Bruožis ir Seinų bei Žemaičių kun. seminarijos auklėtiniai; kun. J. Totoraičio liudijimu, kartą trūkstant pinigų, Seinų kun. seminarijos klierikai sudėję po 5 rb. ir pasiuntę V. Kudirkai. Taip pat seiniškiai nemaža paremdavo Ūkininką, Lietuvos ūkininką, Kalendorių ir kt. varpininkų leidinius; dėl Lietuvos Ūkininkų Kalendoriaus loterijos 1892 m. turėjo palikti Seinų kun. seminariją A. Milukas ir J. Sutkaitis. Pirmoji seiniečių klierikų ir kunigų kritika buvo daugiau skirta ne Varpui, bet jų aukomis išleistam 1892 m. gale Lietuvos ūkininkų Kalendoriui 1893 metams, kur šiaip straipsnius parašė Seinų kun. seminarijos auklėtiniai, maskviečiai parengė astronominę dalį (saulės ir mėnulio užtekėjimus bei nusileidimus), neatsargiai nurašydami šią dalį Maskvos laiku, visai netinkančiu Lietuvai, ypač Užnemunei. Nusipirkę tuos kalendorius užnemuniečiai ūkininkai tai pastebėjo, ėmė šaipytis iš lietuviškųjų kalendorių, prarado jais pasitikėjimą ir daugelis pirko lenkiškuosius vien tik dėl astronominės dalies. Šis „astronominis ginčas netruko virsti V. visa eile kitų priekaištų V., ypač, kad V. užkabinąs tikėjimą ir panašiai; dėl to jau 1890 m. buvo pradėjęs aiškintis ir pats V. Kudirka (1 nr.), bet nutylėdamas dvi pagrindines priežastis, kad daugelis tokių „žarijėlių“ į V. patenka be jo žinios, nes pats V. Kudirka aštresnio žodžio prieš tikėjimą tikrai vengęs. Iš V. kunigai pasitraukė gana netikėtai, o iš dalies ir atsitiktinai. 1894 m. Tėvynės Varpuose (8 nr.) buvo užpultas Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos įvadas pop. Leono XIII enciklikai, skirtai Lenkijos tikintiesiems; iš dalies buvo užpulta ir pati enciklika ir pop. Leonas XIII, kurį tuo metu smarkiai puolė Lenkijos socialistai ir liberalai. Tada V. Kudirka (straipsnelis gali būti ir ne jo!) prikišo, kad pop. Leonas XIII, girdamas Rusijos caro Aleksandro III teisingumą ir t.t., visai užmiršo Kražius ir negina lietuvių katalikų bei persekiojamos katalikybės Lietuvoje. Dėl šio straipsnio sujudo Seinų klierikai ir pavedė Pr. Būčiui atskiru straipsniu paaiškinti, kas toje pop. Leono XIII enciklikoje sudaro esmę ir kas joje tėra diplomatija;
P. Būčio straipsnelis pateko į Tėvynės Varpus tik 1895 (1 nr.), ir jam vėl buvo atsakyta daug plačiau ir labai aštriai (3 nr.). Šis paskutinis Tėvynės Varpų atsakymas buvo karštai priimtas Seinuose, Kaune ir Petrapilio Dvasinėje akad.: iš V. pasitraukė veik visi kunigai, neteko jų paramos, o nuo 1896 m. pradėtas leisti ir Tėvynės Sargas; išsiskyrimą dar pagilino neatsakingi Tilžėje asmenys, pakartodami iš Tetutės ir naujai atskleisdami varpininkų, apžvalgininkų ir kt. slapyvardžius, nes tuo būdu Tilžės spaustuvės siekė pakirsti kitas spaustuves, spausdinančias lietuvių k. knygas ir laikraščius. Ir šiandien peržvelgiant tuos gana „nebylius“ (neišliko ištisai draudžiamųjų lietuvių laikraščių rankraščiai) V. ir kitų ano meto spaudinius, labai sunku pasakyti, kuo šiame išsiskyrime pats V. redaktorius V. Kudirka dėtas. Iškyla vienas pagrindinių klausimų, ar tos „karštosios“ Tėvynės Varpų straipsnių vietos yra t i k r a i tokios pat, kokios jas pats V. Kudirka parašė, jei iš viso tuos straipsnelius jis rašė, nes tas V. redagavimo metas yra pats neaiškiausias. Aplamai, nors iki 1899 m. pavasario V. redaktoriumi buvo V. Kudirka, bet jis didelės dalies V. straipsnių nematydavo, nes daugelis straipsnių pasiekdavo tiesiog Tilžę ir ten jie buvo įdedami vietoje esančių redaktorių; V. Kudirka daugiausia prirašydavo ir beveik ištisai suredaguodavo Tėvynės Varpus, tuo nusakydamas V. siekimus ir išryškindamas V. veidą, o Tilžėje (ir Ragainėje) V. tvarkė 1890 J. Adomaitis-Šernas, 1891-1894 – J. Kriaučiūnas; prie V. trumpai sustodavo ir koks pasitraukęs šviesuolis (A. Milukas, P. Mikolainis); vienu metu šį tą pats sava atsakomybe buvo įspraudęs ir M. Jankus. 1899 m. kovo mėn. pabėgęs i M. Lietuvą, nuo Nr. 6. V. redaguoti perėmė J. Bagdonas, V. pasukdamas daugiau į socialistų pusę; jis V. pats vienas redagavo iki 1903 m. Nr. 7 ir vėl nuo 1904 m. Nr. 9. iki 1905 m. Nr. 6; 1903-1904 m. laikotarpiu redagavo J. Šaulys, o nuo 1905 m. Nr. 7 – P. Višinskis. Vokiečių valdžiai atsakomaisiais V. redaktoriais buvo: 1889-1892 Nr. 3 M. Jankus, 1892-1894 – Kr. Voska ir 1895-1905 – J. Lapinas. Taip pat V. teko keisti ir spaustuves: 1889 m. 1-3 – pas E. Weyeri Tilžėje, vėliau – pas Kr. Voską Ragainėje, o šią spaustuvę nupirkus M. Jankui, – Ragainėje ir Tilžėje, nuo 1892 m. Nr. 4 – O. von Mauderodės Tilžėje. V. teigimas, nors jo pradžiai buvo skirta 2000 rb. ir dar 1890 m. vėl pridėta 1000 rb. M. Jankaus spaustuvei praplėsti, yra susidūręs du kartus su labai dideliais sunkumais. 1899 m. perkėlus V. spausdinimą į Ragainę, tolokai nuo Tilžės, V. negaudavo knygnešiai, nes nei E. Weyeris, nei J. Schoenkė sakėsi nežiną, ar toks V. iš viso dar pasirodo, o O. von Mauderodė per J. Angrabaitį V. pavertė bedievišku, J. Adomaitį skųsdamas vokiečiams ,nihilistu visai iš Tilžės išgyveno ir t.t.; V. tuo metu gyveno tik P. Mikolainio, kun. A. Grinevičiaus, kun. S. Leonavičiaus ir P. Matulaičio knygnešių tinklu, kurie V. surasdavo ir Ragainėje. Antra, V. nemaža tuo metu pakenkė ir M. Jankaus leistoji ir redaguotoji Tetutė, kurios jis prikamšė knygnešiams ir per šiuos kunigams; kunigai atsisakė spausdinti pas M. Jankų knygas, nepagelbėjo nė J. Gaidamavičiaus ir P. Matulaičio pastangos gauti iš Kauno ir Petrapilio kunigų darbų, nes šie M. Jankumi visai nebepasitikėjo. M. Jankui nepasisekus, sutirpo pas jį ir visi V. pinigai, o 1892 varpininkams dar teko atskirai primokėti M. Jankui 1600 rb. už visokias V. teises. V. Kudirka drauge su kitais atvykusiais varpininkais iš M. Jankaus šiaip taip išprašė atiduoti V. ir senuosius jo numerius už 1600 rb. ir išgavo teisę V. perkelti pas Mauderodę. Tomis 1892 m. pavasario dienomis pavyko V. Kudirkai ir kitiems išprašyti iš V. Bruožio dar garantiją Mauderodės spaustuvei, kad bus tikrai sumokėta už popierių ir spausdinimą; ta garantija V. naudojosi iki 1898 m. Bet tos Tilžės kelionių dienos V. labai daug ir kitu būdu atsiėjo: V. Kudirka nuvargęs susmuko lipdamas pas V. Bruožį laiptais, prasivežė iš plaučių pirmą kartą kraujas, ir jis labai stipriai nukraujavo; tai džiovininko V. Kudirkos tolimesnei ligai buvo labai lemtinga. Išgelbėjus tokia kaina iš M. Jankaus V., už pirmuosius numerius spaudai sumokėjo P. Matulaitis, J. Gaidamavičius, kun. A. Grinevičius, kun. S. Leonavičius, prisidėjo aukomis Seinų, Kauno ir kitų vietų kunigai (Jurgilas, Tumas, Burba, Gimžauskas) bei ir šiaip pasauliečiai. Antras sunkumų metas ištiko V. 1895-1897, kai neteko kunigų talkos ir teko remtis vien pasauliečiais. Tilžėje buvo įsigyvenęs dviejų tiražų paprotys: spaustuvininkai, išspausdinę tam tikrą savo reikalams kiekį, per savo talkininkus išparduodavo pirmą, o tik savus išbaigę, paleisdavo užsakytuosius. Dviejų tiražų paprotys anuo metu pjovė visus lietuviškuosius leidinius. V. nuostolius mokėjo V. Bruožis, St. Matulaitis, K. Grimus, L. Vaineikis ir kt. Aplamai V. yra vienas spaudos draudimo meto ilgiausiai ištvėręs žurnalas ir turėjęs labai didelės reikšmės mūsų tautinio darbo brandinimui.
„Varpas“ buvo tarytum, „Aušros“ aukštesnės pakopos tęsinys. Varpininkai – tai naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. V. iš pat pradžių bendradarbiavo žymesnieji Aušros bendradarbiai: J. Basanavičius, A. Kriščiukaitis, M. Jankus, M. Davainis-Silvestravičius ir kt. V. būdamas tos pat epochos – XIX a. paskutiniojo ketvirčio, – kaip ir Aušra, turėjo ir bendrų su ja bruožų. Pirmas jų – tai negalėjimas Didžiojoje Lietuvoje spausdinti lotynų raidėmis lietuviškus raštus. Bendra buvo ir stengimasis išvengti ryškesnės ekonomiškai socialinės diferenciacijos. Pirmaisiais Aušros ir Šviesos ir pirmaisiais V. metais polemikos dėl skirtingų pažiūrų ir idealų arba visai nebuvo, arba ji visu griežtumu viešai nesireiškė. Tačiau buvo tarp Aušros bei V. ir ryškių skirtumų. Aušros pradėtieji kelti principai – tautos savarankiškumo, demokratizmo, piliečių laisvių – dar nebuvo joje įgavę aiškių, visiems suprantamų formų. V. tuos principus išplėtė, išryškino ir, svarbiausia, atrėmė į konkrečius, gyvenimiškus pagrindus, susiedamas tautinės kultūros klausimus su ekonominiais reikalais, kaip štai: žemės reforma, kreditu, amatų ir ūkio mokyklomis, sveikatos reikalais, susisiekimo kelių gerinimo ir t.t. Aušra dar gana atsargiai pasisakydavo dėl santykių su Rusijos valdžia, o V. stojo į opoziciją rusų politikai Lietuvoje, drąsiai kėlė valdžios daromas lietuviams skriaudas, smerkė priespaudos ir rusinimo politiką. M. Riomeris savo knygoje Litwa (1908), lygindamas Aušros ir V. laikotarpius sako, jog Aušra tai buvęs jaunatviškas entuziazmas, o V. – tai subrendusio ir savimi pasitikinčio vyro žodis ir veiksmas. Išsilaikymo galimybių žiūrint, svarbiausias skirtumas buvo darbo organizuotumas. Tuo tarpu, kai Aušroje, anot V. Pietario, šeimininkavo vis vienas ar kitas autokratas – ar tai J. Basanavičius, J. Šliūpas, ar J. Mikšas, – V. iš pat pradžių buvo didesnės talkos pastangų vaisius. Jau pati iniciatyva buvo grupinė – Varšuvos lietuvių draugija Lietuva. Berods, varšuviečiai neilgai tegalėjo išlaikyti V. reikalus savo rankose, nes studijuojantieji ten lietuviai mokslus baigė, naujų lietuvių studentų maža teatsirado ir taip būrelis mažėjo. V. reikalai perėjo į gausesnės maskviečių studentų grupės rankas. Nors V. Kudirka ir toliau V. daug rašė, visados buvo svarbiausias jo šulas, tačiau laikraščių administravimą teko perimti maskviečiams. Bet ir čia laikytasi organizuotos talkos dėsnio: buvo šaukiami varpininkų suvažiavimai ir renkami centro komitetai. Per V. komitetus ir vadovybes perėjo gana daug žmonių; K. Grinius iš atminties priskaičiavo jų 24. Jis pamini šiuos asmenis, kaip daugiausia V. reikalams atsidėjusius: V. Kudirka, St. Matulaitis, P. Višinskis, F. Bortkevičienė, Iz. Bagdonas, Pr. Mašiotas, J. Jablonskis, P. Matulaitls, K. Grinius, M. Zauniūtė, Iz. Kaukas, M. Lozoraitis, J. Lapinas, J. Vileišis, J. Žemaitė, G. Petkevičiūtė, G. Landsbergis-Žemkalnis. Tai buvo ilgamečiai, didžiai prityrę darbuotojai. Daugelis jų visą laką išsilaikė nenukrypę nuo V. idėjų. Vyriausias varpininkų organas buvo metiniai suvažiavimai. Pirmas toks varšuviečių, maskviečių ir vietinių varpininkų suvažiavimas įvyko Marijampolėje 1888 m. birželio 29 d.. Suvažiavimai paprastai tęsdavosi vieną dieną, kokias 5-6 val. ir dalyvaudavo juose nuo 5-6 iki 40-50 žmonių. K. Griniaus žiniomis (jubiliejinis V. 1926 m.), suvažiavimai vyko kasmet nuo 1888 m. iki 1905 m. (išskyrus bene tik 1898 m.). Iš viso tokių suvažiavimų yra buvę 18 įvairiose Lietuvos vietose, iš pradžios (iki 1893 m.) Užnemunėje, paskui Mintaujoje (J. Jablonskio bute), o vėlesniais metais Vilniuje. Suvažiavime ir buvo renkamas komitetas – vyriausias varpininkų vykdomasis organas. V. ir ūkininko redaktoriais yra buvę: V. Kudirka, Iz. Adomaitis, J. Kriaučiūnas, St. Matulaitis, K. Grinius, Iz. Bagdonas, J. Šaulys, J. Vileišis, P. Višinskis.
Vykdomajam komitetui talkininkavo kontrolės komisijos, pvz. Mintaujos komisija (J. Jablonskis, A. Krikščiukaitis, Pr. Mašiotas). Be to, esant redaktorium J. Bagdonui, buvo M. Lietuvoje sukurtas vietinis komitetas leidyklos turtui ir kasai prižiūrėti. Tame komitete buvo J. Bagdonas, Dovas Zaunius (vyresnysis), Morta Zauniūtė. Tas komitetas padarydavo metines redakcijos pajamų bei išlaidų sąmatas ir apyskaitas. Varpininkų vadovybės užnugary stovėjo iš pradžios Varšuvos ir Maskvos studentų organizacijos, o vėliau ir visa eilė didesnių ar mažesnių jaunimo kuopų-kuopelių įvairiuose Lietuvos rajonuose (Atgaja, Lizdas, Atžala, o ypač marijampoliečių Sietynas), kurios šalia spaudos platinimo turėjo ir švietimo, blaivybės, tautosakos rinkimo ir kt. uždavinių. V. remiančios lietuvių draugijos ėmė steigtis ir už Lietuvos ribų, pvz. Mintaujoje. Lietuvoje talkininkavo daugelis drąsių, sumanių knygnešių ir platintojų. Varpininkų organizacija per minėtas draugijas, kuopas, ratelius, knygnešius ir pritarėjus buvo savo tinklu apėmusi beveik visą Lietuvą. Tiesa, nelengva buvo pernešti iš Tilžės į D. Lietuvą didesnį egzempliorių skaičių, tad ir nuolatinių prenumeratorių būta nedaug, bet žymiai daugiau skaitytojų. Kiekvienas egzempliorius, patekęs į Lietuvą, ėjo iš rankų į rankas. Pasak buvusio V. redaktoriaus J. Bagdono, tokių, kurie skaitydavo varpininkų laikraščius buvo apie 7000. Šitaip vedant varpininkų reikalus ne asmeniniu, bet kolektyviniu, demokratiniu principu, pavyko laikraščius leisti be pertraukos per 17 metų – nuo 1889 m. iki 1906 m. kovo mėn., kai išėjo 1905 m. Varpo Nr. 11-12. V. ir „Ūkininkas“ per visą tą laikotarpį buvo leidžiami reguliariai kas mėnuo, išskyrus 1898 m. ir 1899 m., kada buvo leidžiamas kas du mėnesius, bet padidintu puslapių skaičiumi. Tiesa, ne visados viskas ėjo sklandžiai. Grinius, kuriam bene ilgiausiai (12 metų) teko būti varpininkų komiteto nariu, ryškiai nupasakoja buvusius sunkumus. Keli paskutinieji XIX a. metai buvo lietuvių inteligentams itin rimtas ir pavojingas laikotarpis: tekdavo ne kartą įtempti visas jėgas, kad atlaikytų savo pozicijas. Taip štai 1897-1899 Marijampolės žandarų viršininkas Vonsiackis sudarė didelę politinę bylą Užnemunės lietuviams už priklausymą slaptai Sietyno d-jai. Nukentėjo 35 žmonės. Daugelis jų buvo ištremti iki 3 metų Rusijos gilumon. Taip buvo išblaškytas ir varpininkų komitetas, iš kurio Lietuvoje pasiliko tik K. Grinius. 1899 m. lapkričio 16 d. mirė V. Kudirka. Tai buvo neapsakomas nuostolis laisvajai spaudai ir visam varpininkų veikimui. Taip žymiai praretėjus bendradarbių, platintojų ir rėmėjų eilėms, V. ir Ūkininkas pakibo tartum ant siūlo. Laimei, J. Bagdonas, caro valdžios įsakymu tremiamas į Viatką, paspruko į M. Lietuvą ir 1899 m. pavasarį ėmėsi tvarkyti Ūkininką, o tų pat metų pabaigoje ir V. Tačiau ir taip jau maža varpininkų kasa buvo visiškai ištuštėjusi. Spaustuvininkai nenorėjo kredituoti, reikalaudami sumokėti skolas. Nedaug tų skolų būta, nepilnas 1000 markių arba apie 400 rb. Šį kartą padėtį išgelbėjo jaunas Vilniaus advokatas Jonas Vileišis: atsilankęs į Pilviškius pas K. Grinių, jis atvežė keletą knygelių, parašytų inžinieriaus Petro Vileišio, ir pasiūlė perleisti per Ūkininką, o paskui išspausdinti atskirai po kelis tūkstančius egzempliorių. Už tai iš anksto įteikė 100 rb. avanso. Be to, šių dviejų veikėjų pasitarimo ir akcijos rezultatas – Vilniuje susikūrė gana stipri varpininkų organizacija. Pagerėjo ir spaudos reikalai. V. ir Ūkininkas J. Vileišio remiamas (raštais ir pinigais), J. Bagdono redaguojamas, M. Zauniūtės administruojamas, ėmė stiprėti ir išsilaikė iki 1906 m., per 17 metų išvaręs gilią vagą tautos atgimimo darbe (Varpas 1946 Nr. 6-7). V. turėjo per eilę metų apie 150 bendradarbių. Svarbiausieji jų šie: V. Kudirka (Vincas Kapsas), J. Adomaitis (Šernas), J. Gaidamavičius (Gaidys), kunigaikštis Gediminas Beržanskis Klausutis, J. Kaukas, M. Čepas, Iz. Bagdonas, J. Basanavičius, J. Baltrušaitis, J. Biliūnas, J. Bielinis, F. Bortkevičienė, K. Būga, J. Bulota, Tadas Daugirdas, L. Didžiulienė, V. Didžiulytė, M. Davainis-Silvestravičius, K. Grinius, L. Gira, J. Jablonskis, M. Jankus, A. Janulaitis, J. Jarašius, K. Jasiukaitis, A. Kriščiukaitis, kun. K. Aleksandravičius, J. Kriaučiūnas, P. Leonas, G. Landsbergis-Žemkailnis, A. Lingis, M. Lozoraitis, J. Mačys (Kėkštas), V. Mačys, Pr. (Mašiotas, P. Matulaitis, S. Matulaitis, V. Mickevičius (Kapsukas), G. Pauliukonis, M. Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), G. Petkevičaitė (Bitė), V. Pietaris, V. Požėla, S. Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda), J. Puišys, J. Radziukynas, A. Rucevičius, A. Sketeris, A. Smetona, J. Staugaitis, J. Šaulys, M. Šiksnys, kun. J. Tumas-Vaižgantas, L. Vaineikis, P. Višinskis, P. Vileišis, J. Vileišis, E. Volteris, J. Žemaitė.

Vincas Kudirka ir „Varpas“: