Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

JUOZAS IR IEVA GRUŠIAI

Knygnešiai Juozas ir Ieva Grušiai

Irena KUBILIENĖ

Albinas VAIČIŪNAS

Juozas Grušys gimė 1859 m. balandžio 4 d. Gargždų valsčiaus Medsėdžių kaime, valstiečių Marijonos Siurblytės ir Juozo Grušio šeimoje. Būsimojo knygnešio tėvų ūkis buvo prie pat Vokietijos sienos. Per jo laukus keliaudavo knygnešiai, dažnai užsukdami ir į trobą pailsėti ar palaukti, kol saugiai galės pereiti sieną. Juozukas nuo mažų dienų paslaugiai talkindavo aušros sūnums. Jis išžvalgydavo perėjimo per sieną vietas, pamatęs sargybinį, skubėdavo pranešti apie gresiantį pavojų. Vėliau pats padėdavo knygnešiams pereiti sieną, pasitikęs nešdavo jų ryšulius su knygomis. Taip pamažu įsitraukęs į knygnešystę, drauge su patyrusiais knygnešiais keliaudavo į Ragainę, Tilžę ar net Karaliaučių. Ilgainiui, pasivadinęs Grušaičiu, ėmė darbuotis savarankiškai.

Jį, pasirinkusį sunkią knygnešio dalią, pradėjo įtarinėti žandarai. Kartais tekdavo nueiti toli į šoną nuo namų - net iki Tauragės, Smalininkų. Retsykiais kartu su sielininkais plaukdavo iki Klaipėdos, o iš ten su žvejais valtimis Baltijos pakrantėmis iki Palangos. Būta atvejų, kai pavykdavo susitarti su pažįstamais sargybiniais, kad už atlyginimą nekliudytų pereiti sieną, o kartais tekdavo mesti žemėn ryšulius su knygomis ir miškais, brūzgynais, pelkėmis sprukti į saugesnę vietą.

J.Grušys dažnai turėdavo ir kitokių vokiškų prekių, kad, kilus pavojui, galėtų jas mesti ir taip sulaikyti sargybinius nuo tolesnio persekiojimo. Žandarams vejantis, tekdavo daugelį valandų, o kartais ir visą dieną pratūnoti iki kaklo miško liūne ir, kol aplink šmirinėja gaudytojai, ant galvos laikyti kemsą ar samanų kuokštą. Sieną pereidavo kuo tamsesnėmis ar darganotesnėmis naktimis. Kartais knygnešys savo nešulį perduodavo kitiems vyrams, o pats tyčia nueidavo pasirodyti sargybiniams ir taip nukreipdavo dėmesį nuo nešančiųjų knygas. Sulaikytas rodydavo kamanas ar pančius, aiškindamas, jog einąs ieškoti nuklydusių arklių ar galvijų, o kartais tiesiai rėždavo - skubąs pas mergas. Draugai tuo metu sieną pereidavo nepastebėti.

Tačiau vieną kartą bėgdamas per Jūros upę įlūžo. Nesidavė suimamas, buvo sužeistas į krūtinę ir žiauriai sumuštas. Ilgai sirgo, vos gyvas liko, o po metų gydytojai pripažino invalidu. Kaip netinkamas katorgos darbams, buvo išleistas į laisvę. Sunkesnių darbų dirbti negalėjo. Vertėsi smulkia prekyba: platino knygas, maldaknyges, kalendorius, katekizmus, elementorius, pardavinėjo mokyklinius reikmenis bei kitas kaimo žmonėms reikalingesnes smulkmenas. Viską susikrovęs krepšin, keliaudavo iš kaimo į kaimą, iš trobos į trobą. Vėliau prie Kulių bažnyčios šventoriaus įsigijo būdelę (kioską) ir per atlaidus ar jomarkus prekiaudavo knygomis. Kitomis dienomis dirbo rožinius, siuvo škaplierius ir kartu su knygomis pardavinėjo Kulių apylinkėse.

Knygas imdavo iš Plungės ir Telšių knygynų, kartais nuvažiuodavo ir į Šiaulius, kur iš pažįstamo leidėjo Liudviko Jakavičiaus gaudavo naujausių leidinių, ypač daug kalendorių, įvairių knygų ir paveikslų parsigabendavo iš savo dukterėčios knygininkės Petronėlės Vaičkienės, gyvenusios Kaune ir tvarkiusios visus Lietuvoje esančius šv.Kazimiero draugijos knygynus.

Spaudos draudimo laikais J.Grušys bendravo su daugeliu knygnešių, taip pat ir su Jurgiu Bieliniu. Kartais padėdavo jo pasiųstiems knygnešiams pereiti sieną, nurodydavo, kur gauti spaudos, patardavo, kaip grįžti namo su knygų nešuliais. Ir po spaudos atgavimo graži draugystė jį siejo su buvusiu knygnešiu iš Kulių Jurgiu Gudu. J.Grušys dažnai buvodavo tuose kaimuose, kur veikė slaptos mokyklos, noriai bendravo su kaimo mokytojais daraktoriais. Nepriklausomos Lietuvos metais J.Grušys gavo knygnešio pensiją, kurią išrūpino vietiniai mokytojai bei Kulių parapijos klebonas. Tautinių, valstybinių ar kai kurių organizacijų švenčių dienomis būdavo kviečiamas tarti žodį, pabendrauti su jaunimu. Mirė J.Grušys 1943 m. lapkričio 11 d. Kuliuose. Palaidotas Kulių kapinėse.

J.Grušiui daug talkino bendramintė žmona Ieva Geniotytė-Grušienė, gimusi 1877 m. (1863 m. žemaičių sukilėlių vado A.Vaišvilos dukterėčia). Ankstyvoje jaunystėje ji tarnavo Kulių klebonijoje tuo metu, kai čia vikaravo jaunas kunigėlis Juozas Tumas. Tada klebonijoje gyveno dekano V.Jerulaičio augintinė, giminaitė Sofija Kymantaitė. Visa šeimyna gyveno draugiškai. Kartu žaidė, dalyvavo talkose ir pasilinksminimuose. Šių šviesuolių įtakos paskatinta I.Geniotytė išmoko skaityti ir tapo knygnešio J.Grušio pagalbininke bei knygų platintoja. Nors J.Grušys buvo gerokai vyresnis ir kalėjime netekęs sveikatos, bet I.Geniotytė ryžosi už jo tekėti. Gyvendama su vyru Kulių miestelyje, ji tęsė pamėgtą švietėjišką veiklą: knygas, kalendorius platino Kulių apylinkėje, kartais pasiekdavo ir Kauną bei Aukštaitijos miestelius. Mirė Kuliuose 1970 m. Ten ir palaidota.

Šviesi Juozo ir Ievos Grušių šeima nemažai prisidėjo prie tautinio atgimimo, todėl ir nusipelnė deramos pagarbos bei atminimo įamžinimo.

Knygnešio draugijos leidinukas, 1991

Juozas GRUŠYS

T Ė V U I

Tautos vergijos naktį ugnį. šviesią šiltą —

Lietuviškas knygas iš prūsų nešė.

Tėvynėn merdinčion gyvenimą ir viltį.

Ir Laisvės mintį kaip gyvybes lašą.

Mažytis dar ir vos žodžius suprast išmokęs,

Aš Jo žygius iš motinos girdėjau.

Kada mokykloje istoriją jau mokiaus,

Atrodė jis — Tėvynės mūsų Prometėjas.

Nakty per Neringą, per Baltiją audringą.

Valtelėje mažoj brangiausią lobį

Gabeno jis kalnan Birutės stebuklingan,

Kaip ugnį šventą — drąsų, laisvą žodį.

Arba per Nemuną rudens tamsiausią naktį

Be garso plaukė glausdamasis sielio,

Šventovėje Rambyno, kad ugnis negestų,

Kad nuo mirties Tautos išgelbėt sielą.

Pajusdavę ne kartą caro pakalikai,

Šnipai, žandarai, budeliai Tėvynės. . .

Toli tad vydavos, raiti ir su skalikais. . .

O jį priglausdavo miškai, klampynės.

Ir namuose vėl naktys nemigo bei kratos.

Ir įtarimai, tardymai be galo.

Kankindavo jĮ nuolat rusiški piratai.

Palaužt norėjo jo plieninę valią.

Nebojo jis. Naktim, per darganą, per sniegą,

Vis nešė „Aušrą" knygnešio kuprinėj. . .

Bet kartą, žiemos naktį, jam per upę bėgant,

Įlūžo ledas, sužeidė krūtinę. . .

Jį suėmė. Kalėjimuos jaunvstė vyto,

O širdį draskė Rusijos erelis.

Bet viltys augo didžios, laukiant Laisvės Ryto —

Aušra jau švietė mūs Tėvynės kelią.

Nukrito plieno pančiai Laisvei prisilietus.

Trupėjo rūsiuose langelių grotos,

Laimingas buvo tėvas, kūnu nors paliegęs —

Vėl matė saulę, dangų Laisvėj išsvajotoj.

Ir man jau nuo mažens kartojo didžią mintį,

Kaip Laisvę iškovoti turi žmonės,

Ir. mano prosenelio Vaišvilos pramintą

Kudirkos kelią rodė ir Maironio.

Juozo Grušio prisiminimai apie savo tėvą knygnešį

TEBESAUGAU kaip šventą relikviją savo tėvo pasą, išduotą 1920 m. gegužės mėn. 29 d. Kulių valsčiuje. Jame įrašyta: „Juozas Grušys, 59 metų amžiaus, gimęs Kretingos apskrityje, Gargždų valsčiuje, Medsėdžlų kaime. Gyvenamoji vieta: Kretingos apskr., Kulių valsč., Kulių km., darbininkas, R. — katalikas, lietuvis, vedęs: sūnus Juozas 5 metų, dukterys: Kazė — 7 metų. Pranė — 3 metų. Asmens žymės: ūgis 163 cm, plaukai pilki, akys žydros, veidas lygus, ypat. žymių nėra, rašyti nemoka. Pasas Išduotas remiantis OB — Ost pasu“.

Gal dėl to. kad tėvas buvo kuklus, tylus, lėto būdo. labai dažnai kaimynai ir pažjstami jį vadindavo „Grušeliu". Gal dėl kuklumo jis ir savo veiklą — lletuviškos spaudos platinimą spaudos draudimo laikais — nelaikė nei žygdarbiu, nei nuopelnu nesigyrė: ir mes, vaikai, apie jo knygnešystės nuotykius pirmiausiai išgirdome iš motinos. Žemaičių, sukilėlių vadas Antanas Vaišvilas buvo mūsų mamos dėdė (jos motinos brolis, ir ji nežymiai tuo didžiuodavosi, nes dažnai dainas, giesmes ir pasakas mums. vaikams, pakeisdavo pasakojimais apie savo dėdę — rusų caro katorgininką, kuris kovojo ir kitus organizavo kovoti už laisvę prieš ponų priespaudą.

Daug pasakodavo ir apie mūsų tėvą — knygnešį, kuris, nebodamas tamsių naktų, darganos, o svarbiausia, nei žiaurių žandarų su piktais šunimis, nei kazokų su kardais ir skaudžiais bizūnais, o pagaliau nei kalėjimų su tardymais ir kankinimais, net mirties, nešdavęs per „rubežių" į Tėvynę draudžiamas lietuviškas knygas. Labai dažnai ji savo mielu, švelniu balsu mums padainuodavo dainų apie sukilėlius, kartais ir apie „svieto lygintoją" Tadą Blindą, kuris tose Žemaitijos apylinkėse veikęs. Prisimenu: ..Mes buvom slaune vaikele, ont žemaitių kazokele...“

Iš motinos pasakojimų žinojome, kad tėvas buvo labai drąsus, stiprus ir sveikas. Sveikatos netekęs, kada žandarams jį suimant pasipriešinęs, buvo sužeistas į krūtinę, žiauriai sumuštas ir po to kalėjime vos išlikęs gyvas po tardymų. Išleistas iš kalėjimo jau sveikatos ir nebeatgavo. Nuolat gydėsi vaistais, gėrė vaistažolių arbatas, krūtinę vystėsi mamos vilnonėmis skaromis, bet mums vaikams, atrodė ne menkesnis už mamos pasakų herojus. Dažnai tuo įsitikindavome, kai tamsią audringą naktį, plyšaujant griaustiniui, pilant lietui, mums drebant iš baimės, o motinai besimeldžiant, pasigirsdavo atsargus beldimas į duris ar langą ir mamai paklausus: „Kas čia?", pasigirsdavo švelnus tėvo balsas: „Katinas". Tada mes, užmiršę baimę, puldavome per vienas kitą į tamsią

priemenę. Įsikabindavome kuris į tėvo ranką, o šis ištraukdavo iš kišenės ar iš krepšio po menką (o kokį skanų!) saldainį ar medauninką. Mums sakydavo, kad pamiškėje užtikęs zuikienę, bekepančią savo vaikučiams ir ji įdavusi mums lauktuvių..............(ieškokite tęsinio)