XIX a. antroje pusėje į taikią kovą dėl lietuviško žodžio stojo Panevėžio rajono Garšvių kaimo knygnešių būrys, istorijoje žinomas kaip Garšvių knygnešių draugija. Pasak muziejininko Broniaus Mažylio, tai unikalus reiškinys, neturintis analogų Europoje. Valstiečio K. Ūdros sodyboje 1884–1895 metais rinkosi, manoma, daugiau kaip 58 knygnešiai nuo dvidešimt vienerių iki penkiasdešimties metų amžiaus – moterys ir vyrai. Juos globojo Garšviuose lankęsis knygnešių knygnešys Jurgis Bielinis. Kai kurie jų turėjo aukštąjį, vidurinį, kiti – pradinį išsilavinimą, tačiau visus juos siejo ir vienijo meilė Tėvynei, lietuviškam raštui, švietėjiškas darbas kaime. Istorija mena Panevėžio apylinkų knygnešius: Kazį Ūdrą, Augustę Ūdraitę, Marytę Kiaunytę, Paulių Vidugirį, Domarką ir Stasį Račiuką, mieste gyvenusius Vladą Kuzmą ir Juozą Masiulį, Jokūbą ir Joną Varevičius bei daugelį kitų. Prie žymesnių knygnešių ir knygų platintojų su pagarba prisimenami: M. Valentinavičius iš Vaišvilių kaimo, Gumbelevičius iš Pasvalio, Domarkas iš Raguvos, Kanapeckas iš  Naujamiesčio, dr. Leonas Petkevičius ir jo dukra Gabrielė Petkevičaitė-Bitė iš Joniškėlio ir kt.

            Pateiktame žemėlapyje „Knygnešių pėdsakai Panevėžio žemėje“ matyti knygnešių lankomos vietovės. Nuo Panevėžio miesto keliai vedė į atokiausius apylinkės kaimus, miestelius, sodžius: Ūliūnus, Miežiškius, Krekenavą, Paįstrį, Pušalotą ir kt. Kad knygnešiai lengviau ir greičiau pasiektų adresatus, įvairiose vietose buvo įsteigti atgabentų leidinių sandėliai, pavyzdžiui, Ustronės vienkiemyje pas Vidugirį, Garšvių kaime – pas Vincą Kavoliūną ir t. t. Garšvių knygnešių draugijos veiklai padėjo visi Garšvių kaimo gyventojai. Jie buvo priskiriami prie knygnešių rėmėjų. Garšviečiai platino periodinius leidinius: „Aušra“, „Keleivis“, „Nemuno sargas“, „Vienybė Lietuvininkų“, dr. Jono Basanavičiaus leidinius „Apie senovės Lietuvos pilis“, „Žirgas ir vaikas“ ir kt. Tarp lietuviškų buvo ir verstinių knygų, pavyzdžiui, E. Fremano „Europos istorija“ ir kt. Didelę paklausą turėjo Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybės“.

            Svarbią vietą šalia pasaulietinių knygų užėmė ir religinio turinio leidiniai – maldaknygės, nes jas pirko kiekvienas šeimos narys (Tyla A. 1991, p. 37). Knygnešys Antanas Šimkus savo atsiminimuose rašo, kad maldaknyges gabeno iš Tilžės, nes čia jos buvo pigios. Atgabentas parduodavo žymiai brangiau. Pavyzdžiui, maldaknygė „Balsas Balandėlio“ kainavo dvi grivinas (20 kapeikų), o parduodavo ją po 2,5–3 rublius. Už kalendorius ir elementorius mokėjo 25 kapeikas. Maldaknygės baltais, raudonais, žaliais, kauliniais viršeliais bei įrištos oda buvo labai gražios, bet ir labai brangios. Kainavo po 6 –7 rublius. Knygnešys Antanas Šimkus rašo, kad šias brangias ir puošnias maldaknyges atnešdavo pagal turtingų ūkininkaičių užsakymus.

            Tilžės spaustuvėje knygnešiai pirkdavo knygų už 100, 150, 200 rublių. Nupirktas knygas suvyniodavo į popierių. Padarydavo nemažą ryšulį – po 30–50 vienetų. Ryšulius stipriai suverždavo viela, kad leidiniai neišsibarstytų. Knygoms vežti iš Tilžės iki pasienio karčemos samdė vokietį. Jam už tai mokėjo 3–4 rublius. Nuo pasienio, netoli karčemos, laukdavo knygnešiai – nuo 10 iki 15 vyrų, „ant drąsos“ išgėrusių karčemoje stipriosios. Paėmę knygas vorele nakčia ėjo per pasienį. Kad suklaidintų sargybinius, knygnešiai per sieną eidavo atbuli, išmindami pėdas taip, tarsi eitų į Prūsus. Knygnešys Antanas Šimkus į Prūsus buvo nuvykęs 15 kartų.  Jis rašo, kad knygnešiams sunkiausia buvo pereiti per sieną. Prūsų sieną saugojo keturi kareiviai ant žirgų vieno kilometro ruože (MAB, F. 91–74, 1938).

Redaktorius P. Ruseckas rašo, kad 1895 metais Garšvių organizacija buvo išdraskyta. Žymiausi jos knygnešiai buvo suimti ir uždaryti į kalėjimus, vėliau ištremti į Sibirą ir kitas tolimas Rusijos vietas. Pavyzdžiui, K. Ūdrą suėmė einantį per Troškūnus. Garšviuose suėmė Laduką ir Kazanauską. Po metų toks pat likimas ištiko knygnešį Trušą. Jurgiui Bieliniui pasisekė išvengti suėmimo. Jis slapstėsi ir dirbo vienas platindamas savo raštus (Knygnešys. 1864–1904. P. Ruseckas. Kaunas, 1926, p. 86).

Panevėžiečiai knygnešiai V. Kuzma (1858–1915) ir Juozas Masiulis (1864–1940) išvengė ilgalaikės tremties į Sibirą, nors net kelis kartus buvo žandarų sučiupti su kontrabandine siunta. Tačiau po kelių dienų sugebėdavo ištrūkti iš žandarų prievaizdos. Profesorius Antanas Tyla pažymi, kad Garšvių knygnešių draugijos leidinių platintojai buvo V. Kuzma ir Juozas Masiulis. Jie iš centro knygas išvežiodavo po apylinkes (Tyla A. 1991, p. 15).

Daugiau iš to meto nėra išlikusių rašytinių žinių apie šių vyrų darbą, už kurį grėsė kalėjimas ir katorga į Sibirą. Šių žinių spragą papildo Jono Masiulio atsiminimai, skelbti  žurnale „Tarp knygų“ (1996) ir laikraštyje „Savininkas“ (1995) bei giminaičių atsiminimai, kuriuos saugo Karolina Masiulytė-Paliulienė. Jonas Masiulis rašo, kad „Tėvelis ir dėdė (Kuzma) buvo knygnešiai. Jie artimai bendradarbiavo su kitais draudžiamos lietuvių spaudos platintojais – Panevėžio kunigu Jonu Karbausku ir kt. Lietuviškomis knygomis jie aprūpindavo ir vadinamus „bagamaznikus“ – smulkius prekiautojus. Šie per atlaidus, turgų dienomis, pasistatę prie bažnyčių prekystalius ir palapines, pardavinėdavo devocionalijas, riestainius, saldainius, kad ūkininkai galėtų parsivežti namo „kermošavo“ vaikams. Jie taip pat prekiavo ir uždraustais dalykais „iš po skverno“. Tarp jų buvo ne tik knygos, bet ir smulkūs ginklai“  (Jonas Masiulis,1996, p. 37).

Juozas Masiulis XX a. pradžioje išsinuomojo didelį mūro namą Panevėžio miesto centre (1913 metais šį mūrinį pastatą nusipirko) ir jame 1905 metų vasarą įkūrė pirmąjį mieste lietuvių knygyną. Jo pradėtas darbas tęsiamas iki šiol. Vladas Kuzma įsigijo medinį namą Ramygalos gatvėje ir jame įkūrė mišrių prekių parduotuvę, kurioje prekiavo ir knygomis. (Dabar toje vietoje stovi raudono mūro namas, kuriame yra „Pynės“ parduotuvė.) Knygnešys Vladas Kuzma susirgęs užkrečiama liga 1915 metais mirė. Palaidotas Panevėžio miesto Ramygalos gatvės kapinėse. 1940-ųjų pavasarį šalia bendražygio amžiams atgulė Juozas Masiulis.

             

Iš knygos: Joana Viga Čiplytė. „ Juozas Masiulis – knygnešys ir knygininkas“,    V., 2005